Scanorama

Atgal į dabartį

Lapkričio 7–24 d.

VILNIUS, KAUNAS, KLAIPĖDA, ŠIAULIAI

„Apie begalybę“, rež. Roy Andersson
„Apie begalybę“, rež. Roy Andersson

Paskutinio 2018-ųjų „Scanoramos“ seanso metu Kaune buvo rodomas vieno žymiausių šiuolaikinių švedų režisierių Roy’aus Anderssono filmas „Tu gyvendamas džiaukis“ („Du levande“, 2007). Pirmą kartą atkeliavęs į Lietuvą 2007 m., tuoj po premjeros Kanuose, šis „Scanoramos“ filmas iškart tapo žiūrovų numylėtiniu, todėl pernai buvo vėl prisimintas retrospektyvinėje programoje „Šiaurės retro“. Ir eilinį kartą pademonstravo, kad tikras menas nesensta – salės vėl buvo pilnutėlės. Tą vakarą „Scanorama“ pažadėjo: šiuo metu režisierius baigia savo naujausią filmą „Apie begalybę“ („Om det oändliga“), ir jis tikrai bus kitų metų festivalio programoje.

Ką gi, pažadus reikia tesėti. Roy’aus Anderssono „Apie begalybę“ „Scanoramos“ žiūrovai galės pamatyti visuose festivalio miestuose. Tai humanistinis apmąstymas apie žmogų, jo didybę ir trapumą, banalumą ir žavesį, žiaurumą ir grožį. Šį ir ankstesnį Anderssono sukurtą filmą „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ („En duva satt på en gren och funderade på tillvaron“, 2014) skiria penkeri metai, bet režisieriui jie tarsi neegzistuoja. Jis vėl pasitinka mus blyškiomis spalvomis, preciziškomis mizanscenomis, melancholija ir su niekuo nesupainiojamu ironišku šypsniu. Galima būtų priekaištauti, kad režisierius, užuot kūręs kažką nauja, vėl daro tą patį. Tačiau reikalauti iš Anderssono naujumo reikštų nesuprasti, kad jis į gyvenimą ir kūrybą žvelgia iš amžinybės perspektyvos, kur praeitis ir dabartis randa bendrą vardiklį ir telpa į 76 filmo minutes.

Pamatyti dabartį praeityje kvies ir kiti 17-ojo festivalio filmai. Kylanti Rusijos kino žvaigždė Kantemiras Balagovas savo filme „Ilgšė“ („Дылда“) nukeliantis į poblokadinį Leningradą, ieško atsakymo į klausimą, kaip išsaugoti žmogiškumą, kai, atrodytų, pati žmogiškumo samprata neteko prasmės. Balagovui 28-eri, o šiemet Kanuose jis pelnė net du apdovanojimus. Net grįždamas prie praeities kolektyvinių traumų, jo filmas skamba šiuolaikiškai ir, kas dar svarbiau, įžiebia vilties blyksnius tamsiausiose akimirkose. Per praeities prizmę dabartį vertina ir norvegų režisieriaus Hanso Petterio Molando filmo „Vogti arklius“ („Ut og stjæle hester“) pagrindinis veikėjas. Pasenęs ir nusivylęs, jis pasislepia nuo pasaulio Norvegijos miškuose ir vis dažniau gyvena prisiminimais. Tačiau, paradoksalu, būtent ilgai atidėliotas praeities įprasminimas atneša jam naujo gyvenimo pažadą.

