Jaunystės kultas
48-asis Kijevo kino festivalis „Molodist“
„Jaunystė be ribų“ – skelbia šiemet festivalio šūkis ir festivalis pradedamas... „amžinai jauna“ restauruota Bily Wilderio komedija „Džiaze tik merginos“ (1959). Tikrai jaunatvišką drąsą įrodantis žingsnis, kai visi festivaliai dažniausiai ieško ypatingų naujovių atidarymui.
Per savo istoriją „Molodist“ ne kartą tapo galimybe pristatyti platesnei įvairiatautei auditorijai ir Lietuvos kino kūrėjų juostas, ypač tais laikais, kai jos taip lengvai sienų nekirto. Pernai festivalio tarptautinės konkursinės ilgametražių programos Didysis prizas atiteko Andriaus Blaževičiaus filmui „Šventasis“.
Pagrindinis festivalio konkursas sudarytas tik iš debiutinių juostų ir tai dar kartą patvirtina kryptingą festivalio orientaciją į „jaunystę“. Šiemet pakviesta dalyvauti žiuri, pernykščio filmo nugalėtojo prodiuserė Marija Razgutė sakė: „Pažiūrėjusi visą „Molodist“ konkursinę programą, supratau, kokia ji drąsi, vedama didelio smalsumo atrasti vieną ar kitą šalį ar regioną per kiną, kitokią kino kalbą, koks stiprus noras šviesti Kijevo auditoriją. Juntama programos sudarytojų ranka, festivalio kryptis, ir tai labai patiko. Dažnai festivalių programa būna iš „visko po truputį, kas patiko“. Paimam tą ir šitą, įdedam dar aną. O „Molodist“ festivalyje labai jautėsi skonis, kryptis, kaip sudėlioti filmai, kodėl jie vienas šalia kito, kaip jie atrinkti. Žinoma, ir Andrejaus (A. Chalpachči – ilgametis festivalio generalinis direktorius – N. K.) charizma yra šio festivalio pagrindas. „Molodist“ primena, kad festivaliai turėtų neužmiršti, kam ir kodėl jie rengiami.“
Šiemet tarptautiniame pilnametražių konkurse buvo net dvylika juostų iš Brazilijos, Prancūzijos, Gruzijos, Estijos, Graikijos, Pietų Korėjos, Ispanijos, Danijos, Vokietijos ir kitų šalių. Tiek šito konkurso, tiek trumpametražių ir studentiškų filmų konkursų bei kitų programų geografija tikrai plati. „Žiūrėdama ir vertindama festivalio filmus, atkeliavusius iš viso pasaulio, vėl apie mūsų „Šventąjį“ pagalvojau, kad pernai toks nedidelis filmas iš Lietuvos buvo pastebėtas ir išskirtas. Tai svarbu, suteikia pasitikėjimo ir įkvepia naujiems darbams. Dabar tas prizas man dar brangesnis“, – prisipažįsta M. Razgutė.
