Kanų užrašai: zombiai pagal Jimą Jarmuschą

Lėtai ir kažkaip apatiškai, kaip Jarmuscho filmams ir pridera, nusikeliame į mažą miestelį Sentervilį su visais baltajai Amerikai pritinkančiais atributais. Čia ir rasistines replikas laidantis Steve’o Buscemi fermeris su raudona „Keep America White Again“ kepurėle. Čia ir maskulinistiški mokyklos (internato, stovyklos?) prižiūrėtojai, draudžiantys berniukams bendrauti su mergaitėmis, nes juk nevyriška. Čia ir visos tos provincijos erdvės, kurias jau tiek kartų matėme amerikietiškuose filmuose: baltai dažyti namai, užeigos, degalinės, stadionas, kažkokios pašiūrės.

Tai vieta, kurioje nieko nevyksta, tačiau kinas mus išmokė, jog būtent tokiuose užkampiuose ir dedasi įdomiausi bei keisčiausi dalykai. Laukti ilgai netenka. Paslaptingai dingsta visi gyvūnai, vakare šviesu lyg vidurdienį, o kai galiausiai sutemsta, danguje pradeda švytėti violetinis toksiškas mėnulis. Ore tvyro nuojauta, kad tuoj kažkas nutiks ir baigsis būtinai blogai. Bent taip mano pesimistiškas policininkas Ronis (Adam Driver), su kiek optimistiškesniu kolega Klifu (Bill Murray) patruliuojantis miestelio keliais. Ir štai – kapinėse lyg pavasario žolė prasikala pirmoji numirėlio ranka ir nykų miestelį pradeda terorizuoti zombiai.

Kad būtent gyvieji numirėliai kalti dėl pirmųjų žmogžudysčių, kuo ramiausiai pasakys tas pats Ronis, nes, kaip paaiškės vėliau, būtent jis vienintelis iki galo skaitė Jarmuscho jam duotą scenarijų. Filmas, ką buvo galima suprasti jau iš anonso, yra ne tik akivaizdus linktelėjimas George’o A. Romero pusėn su jo visa B klasės siaubo trash estetika, bet ir ironiškas metatekstinis žaidimas bei savęs citavimas.

Štai į „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“) pasaulį vintažiniu automobiliu atklysta trys hipsteriai iš Klivlando, lyg tolimas kultinio filmo „Keisčiau nei rojuje“ („Stranger Than Paradise“, 1984) aidas. Miestelyje gyvena keistuolė laidojimo namų šeimininkė (Tilda Swinton), kurios vampyriška išvaizda primena „Išgyvena tik mylintys“ personažus, o pomėgis švaistytis samurajaus kardu atmintyje prikelia nuostabiojo filmo „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ (1999) scenas. Net atsiras herojus, kuris mąsliai primins būti atidžiam detalėms ir čia, aišku, jau „Kontrolės ribos“ (2009).

Detalių išties daug. Jamuschas pasigėrėdamas žarsto nuorodas, citatas, akivaizdžias užuominas – nuo kino iki literatūros ir atgal. Jis tiesiog linksminasi ir kviečia tą kartu su juo daryti ir žiūrovą, kuris, jei tik nutildys savyje vidinį snobą, nuoširdžiai mėgausis.

Aišku, Jarmuschas nebūtų jis, jei su siaubo žanro klišėmis ir savuoju kinu žaistų tik savitiksliai. Ne, jis kuria satyrą apie šiuolaikinę Ameriką, apskritai pasaulį, kuriuo, panašu, nustojo tikėti jau seniai, todėl dabar galima piktdžiugiškai šaipytis. Tiesa, ne visos situacijos ir pokštai juokingi, juolab sąmojingi, kokių visgi tikėtumeisi iš didžiojo nepriklausomojo. Filmo pabaigoje jis netgi pradeda baksnoti pirštu į jau ir taip akivaizdžius dalykus, ir tai bene didžiausias šios zombiados minusas.

Kai iš kapų prisikėlę numirėliai tiesia į gyvuosius rankas, kartodami „Chardonnay“, „kava“, „mada“, „Wi-Fi“, „Xanax“, mes juk suprantame, ką Jarmuschas turi omeny, bet jam kažkodėl dar norisi viską paryškinti komentuojančiu balsu. Šis priklauso Tomo Waitso vaidinamam atsiskyrėliui, savotiškam režisieriaus alter ego, kuris spektaklišką zombių ataką stebi tūnodamas miške, per žiūronus, saugiu atstumu.

Ir, matyt, šis filosofiškas personažas jau yra netiesioginis paties Jarmuscho atsakymas į kirbantį klausimą – tai kaip gyventi dabarties beprotybėje? Reikia, pasirodo, atsisakyti visų priklausomybių (ne tik mobiliojo telefono) ir ramiai pasitraukti į miškus. Būtent ten filmo pradžioje ir nužingsniuoja pikto fermerio karvės. O šios tai jau tikrai žino, kur žolė žalesnė.

- - -

Gaila, bet pirmųjų dienų konkursinės programos filmai nei stebina, nei verčia aktyviai galvoti jiems pasibaigus.

Prieš dvidešimt ketverius metus Mathieu Kassovitzas Kanuose pristatė sensacija tapusią „Neapykantą“ („La haine“) ir laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą, o šiemet antrąją festivalio dieną iškart po filmo „Vargdieniai“ („Les Misérables“) peržiūros vienas iš pirmųjų paspaudė ranką konkursinėje programoje debiutuojančiam prancūzų režisieriui Ladj Ly.

Nerašyčiau apie tai, jei abu filmai nebūtų šiek tiek panašūs: skurdūs Paryžiaus priemiesčiai, emigrantai, gatvės gyvenimas ir čia tarpstanti neapykanta. Tačiau tarp šių filmų žioji gili praraja. „Vargdieniams“ toli iki „Neapykantos“ autentiškumo, emocinio paveikumo ir to tikro pykčio, kuris liejasi, atrodytų, net pro ekrano kraštus.

Labiausiai Ladj Ly filmas kenčia nuo iliustratyvumo, noro viską sudėlioti į stalčiukus. Finalinė Victoro Hugo citata iš „Vargdienių“ apie tai, kad visos sėklos yra geros, blogi tik kultivatoriai (kitaip sakant, aplinka), filmą pribaigia galutinai. Nematoma prancūzų kino proveržio estafetės lazdelė, kurią Kassovitzas rankos paspaudimu įduoda Ladj Ly premjeros vakarą, deja, sulėtintai krenta ant žemės.

Panašu, kad didžioji Kanų intriga prasidės tada, kai ant raudonojo kilimo žengs Corneliu Porumboiu, Ira Sachsas, Jessica Hausner, Xavier Dolanas, Quentinas Tarantino...