Praeities ir dabarties panašumą nesunku atpažinti naujausiame stebėtinai produktyvaus Sergejaus Loznicos filme „Valstybinės laidotuvės“ („Государственные похороны“). Jame režisierius kosmopolitas vėl leidžia susipažinti su iš užmaršties prikelta archyvine medžiaga. Filmo centre – 1953 m. kovą vykusios Josifo Stalino laidotuvės, virtusios groteskišku spektakliu, isterijos banga užliejusiu visą Sovietų Sąjungą. Loznicos dokumentiniai filmai dažnai atrodo šalti, pasakojantys apie įvykius iš nesuinteresuoto atstumo. Tai klaidingas įspūdis. Tildydamas savo, kaip režisieriaus, balsą, jis užleidžia sceną vaizdams, suteikdamas jiems ypatingą jėgą. Būtent todėl, pasinaudoję unikalia galimybe priartėti prie totalitarinio režimo pagrindinio architekto paskutinio pasirodymo, „Valstybinių laidotuvių“ žiūrovai galės aiškiai išgirsti šiurpą keliantį anos epochos aidą šiandienoje.

Dabarties kine vis garsiau skamba moterų balsai ir išties įdomūs, įvairūs bei gilūs moterų personažai. Šių metų festivalyje jų tikrai gausu. Į „Scanoramą“ grįš Sandanso tarptautiniame konkurse pagrindinį apdovanojimą pelniusi Joanna Hogg, prieš keletą metų pirmą kartą pristatyta jai skirtoje retrospektyvoje. Jos naujas filmas „Suvenyras“ („The Souvenir“) – autobiografinė drama, kurioje iš jaunos moters perspektyvos nagrinėjami toksiškų santykių ir brandos klausimai, akcentuojama kine ilgą laiką tik vyrų personažams priklausiusi drąsa siekiant tikslo. Pavydėtina drąsa pasižymi Berlinalės konkurse pristatyto filmo „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ („Gospod postoi, imeto i’ e Petrunija“, rež. Teona Strugar Mitevska) pagrindinė veikėja. Kartą, eidama namo po nepasisekusio pokalbio darbe, ji spontaniškai nusprendžia sudalyvauti varžybose, kurių metu reikia kuo greičiau pasiekti į vandenį mestą kryžių. Varžybos skirtos tik vyrams, bet Petrunijos niekas nespėja sustabdyti, ir ji laimi: ne dėl pripažinimo, ne dėl Dievo palaimos, – dėl savęs pačios.

Ambicijos, ryžtas ir tvirtumas apibūdina ir filmo „Sonja. Baltoji gulbė“ („Sonja: The White Swan“, rež. Anne Sewitsky) heroję, daugkartinę dailiojo čiuožimo čempionę Sonją Henie, ir talentu išgyventi apdovanotą, atsakomybę už šeimą prisiėmusią Iriną bulgarų režisierės Nadeždos Kosevos filme „Irina“. O štai jauno vokiečių režisieriaus Jan-Ole Gersterio filmo „Lara“ aktorė Corinna Harfouch atlieka beveik neįmanomą užduotį: sukuria nelabai simpatiškos intelektualės personažą, bet jai netikėtai pajunti artumą. Nemalonia, bet neišvengiama dabarties refleksija tampa keturias valandas trunkantis prancūzų fotografo Antoine’o d’Agatos dokumentinis epas „Baltasis triukšmas“ („White Noise“). Jame tapomi nepagražinti viso pasaulio prostitučių portretai.

„Scanorama“ tradiciškai vers duris į kitus žemynus. Šių metų „Specialieji seansai“ skirti ypač retai Lietuvoje rodomam Afrikos kinui. Tarp pristatomų filmų – brolių Coenų „Fargo“ primenantis eklektiškas antivesternas „Plokščia žemė“ („Flatland“, rež. Jenna Cato Bass, PAR, Liuksemburgas, Vokietija), geriausiems poetinės dokumentikos pavyzdžiams nenusileidžianti kinematografinė esė „Mama, aš dūstu. Tai mano paskutinis filmas apie tave.“ („Mother, I’m Suffocating. This Is My Last Film About You.“, rež. Lemohang Jeremiah Mosese, Lesotas, Kataras) ir lengva, bet nepaviršutiniška filosofinė pasakėčia „Nežinomas šventasis“ („The Unknown Saint“, rež. Alaa Eddine Aljem, Marokas, Prancūzija, Kataras). Visi jie sukurti pradedančiųjų režisierių, bet pasižymi pavydėtinu estetiniu savitumu ir gebėjimu atspindėti ne tik savo šalių socialines bei politines realijas, bet ir šimtmečius menančias kultūrines tradicijas.