„Programa labai stipri, neįtikėtinai geri debiutai. Pagrindinė tendencija, kurią pastebėjau, žiūrėdama jaunų režisierių juostas, yra ta, kad jie renkasi labai lokalią temą, matyt, sau itin artimą, bet geba kalbėti universaliai, – pasakoja M. Razgutė. – Didįjį festivalio prizą skyrėme prancūzų juostai „Laukinis“ („Sauvage“), režisuotai Camille’io Vidal-Naquet. Šis filmas buvo išskirtinis. Net sunku patikėti, kad tai debiutanto, o ne patyrusio režisieriaus darbas. Filmas apie homoseksualių vyrų prostituciją, du jo herojai – jauni gatvėje parsidavinėjantys vaikinai. Parodytas nematomas visuomenės sluoksnis. To nesufantazuosi scenarijuje, jei neturėjai galimybės pažinti. Tai, kas vyksta filme, yra iš tikro gyvenimo ir todėl dar labiau jaudina. Laukinis gyvenimas, kuris taip įtraukia, kad neįmanoma ištrūkti. Žiaurumas, smurtas, narkotikai, o šalia – nekaltas, ypatingo grožio jaunuolis, beveik dar vaikas. Nuostabus pagrindinis aktorius Felixas Maritaud, kuris viskuo įtikina ir priverčia įsijausti.“
Žvilgsnis į kino istoriją
„Molodist“ surengė prancūzų režisierės Agnès Varda atminimo seansą. Prasmingas sutapimas, o gal ir nesutapimas, kad svarbiausias festivalio apdovanojimas atiteko jauno prancūzo filmui, tęsiančiam režisierės kino tradiciją. Pasak C. Vidal-Naquet, „Laukinis“ – tai jungtis su Varda juosta „Valkata“ („Sans toi ni loi“, 1985): „Mano herojaus vienatvė yra ir jo jėga. Jis džiaugiasi absoliučia laive, kurioje yra ir gąsdinančių, ir žavingų momentų. Jo laisvė – kaip Monos iš „Valkatos“, kai atsisakoma visų socialinių taisyklių, visų, norinčių jį paveikti. Sunkūs mano herojaus gyvenimo patyrimai gatvėje yra jo normalumas.“
Varda atminimui skirtame seanse buvo parodytas filmas „Žako iš Nanto“ („Jacquot de Nantes“, 1991), skirtas režisierės vyrui Jacques’ui Demy. Pristatyti filmo buvo pakviestas Peteris Debruge’as, vienas geriausių leidinio „Variety“ kritikų, asmeniškai pažinojusių Varda. Atrodytų neįtikėtinai banali tiesa, kad įvertiname, ką turėjome, tik netekę. Tačiau Varda atvejis tai dar kartą patvirtina. Rodos, jos asmenybės iškilumas ir kūrybos reikšmė atsiveria visa jėga tik dabar.
Mažutės moters, išdrįsusios kurti filmą nelaukiant studijų leidimo ar sutikimo, o tiesiog pasiėmus kamerą filmuoti, ką sumanius, pavyzdys padrąsino didžiuosius Naujosios bangos vyrus Jeaną-Lucą Godard’ą, François Truffaut ir kitus.
„Žako iš Nanto“ – tai grįžimas į Demy vaikystę, prabėgusią vokiečių okupuotame Nante. Juostų, kuriose režisieriai atsigręžia į savo vaikystės prisiminimus ir tai tampa filmo pagrindu, kino istorijoje daug, kad ir Federico Fellini „Amarcord“, Pedro Almodovaro „Blogas auklėjimas“ ar Andrejaus Tarkovskio „Veidrodis“. Tačiau „Žako iš Nanto“ ypatingas – sukurtas vieno režisieriaus pagal kito režisieriaus vaikystės atsiminimus. Jį kuriant Demy jau sunkiai sirgo. Demy ir Varda buvo dviejų talentingų žmonių pora. Nors skirtingų – dokumentine, tylia ir intymia intonacija savo filmais kalbanti Varda, ir romantiškus, muzikalius, žaižaruojančius, beveik pasakiškus filmus kuriantis Demy. Jų asmeninė istorija buvo tragiška. Demy paliko šeimą, tačiau Varda visada jį mylėjo, rūpinosi iki pat ŽIV komplikacijų sukeltos mirties.
„Žako iš Nanto“ – daugiasluoksnis filmas, kuriame susipina Varda užkadrinis intymus kalbėjimas, nespalvotos vaidybinės vaikystės scenos, Demy filmų ištraukos ir dokumentiniai stambūs jo planai. Jau sunkiai sergančio, paplūdimyje, prie vandenyno, beriančio smėlį pro pirštus. Tai sukrečiantys iki širdies gelmių kadrai – tikslūs, švarūs. Dar kartą įrodantys, kad Varda turėjo absoliučią kino klausą. Kas kito filme gal taptų banalybe, jos kūryboje – tiksliai perteikta esmė.
Į Kijevą atvykęs britų režisierius Peteris Greenaway’us atsiėmė apdovanojimą už gyvenimo pasiekimus. Padėkos kalboje režisierius prisiminė savo ilgametį bendražygį, operatorių Sachą Vierny (1919–2001), su kuriuo dirbo iki pat jo mirties ir kuris nufilmavo garsiausius Greenaway’aus filmus. Festivalyje režisierius pristatė jų pirmą bendrą darbą „A zed and two Noughts“ (1985). Tai fantasmagoriškas pasakojimas apie moterį, netekusią kojos avarijoje, kurią sukėlė žemai skridusi gulbė.
