Kanų užrašai: sveiki atvykę į geidulingą vaizduotės mišką
Vis dėlto pavartosiu jį ir šįkart. Radikalus, nes nesitaiksto su kino konvencijomis, atmeta patikrintas struktūras, apskritai naratyvumą tradicine šio žodžio prasme: jo filmai, atrodytų, gimsta čia pat prieš akis juos žiūrint. Klasicistas, nes jau ne pirmame filme atsigręžia į Apšvietos epochą, nors galima kalbėti ir plačiau – klasiką apskritai: nuo Šventojo Rašto („Paukščių giesmė“, 2008), Don Kichoto („Riterių garbė“, 2006) iki Kazanovos su Drakula („Mano mirties istorija“, 2013). Tiesa, nors filmuose vaizduojamos tikros asmenybės, istoriniais savo darbų režisierius nevadina, šio žodžio vengia.
Naujame kūrinyje nusikeliame į 1774-uosius, Prancūzijos revoliucijos išvakares, į mišką kažkur tarp Berlyno ir Potsdamo, kur grupelė libertinų, nuteisti ir ištremti iš puritoniškos Liudviko XVI aplinkos, atsiduoda geidulingiems žaidimams. Kol vieni prieblandoje skendinčiuose krūmuose bei karietose įgyvendina seksualines ir sadistines fantazijas, kiti paslapčia juos stebi. Kantrybės ribas perbraižantis vujeristinis vyksmas (veiksmu nepavadinsi), svirpiant cikadoms ir šlamant lapams, trunka ilgiau nei dvi valandas, per kurias režisieriui meistriškai pavyksta išlaikyti dėmesį, nors šalia sėdėjęs vyras jau po pusvalandžio užknarkė, kol galiausiai pasidavė ir paliko salę. Ne jis vienas.
Aiškindamas savo ankstesnius darbus, Serra ne kartą yra sakęs, jog apie savo filmus galvoja kaip apie seriją skirtingų scenų, kuriose svarbu tik tai, kas kadre vyksta čia ir dabar, o ne kas lauks vėliau ar kas buvo prieš tai. Vadinasi, jokio priežasties ryšio. Tai, žinoma, jau tapybos teritorija, į kurią žengiame ir „Laisvėje“.
Miškas, kuriame lyg naktiniai gyvūnai tūno moterys pūstomis suknelėmis ir vyrai su perukais, atmintyje prikelia daug klasikinių paveikslų siužetų. Jau nekalbant apie froidistines miško potekstes, archetipinį aiškinimą bei platų krikščionybės, kuriai libertinizmas aršiai prieštaravo, kontekstą, kuris į filmą ateina per aistros, artimos kankinystei – pasijai – motyvą.
„Laisvė“ – tai mūsų žvilgsniui praskleistas išblukęs Apšvietos epochos gobelenas, už kurio baltai nupudruotas vyras su išsidarkiusiu peruku tarp šiugždančių suknelės klosčių bučiuoja putlų moters užpakalį. Paradoksalu, šis vaizdas apie epochos dvasią pasako kur kas daugiau nei epinis mastas, brangios batalinės scenos ir galybė butaforijos.
Kaip ir libertinizmo šalininkai, kurie nusimetė moralės pančius, išlaisvino savo vaizduotę, o tada jau ir kūnus, taip ir Serra savo vizionieriška tableau vivant serija išlaisvino kiek susikausčiusią Kanų publiką ir priminė apie tikrąją alternatyvą. Dalis, matyt, pavadins naujausią režisieriaus kūrinį pornografiniu, bet nė neabejoju, kad tai ispanui, kuris su kiekvienu filmu stumteli žiūrovą dar vieno kraštutinumo link, bus didžiausias komplimentas.
- - -
Konkurso filmai stebina mažiau. Kenas Loachas tęsia visuomenės nuskriaustųjų istorijas. Naujausią jo filmą „Atleisk, nepastebėjome tavęs“ („Sorry We Missed You“) užsienio kritikai kažkodėl vadina vienu geriausių režisieriaus karjeroje, tačiau trečią „Auksinę palmės šakelę“ britas laimės nebent tik dėl žiuri drąsos ir fantazijos stokos.
Štai brazilai Kleberas Mendonça Filho ir Juliano Dornelles filme „Bacurau“ plaka eklektišką distopijos, socialinės dramos, magiškojo realizmo ir televizinės estetikos kokteilį, kurį siurbčioti įdomu, bet didelio malonumo nejauti.
Terrence’as Malickas „Paslėptame gyvenime“ („Hidden Life“), pasakodamas tikrą istoriją apie nacių armijoje atsisakiusį tarnauti Franzą Jägerstätterį, ir toliau skraidžioja su kamera, ieškodamas Dievo, žmogaus ir gamtos vienovės, nors, reikia pripažinti, jautriai vaidinančių Augusto Diehlo ir Valerie Pachner („Žemė po mano kojomis“) dėka vietomis jam po ilgo laiko pavyksta nuoširdžiai sujaudinti.
Kinų režisieriaus Yi’nano Diao „Laukinių žąsų ežeras“ („Nan Fang Che Zhan De Ju Hui“) – vizualiai sodri gangsterinė istorija, bet ją pasakodamas režisierius kiek per dažnai naudojasi patikrintais ėjimais, nuo savęs mažai ką prideda.
O štai Pedro Almodóvaras dramoje „Skausmas ir šlovė“ („Dolor y gloria“) iš esmės pasinaudojo savąja laiko patikrinta kino gramatika, tik perdėliojo ją į naujus sakinius, kurie šįkart suskamba liūdesiu ir praėjusio laiko nostalgija. Bet, matyt, tai ir vadinama autoriniu kinu.
