„Sinonimai“ ir kiti apdovanojimai

69-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis

„Sinonimai“, rež. Nadav Lapid
„Sinonimai“, rež. Nadav Lapid

Po pernai metų Berlinalės žiuri, kuriai vadovavo Tomas Tykweris, apdovanojimų ir jų sukelto ažiotažo pirmuosiuose šiemetiniuose straipsniuose festivaliui linkėta atsikvošėti. Galima tik įsivaizduoti, koks spaudimas užgulė Juliette Binoche vadovaujamą žiuri: grąžinti teisingumą meistriškumui ar tęsti neva vizionieriškų sprendimų kryptį? Tačiau kad ir kas kalbėta prieš festivalį, šįkart, konkursinei programai dar nesibaigus, nugalėtojas jau buvo aiškus: daugelio kritikų bei žiuri verdiktas sutapo – „Auksinio lokio“ nusipelno Nadavo Lapido filmas „Sinonimai“ („Synonymes“).

Šiemet Berlinalei paskutinį kartą vadovavo ilgametis šeimininkas Dieteris Kosslickas, einantis direktoriaus pareigas nuo 2001 metų. Kino bendruomenė ilgai laukia pokyčių ir šie metai festivaliui kaip niekada buvo sudėtingi. Permainos jau paskelbtos, tačiau rezultatų dar nėra. Konkursinė programa kaip niekada silpna – be keleto ryškių filmų, daugelis neišsiskyrė nei įdomesne kalba, nei stipriais scenarijais. Beveik visi festivalyje sutikti kolegos juokavo, kad anksčiau visai be reikalo skųsdavosi – juk palyginti su šiųmetine programa, ankstesnės buvo tiesiog puikios ar bent neblogos. Įdomių filmų buvo ir šįmet, tačiau nei Denis Coté „Vaiduoklių miestelio antologija“, nei daugelį sužavėję filmai Teonos Strugar Mitevskos „Dievas egzistuoja, jo vardas Petrunija“ ar Wango Quano „Ondog“ nebuvo apdovanoti.

Berlinalėje tikrai trūko gerų scenarijų. Antai kad ir filmas „Piranijos“ („La paranza dei bambini“, rež. Claudio Giovannesi). Rašytojas Roberto Saviano jau ne kartą įrodė gerai pažįstąs savo objektą – Neapolio mafiją. Šįkart kartu su Maurizio Braucci ir Claudio Giovannesi jis adaptavo dar vieną savo romaną. Žiūrovas kviečiamas į Neapolį, į Sanità kvartalą, kuriame, suėmus mafijos bosą, keletas vaikigalių sugalvoja užimti gatves ir atkurti rajone senąją tvarką. Gaujai vadovauja Nikola, kurį pastūmėja lyg ir kilnus tikslas – sustabdyti besaikį mafijos plėšikavimą, apsaugoti tuos, kurie ir taip vos suduria galą su galu, apsiribojant prekyba narkotikais. Pabaiga, žinoma, tragiška... Geriausias filmo aspektas – įtaigi jaunų neprofesionalių aktorių vaidyba ir energija, tačiau scenarijus nei pasižymi nauju žvilgsniu į problemą, nei kitaip interpretuoja gangsterinio kino žanrines klišes.

Sudėtingas ir daugiau žiūrovo pastangų reikalaujantis Angelos Schanelec filmas „Buvau namie, bet...“ („Ich war zuhause, aber...“) apdovanotas už geriausią režisūrą. Bendrame konkursinės programos kontekste jis išsiskyrė tvirtu režisierės braižu, nekonvencionaliais sprendimais. Filmo centre – moteris, dirbanti kultūros sferoje ir auginanti du vaikus. Vieno iš jų dingimas ir sugrįžimas paskatina moterį apmąstyti savo gyvenimą. Neskubrus filmo tempas leidžia įsižiūrėti į detales, šios po truputį siejasi ir kuria sudėtingą moters ir jos klampios situacijos paveikslą.

Geriausio aktoriaus ir aktorės apdovanojimus pelnė Wang Jingchun ir Yong Mei už vaidmenis Wang Xiaoshuai filme „Lik sveikas, sūnau“ („Di jiu tian chang“). Alfredo Bauerio prizas atiteko debiutiniam Noros Fingscheidt filmui „Sistemos laužytoja“ („Systemsprenger“).

Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas François Ozono filmas „Ačiū Dievui“ kalba apie kunigų pedofiliją Prancūzijoje, Lione. Lenkų režisierius Wojciechas Smarzowskis kūrė sarkastišką, aštrų filmą „Kleras“, atskleisdamas Bažnyčios užkulisius, o Ozonas nukreipia kamerą į aukų liudijimus ir klausia, kokią žalą jau suaugusiems vyrams paliko vaikystėje patirtos traumos. Abiejų režisierių tikslas tas pats – atkreipti dėmesį į atkakliai dangstomą problemą, tikintis Bažnyčios, kaip institucijos, pokyčių. Abu režisieriai remiasi tikrais įvykiais.

