Klausimus keliantis kinas
Europos Parlamento LUX apdovanojimai
Europos Parlamento LUX apdovanojimai
Europos Parlamento įsteigtas LUX prizas ir EP biuro rengiamos „LUX dienos“, per kurias rodomi nominuoti filmai visose ES šalyse, išversti į 24 oficialias ES kalbas, prisideda prie europinio kino sklaidos, skatina atverti erdvę diskusijoms sudėtingomis, aktualiomis Europos nūdienai temomis. Prizas teikiamas filmui, atskleidžiančiam europinių vertybių universalumą bei kultūrinę žemyno įvairovę.
LUX prizą laimėjęs filmas pasiekia visų ES šalių žiūrovus, adaptuojamas žiūrėti turintiems regos ar klausos negalias, paruošiamas jo DCP. Nuo savo gyvavimo pradžios LUX apdovanojimai padėjo patekti į visų ES šalių kino sales per šimtui europietiškų filmų. Tarp įvairių metų LUX laureatų yra aukštos meninės kokybės ir jautrūs visuomenės gyvenimo aktualijoms filmai: „Ida“ (rež. P. Pawlikowski, 2013), „Tonis Erdmanas“ (rež. M. Ade, 2016), „Mustangės“ (rež. D. Gamze Ergüven, 2015) ir kt. Pernai šį prizą pelnė islandų režisieriaus B. Erlingssono „Kariaujanti moteris“, rodyta „Scanoramos“ programoje.
2019 m. LUX nominantais paskelbti danų žurnalisto ir režisieriaus Madso Brüggerio dokumentinė juosta „Nebaigta Hammarskjöldo byla“ („Cold Case Hammarskjöld“), makedonietės režisierės Teonos Strugar Mitevskos vaidybinis filmas „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ („Gospod postoi, imeto i’e Petrunija“) ir ispanų režisieriaus Rodrigo Sorogoyeno vaidybinė juosta „Karalystė“ („El reino“).
Filmų atranka šiam apdovanojimui prasidėjo vasarą, kai Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje buvo paskelbti 10 filmų, pretenduojančių į LUX prizą. Rugsėjį Venecijos festivalyje paaiškėjo trys nominantai. Europos Sąjungos parlamentarai už geriausią galėjo balsuoti iki lapkričio 26-osios vėlaus vakaro.
Šiemetiniai nominuotieji filmai gilinasi į svarbias temas: moterų diskriminaciją, socialinę atskirtį, politikų korupciją, kolonializmo istorijos tamsius puslapius. Filmai nesiūlo lengvų išeičių, o kelia klausimus, į kuriuos tik diskutuojant ir susitelkus galima rasti atsakymus.
Šių metų LUX apdovanojimas atiteko filmui „Dievas yra, jos vardas Petrunija“, kurį Lietuvos žiūrovai neseniai galėjo pamatyti „Scanoramoje“ .
Iškilmingoje ceremonijoje posėdžių salėje EP pirmininkas Davidas Sassoli įteikė prizą filmo kūrėjoms – režisierei Teonai Strugar Mitevskai, aktorei Zoricai Nushevai ir prodiuserei bei aktorei Labinai Mitevskai.