Juosta buvo rodoma festivalio programoje „Šimtmetis“ („100, Century“) – įdėmiame žvilgsnyje į kino istoriją. Į ją taip pat pateko Rono Underwoodo komedija „Miesto pižonai“ („City Slicker“, 1991) apie trijų draugų, kenčiančių vidurio amžiaus krizę, nuotykius Laukiniuose Vakaruose, Romano Polanskio ankstyvasis „Akligatvis“ („Cul-de-sac“, 1966), vienas iš trijų D. Britanijoje kurtų režisieriaus filmų. Įdomu, kada savo keliamų įspūdžių stiprumą praras Federico Fellini „Kelias“ („La strada“, 1954). Šį filmą, atnešusį režisieriui tikrą didelę tarptautinę šlovę, verta nuolat prisiminti ir peržiūrėti. Dar vienas šios programos filmas – ironiška drama „Taking off“ (1971), sukurtas pernai mirusio Milošo Formano (1932–2018). „Taking off“ – vieno svarbiausių čekų Naujosios bangos kūrėjų debiutas JAV. Ironiškas, tragikomiškas emigranto žvilgsnis į Amerikos realijas ir problemas amerikiečių publikai nebuvo priimtinas. Šis filmas pasakoja apie iš namų pabėgusią ir po Niujorką klaidžiojančią paauglę, o jos tėvai kraustosi iš proto ir ieško bet kokios pagalbos. Festivalyje buvo parodytas ir filmas apie patį režisierių „Formanas prieš Formaną“ („Forman vs. Forman“, 2019), sukurtas čekų Helenos Treštikovos ir Jakubo Hejnos. Tai režisieriaus interviu, filmų kadrų, jo sūnaus Petro Formano atsiminimų ir retų archyvinių kadrų kino koliažas.
LGBT filmų programai „Saulės zuikutis“ („Sunny Bunny“) solidumo suteikė Barbaros Hammer (1939–2019) filmų retrospektyva. B. Hammer – JAV kino ir vizualių menų kūrėja, laikoma viena iš queer kino pionierių. Ji gimė Kalifornijoje, tačiau jos seneliai iš Ukrainos (vienas jos filmas taip ir vadinasi: „Mano bobutė – ieškant ukrainietiško identiteto“). Kūrybinė menininkės veikla tęsėsi daugiau kaip 50 metų, ji sukūrė per 80 filmų, padėjo pagrindus eksperimentiniams ieškojimams pasakojant lesbiečių istorijas.
Kaip auginti festivalio žiūrovus
Užmegzti ryšį su augančiu žiūrovu „Molodist“ festivaliui ne mažiau svarbu nei priminti svarbius kino istorijos faktus. Festivalis turi net konkursinę programą „Teen screen“, šiemet ją sudarė septyni įvairių šalių filmai. Kaip ir kokia kino kalba bendrauti su šiuolaikiniais paaugliais –nelengvas klausimas. Tačiau programos sudarytojai sugebėjo rasti filmų, dominančių bręstančius žmones ir kalbančių apie tai, kas jiems svarbu. Keletą „Teen screen“ juostų žiūrėjau kartu su „tiksline auditorija“ – beveik dešimtmečių mergaičių draugijoje. Jų susikaupimas žiūrint, stiprūs įspūdžiai ir noras kalbėtis apie tai, ką matė, dar kartą patvirtina, kad nereikia bijoti su vaikais kalbėtis liūdnomis, skaudžiomis, nepatogiomis, „nemaloniomis“ temomis. Visos tos patirtys neaplenkia augančių žmonių, o pamatyti filmai padeda tai išgyventi, atpažinti savo išgyvenimus ekrane ir nesijusti vienišam ir nesuprastam. Tik kokia kino kalba jiems patraukli ir suprantama? Matytuose filmuose nemažai fantastikos elementų, robotų ir kitokių technologinių stebuklų, ekskursų į kitą laiką, vaizduotės šėlsmo, sukurto naudojant specialius efektus ir grafinį dizainą. Tačiau per tuos vaikų dėmesį viliojančius dalykus prasiskverbia atpažįstamos kasdieninio gyvenimo istorijos ir vaikus jaudinantys dalykai.