Dialogą su tradicijomis vėl provokuoja ekscentrikams ir eksperimentuotojams skirta programa „Galvok, ką nori“, šiemet pristatysianti sprogstamąjį naujojo kino kokteilį iš septynių filmų. Joje bus galima pamatyti brito Marko Jenkino debiutą „Masalas“ („Bait“), kritikų giriamą nuo pat premjeros Berlinalės „Forume“. „Masalas“ atrodo taip, lyg Sergejus Eizenšteinas būtų nukeliavęs į ateitį ir nusprendęs pamėginti savo jėgas britų „virtuviniame realizme“ (angl. „kitchen sink drama“). Kartu tai vienas pirmųjų ir tikrai originaliausias „Brexit“ temos britų filmas. Roterdamo kino festivalio žiuri apdovanojimą pelniusios Enosos Sendijarević filmas „Nusivežk mane, kur gražu“ („Take Me Somewhere Nice“) yra akivaizdžiai įkvėptas Jimo Jarmuscho kultinio filmo „Keisčiau nei rojuje“ („Stranger than Paradise“, 1984), tik perkelia jį į Rytų Europos kontekstą ir suteikia naujų feministinių atspalvių. O štai pripažinti eksperimentinio kino kūrėjai Benas Riversas ir Anocha Suwichakornpong hibridiniame filme „Krabis, 2562-ieji“ („Krabi, 2562“) apskritai trina istorinio laiko ribas. Jis prasideda kaip Krabio regiono Tailande dokumentinis portretas, bet pamažu virsta tikrų tikriausia vaiduoklių istorija, kurioje koegzistuoja mitologiniai dievai ir akmens amžiaus gyventojai. Itin ryškia estetika pasižymi ir danų režisierės Marie Grahtø debiutas „Psichozė“ („Psykosia“) bei suomių kinui nebūdingos dinamiškos režisūros Zaidos Bergroth religinės ekstazės drama „Marijos rojus“ („Marian paratiisi“).

Netikėtai šiuolaikiškai atrodo ir retrospektyvos režisieriai, atsisakę žaisti pagal priimtas taisykles ir aplenkę savo laiką. Šiemet programa „Iš arčiau“ dalijasi švedas ir britas: Ingmaro Bergmano mokyklos priešininkas Bo Widerbergas ir realizmo reikalavimams Didžiojoje Britanijoje nepaklusęs Michaelas Powellas. Festivalyje abu bus pristatyti penkiais svarbiausiais, didžiausio pripažinimo sulaukusiais kūriniais.

Šalia jų – šiemet visame pasaulyje iš naujo atrandamas amerikietiško eksperimentinio kino krikštatėvis Jonas Mekas ir jo ankstyvieji, rečiausiai rodyti kūriniai „Medžių ginklai“ („The Guns of the Trees“, 1961) ir „Daboklė“ („The Brig“, 1964), kurie bus demonstruojami iš 16 mm kino juostos. Priminti bus ir kiti šiemet mus palikę lietuvių kūrėjai: Eimuntas Nekrošius, suvaidinęs legendinį lakūną Stasį Girėną, ir dokumentininkas Gediminas Skvarnavičius. Nemokamuose seansuose Vilniuje ir Kaune bus parodyti filmai „Skrydis per Atlantą“ (rež. R. Vabalas, 1983) ir „Kuo prikąsime liežuvį“ (1990).

Optimistiškai nuteikia vis didėjanti lietuviškų premjerų puokštė: Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“, Aloyzo Jančoro „Tulpių laukas“, Vytauto V. Landsbergio „Vanago portretas“, Akvilės Gelažiūtės „Neregėta Europa“. O jauniausių kūrėjų pasiekimus tradiciškai galėsime įvertinti atsinaujinusioje ir praplėstoje „Naujojo Baltijos kino“ trumpametražių filmų konkursinėje programoje.