„Kinas yra raktas, atveriantis realybės duris ir parodantis mums, kas esame. Jis atskleidžia visuomenės sudėtingumą ir įvairovę. Mes neaugtume kaip visuomenė be Europos kino, be jo istorijos, – sveikinimo kalboje sakė EP pirmininkas Davidas Sassoli. – LUX apdovanojimas padeda kino kalba atkreipti dėmesį į imigracijos, klimato kaitos, kolonijinės praeities, socialinių ir politinių teisių, feminizmo, etikos ir kitus Europai svarbius klausimus. Esame vienintelis parlamentas pasaulyje, teikiantis kino apdovanojimą. Galime tuo didžiuotis, o kartu atiduoti duoklę Europos režisieriams ir kūrėjams, kuriuos turime garbę pažinti.“
Priimdama apdovanojimą režisierė Teona Strugar Mitevska susijaudinusi kalbėjo: „Petrunijos drąsa, jos pasipriešinimas palietė daug širdžių. Aš visada buvau kritikuojama, kad mano filmai politiniai, bet nemanau, kad galiu atsiriboti nuo mus supančių problemų. Man svarbu, kad galėtume laisvai ir be baimės kalbėti, kurti. Esu moteris, makedonietė, europietė, ir tvirtai tikiu, kad Europos ateitis yra solidarumas ir susitelkimas, o ne atskirtis ir susiskaidymas.“
Filmas yra Šiaurės Makedonijos, Belgijos, Kroatijos, Slovėnijos ir Prancūzijos bendros gamybos. Jis pasakoja apie trisdešimtmetę Petruniją, vis dar gyvenančią su tėvais, neturinčią nei savo šeimos, nei darbo. Grįždama namo po nesėkmingo darbo pokalbio, ji netyčia patenka į stačiatikių religinę ceremoniją, kurioje dalyvauja tik vyrai, ir spontaniškai sugriebia šventiko metamą kryžių. Kas jį sugaus, tą visus metus lydės sėkmė. Šis Petrunijos poelgis gimtajame miestelyje tampa didžiuliu įvykiu, laužančiu vyraujančias patriarchalines normas, priešinančiu žmones ir net keliančiu riaušes. „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ skatina naujai apmąstyti vyrų ir moterų santykius, žmogaus teises ir universalias vertybes.
„Du paskutiniai mano filmai sukurti remiantis tikrais įvykiais. Ir Petrunijos istorija yra reali. Prieš penkerius metus viena moteris šoko į upę, pagavo kryžių ir neatidavė jo šventikui. Labiausiai pribloškė žiniasklaidos požiūris į šį įvykį. Ta moteris buvo pašaipiai vaizduojama kaip keistuolė. Tada mes su seserimi Labina (filmo prodiuserė ir žurnalistės vaidmens atlikėja – N. K.) nusprendėme sukurti apie tai filmą, kuris išjudintų visuomenę diskusijoms. Kinas yra labai galinga, paveiki medija, galinti giliai paliesti žmogų ir keisti situaciją. Prisimenu žymųjį britų režisierių Keną Loachą, teigiantį, kad kinas gali ir turi būti ginklas. Nekalbu apie propagandą. Esu režisierė, stebinti visuomenę ir kalbanti apie tai, kas mane smarkiai sukrečia, paliečia. Labai norėčiau, kad mano filmai būtų romantiški, bet, deja, nemanau, kad dabar tai įmanoma. Šiuo metu būti realiste svarbiau nei bet kada anksčiau. Be to, kinas yra labai brangus dalykas. Europos filmai daugiausiai finansuojami iš valstybės lėšų. Todėl yra didžiulė atsakomybė kurti filmą, negaliu daryti tokio, į kurį ateitų tik mano tėvai ir trys geriausios draugės“, – sakė T. Strugar Mitevska.
Beje, režisierė užsiminė, kad gauti finansavimą „Petrunijai“ buvo lengviau nei paprastai. Tuo metu pagal filmų finansavimo taisykles paraiškos buvo anonimiškos, t. y. nenurodant, kieno scenarijus, kas kurs filmą ir kt. „Petrunijos“ projektas surinko aukščiausius balus, o paaiškėjus laimėtojų vardams buvo daug nepasitenkinimo. Tačiau teko laikytis taisyklių, kurios vėliau buvo pakeistos.