Kroatijos režisierių Draženo Žarkovićiaus ir Marinos Andree Škop filmas „Mano senelis nukrito iš Marso“ („My Grandpa is an Allien“, 2019) pasakoja mergaitės Unos ir roboto ateivio nuotykius, siekiant išgelbėti Unos mamos ir senelio gyvybes. Ši neįtikėtina istorija iš tiesų kalba apie drąsą būti savimi, būti kitokiam nei tave norėtų matyti kiti, nebijoti rizikuoti dėl savo šeimos ir artimųjų. Skandinaviško filmo „Sune prieš Sune“ („Sune vs. Sune“, rež. Jonas Holmberg, 2018) ketvirtokų klasėje vieną gražią dieną atsiranda du tą patį Sunes vardą turintys berniukai. Kaip neprarasti galvos taip šiais laikais šlovinamoje konkurencinėje kovoje, kaip išlikti savimi ir džiaugtis tuo, ką turi, žiūrėdami filmus mokosi spręsti vaikai ir jų tėvai. Pagrindinis šios programos prizas atiteko vokiečių juostai „Per toli“ („Too Far Away“, rež. Sarah Winkenstette, 2019) apie dviejų skirtingų tautybių ir socialinių sluoksnių berniukų draugystę.
Kino teritorijos
„Molodist“ šiemet kvietė pasižvalgyti po Skandinavijos ir Kanados kino teritorijas ir pristatyti jų naujus vardus. Vienas iš skandinaviško rakurso filmų „Peržiūrint Bergmaną“ („Bergman Revisited“, 2018), sukurtas Švedų kino instituto iniciatyva, minint režisieriaus šimtmetį. Jauniems švedų režisieriams, į kuriuos dedamos didelės viltys, buvo pasiūlyta sukurti šešis trumpus filmus, permąstant Bergmano palikimą. Jaunųjų žvilgsniai į „didįjį švedą“ originalūs, sarkastiški, ironiški, žaismingi, tačiau įrodantys, kokia vis dar svarbi Bergmano figūra kino pasaulyje. Stipriausią įspūdį iš tų trumpų filmų paliko Linuso Tonstromo „Ariel. Visi vaikai gali skristi“ apie mergaitę, galinčią skristi. Tačiau tėvas iš baimės, kad dėl to ji gali pražūti, nukerpa sparnus. Šį filmą įkvėpė Bergmano pasisakymai apie giliai jį graužusias baimes.
Dar viena išskirtinis festivalio įvykis – surengta retrospektyvinė šveicarų dailininko H.G. Gigerio paroda. Jis sukūrė garsiojo Ridley Scotto filmo „Svetimas“ („Allien“) fantastinio realizmo stilių ir ksenomorfo įvaizdį ir už tai buvo apdovanotas „Oskaru“. Filmui „Svetimas“ šiemet jau 40 metų. Ta proga festivalyje parodyta jo restauruota kopija, o A. Dovženkos centre eksponuojami 32 H.G. Gigerio grafikos darbai, 7 skulptūros, sukurtos 1960–2000 m., neįvykusio Alejandro Chodorovskio filmo „Kopa“ konceptas ir, žinoma, legendiniai „Svetimo“ darbai. „Molodist“ jau seniai norėjo pakviesti šį šveicarų dailininką į Kijevą, tačiau taip ir nepavyko. Nuo festivalio iki birželio pabaigos truksianti paroda – didelis meninio gyvenimo įvykis, pirmasis Ukrainoje Gigerio darbų pristatymas.
„Jaunystė“ nėra tik formalus šio festivalio pavadinimas, lozungas. Festivalis tiesiog pulsuoja jaunyste, geriausiomis jos savybėmis. Ir visai nesvarbu, kokio amžiaus šio festivalio rengėjai ir žiūrovai, jie susirenka čia atvira širdimi ir šviesiu protu.
Kijevas – Vilnius
