Kanų užrašai: jausminga Xavier Dolano brolija

„Matijas ir Maksimas“, rež. Xavier Dolan
„Matijas ir Maksimas“, rež. Xavier Dolan

Xavier Dolanas sugrįžo į Kanus. „Matijas ir Maksimas“ („Matthias et Maxime“) – devintas jo filmas, trečias konkursinėje programoje. Palyginkime: šiemet festivalyje devintąjį kūrinį pristatė ir Quentinas Tarantino, ketvirtą kartą konkurse. Kanadiečiui – 30, amerikiečiui – 56-eri. Ką tai sako apie autorius? Nebent tik tai, kad abu talentingi, garbinami, jų kiną bandoma mėgdžioti.

Kad apibūdinimas „tarantiniškas“ kino pasaulyje cirkuliuoja jau kelis dešimtmečius, pripratome, bet, regis, vis dažniau išgirsime ir epitetą „dolaniškas“. Tiesa, kanadiečio kinu susižavėjusių žmonių bandymai būna kaip niekad prasti. Vienas iš pavyzdžių – kad ir šiais metais Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodytas Dolano „Įsivaizduojamose meilėse“ ir „Bet kokiu atveju Lorens“ vaidinusios Monios Chokri debiutas „Brolio mylimoji“ („La femme de mon frère“). Kolegos įtaka neišėjo į naudą.

 

Šįkart kanadietis sugrįžo ne tik į prestižiškiausią kino festivalį, bet ir susigrąžino senąją formą, pakeliui prisiminęs begalę paaugliams skirtų praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio amerikietiškų romantinių dramų ir komedijų. Naujasis filmas yra ne tik jausminga istorija apie du vaikystės draugus, suprantančius, kad vienas kitam jaučia daugiau nei broliškus jausmus, bet ir meilės išraiška holivudiniam kinui, su kuriuo Dolanas užaugo.

 

Maksimas, kurį vaidina pats Dolanas, po kelių savaičių planuoja išvykti į Australiją, nors šis sumanymas panašesnis į desperaciją: vaikinas net nemoka anglų kalbos. Vis dėlto gimtajame Monrealyje jis nemato perspektyvų, jaučiasi nemylimas į alkoholį įklimpusios motinos (Anne Dorval). Abiejų santykiai – lyg debiutinio filmo „Aš nužudžiau savo motiną“ („J’ai tué ma mère“) tęsinys. Kad Maksimas nepritampa, režisierius paryškina ir iškalbinga, bet kiek deklaratyvia detale – rausva įgimta dėme ant dešinio skruosto. Ši – visų kompleksų, kitoniškumo, net kažkokios blogos lemties ženklas.

 

Šeimą Maksimui atstoja būrys ekspresyvių draugų, su kuriais jis leidžia laiką gamtoje, geria, kvailioja, žaidžia stalo žaidimus. Tai – paskutinės jų dienos kartu. Ore tvyro atsisveikinimo nuotaikos. Geriausias Maksimo draugas Matijas (Gabriel D’Almeida Freitas) – bene ramiausias iš visų. Jis turi merginą, dirba rimtoje firmoje, bet toks gyvenimo scenarijus jo netenkina, jis jaučiasi nesavas, kažko trūksta. Vienas bučinys su Maksimu vaikino širdyje pasės abejonę dėl savo pasirinkimų ir ateities. Ar suspės Matijas atsakyti į svarbiausią klausimą prieš draugui išvykstant už tūkstančių kilometrų?

 

Siužetas, žinoma, girdėtas šimtą kartų: šiandien apie savo tapatybės paieškas pasakoja kas antra LGBT drama. Tačiau įdomiausia stebėti dialogą su minėtais amerikietiškais žanrais, jų kodais, tropais ir logika. Jei pamenate, romantinių holivudinių filmų paaugliams veiksmas dažniausiai vyksta mokykloje arba koledže, ten veikia būrys draugų (buddies), rodomi vakarėliai, pirmosios meilės, konfliktai su tėvais, viską vainikuoja išleistuvių vakaras.

 

Dolanas skolinasi kai kuriuos iš šių elementų, bet suteikia jiems tik jam būdingos estetikos, spalvų, emocijų ir kadro pojūčio. Autentikos. Jis apžaidžia iki skausmo pažįstamas struktūras ir rodo tai, kas to laikotarpio holivudinėje produkcijoje būtų neįmanoma – dviejų vaikinų meilę testosteronu trykštančioje brolijai artimoje aplinkoje. Žinoma, tai jau formalizmas, bet Dolanas niekada nebuvo sudėtingų istorijų pasakotojas, dėl to priekaištauti, jog jis formą vėl iškėlė į pirmą vietą, būtų juokinga.

 

Vargu ar Xavier Dolanas, savo sąskaitoje jau turintis Kanų žiuri prizą už „Mamytę“ ir Didįjį žiuri prizą už „Tai tik pasaulio pabaiga“, laimės „Auksinę palmės šakelę“, bet jo meilę kinui ir Kanų meilę jam sunku paneigti.