Įvesdamas vis naujus nukentėjusiuosius, Ozonas pasakoja, kaip susiformuoja bendruomenė ir atsiranda kolektyvinės atsakomybės jausmas, o iš jo ir aktyvizmas. Kelių vyrų inicijuota kova su pedofilijos dangstymu Bažnyčioje parodo ne tik kaip galima pasipriešinti neteisybei, bet ir kokius skirtingus žmones gali suburti bendras tikslas. Tokio solidarumo ir pastangų susikalbėti turėtų pasimokyti daugelis iniciatyvų. Tačiau filmo konvencionalumas, lyg paskubom sukurti veikėjai, silpnoki aktorių darbai verčia abejoti „Sidabrinio lokio“ prizu. Regis, tai labiau politinis nei meninis įvertinimas.

Nadavo Lapido filmas „Sinonimai“ atitiko abu šiuos kriterijus: aktuali tema ir originali forma čia susijungia į vientisą kūrinį. Nors „Sinonimai“ sudėlioti lyg iš mozaikos fragmentų, kurie atmintyje ima keistis vietomis ir galų gale nebesi tikra, kas po ko sekė, atskiros scenos tokios įtaigios, o veikėjo charizma tokia stipri, kad mintimis prie filmo norisi grįžti dar kartą.

Jaunas vyras vardu Joavas (Tomo Mercier debiutas) po karinės tarnybos išvyksta iš Izraelio. Jis nenori turėti nieko bendra su šia šalimi, savo tėvais, kalba. Joavas simboliškai pabėga į Prancūzijos sostinę Paryžių – revoliucijos ir laisvės miestą. Nuogą, sušalusį tuščio buto vonioje jį randa pasiturinti jauna porelė ir padeda pabėgėliui pradėti naują gyvenimą nepažįstamame mieste. Vienintelis su tėvyne jį rišantis saitas yra begalė istorijų, kuriomis jis dalijasi su naujuoju bičiuliu Emiliu, niekaip nepabaigiančiu rašyti savo knygos. Mokydamasis naujos kalbos, o svarbiausia, ieškodamas sinonimų, Joavas stengsis iš izraeliečio tapti prancūzu. Filmo fragmentiškumas atitinka šiuolaikinę tapatybių mugę. Kiekvienoje scenoje Joavas gali būti vis kitas. Nors jo kontekstas niekur nedingsta, nuolatinės žaidybinės situacijos parodijuoja dažnai ne į dvi, o į daugiau dalių skilusią šiuolaikinio žmogaus sąmonę. Kartu filmas išlieka realistiškas. Daugelis situacijų atrodo absurdiškos, Joavo kalbos nemokėjimas ir sutrikę gestai sukuria distanciją, vis dėlto, pasak režisieriaus, jam buvo svarbu išlaikyti pasakojimo tikroviškumą. Toks turinio ir kino kalbos supriešinimas leidžia Lapidui senomis priemonėmis sukurti netikėtai stiprų kino kūrinį, kuris ne tik teiginiais ar klausimais, bet ir pačiu savo pobūdžiu tampa politiškas.

Nadavas Lapidas gerai suvokia ir fiksuoja jaunosios izraeliečių kartos frustraciją ir neviltį dėl nesibaigiančio konflikto su Palestina. Tad filme gerai užčiuoptas ir pokytis, ir atsiribojimas, ir giliai slypintis nenoras atsisakyti savo šaknų. Pasak Lapido, Joavas „bėga nuo egzistencinės Izraelio melodijos, muzikos iš jo paties sielos. O tą sielą geriausiai apibūdina raumeningi stiprių vyrų kūnai ir begalinis atsidavimas bei meilė savo šaliai.“ Tad nenuostabu, kad kamera dažnai apžiūrinėja Joavo kūną, jo nuogumą. Vyriškumo permąstymas tampa dar vienu svarbiu teminiu „Sinonimų“ bloku.

Kaip visada politiškai ir socialiai angažuota Berlinalė turėjo ir daugiau pretendentų į laimėtojus – netrūko su moterų teisėmis susijusių filmų. Berlinalei pavyko pasiekti labai gerų rezultatų moterų ir vyrų režisierių lygiateisiškumo srityje, taip pat buvo pasirašytas 50 : 50 aktas 2020-iesiems. Ir vis dėlto daugelis nekantriai laukia kitų metų. Įdomu, kaip kis programa, kokią kryptį festivaliui parinks naujasis meno vadovas Carlo Chatriano su savo komanda.