Didelė filmo sėkmė – aktorės Zoricos Nushevos suvaidinta Petrunija. Ta apkūni, mamos keptus kotletukus slapčia po antklode kemšanti moteris, kurios gyvenime, regis, nieko gera nevyksta ir nevyks, parodo tokią vidinę stiprybę ir drąsą, kurios niekas nesitikėjo. Filme jos abejingas žvilgsnis pasikeičia, atsiveria savęs ir pasaulio suvokimui, jis lyg Dievo akis visada nukreiptas į žiūrintįjį. „Zorica dalyvavo atrankoje dėl Petrunijos draugės vaidmens. Vėliau įvyko kažkas magiška ir viskas pasikeitė. Zorica turi tylios vidinės stiprybės, kuri taip reikalinga Petrunijos personažui. Vaidmuo jai atiteko vedant intuicijai ar meilei iš pirmo žvilgsnio“, – pasakojo režisierė.
Kaip Bažnyčia reagavo į filmą? „Kai ruošėmės filmuoti, o filmavome ten, kur viskas vyko, kreipėmės į vietinius dvasininkus, kad gautume leidimą filmuoti cerkvėje. Mano sesuo naiviai tikėjosi lengvai susitarti ir tiesiog nusiuntė jiems scenarijų su filmo pavadinimu: „Dievas yra, jos vardas Petrunija“. Gavome atsakymą, kad jie su mumis nebendradarbiaus, ir ištaisytą pavadinimą: „Dievas yra, jis yra vyras.“ Tačiau filmui pasirodžius jokių problemų nekilo. Berlyno festivalyje jis net pelnė ekumeninės žiuri prizą, o visai neseniai – ir arabų kino kritikų premiją, skiriamą europietiškam filmui. Beje, šiemet toks įvykis kaip Petrunijos vėl pasikartojo, ir nesveiko ažiotažo nebesukėlė. Be tokių moterų kaip mūsų herojė, visuomenė ir pasaulis negalėtų keistis“, – kalbėjo režisierė.
Antras pagal surinktus balsus LUX apdovanojimuose buvo Skandinavijos šalis ir Belgiją koprodukcija sujungęs filmas „Nebaigta Hammarskjöldo byla“. Beje, filmas jau irgi rodytas Lietuvoje, Kauno kino festivalyje. Jį sukūręs žurnalistas Madsas Brüggeris susidomėjo JT generalinio sekretoriaus švedo Dago Hammarskjöldo žūtimi 1961 m. lėktuvo katastrofoje Šiaurės Rodezijoje. Sklando versija, kad į jį buvo pasikėsinta.
„Norėjau tiesiog papasakoti šio politiko istoriją, atlikti paprastą žurnalistinį tyrimą, tačiau jis pasirodė toks sudėtingas, kad teko griebtis keistų dalykų. Filmo kūrimas užsitęsė beveik šešerius metus“, – sakė režisierius.
D. Hammarskjöldas skrido susitikti su Moïse Tshombe, atskilusio nuo Kongo Katangos regiono sukilėlių vadu. Jis tikėjosi išspręsti konfliktą, kuriame buvo susipynę galingų Belgijos kompanijų verslo bei politiniai interesai. Filme tiriamos politiko žūties aplinkybės atskleidžia vis daugiau nusikaltimų ir baisių paslapčių tamsioje kolonializmo istorijoje. Režisierius kalbasi su liudininkais, inscenizuoja buvusias situacijas, analizuoja dokumentus, ieško katastrofos liekanų. Tai iš tiesų labai įtraukiantis, įtampą auginantis filmas, keliantis itin nepatogius klausimus.
Trečias liko ispanų politinis trileris „Karalystė“, atskleidęs korumpuotų politikų veiklą. Filmo analizės šaltiniu tapo nesibaigiantys politikų korupcijos skandalai. Pagrindinį populiaraus ir kylančio, tačiau į korupciją įsipainiojusio politiko Manuelio vaidmenį meistriškai sukūrė aktorius Antonio de la Torre, įvertintas nacionaliniu „Goya“ kino apdovanojimu už geriausią pagrindinį vaidmenį. Iš viso „Karalystė“ pelnė net septynis nacionalinius Ispanijos kino apdovanojimus už geriausią režisūrą, scenarijų, geriausius pagrindinį ir antraplanį vaidmenis, muziką, montažą, garsą.
„Karalystė“ – įtampą meistriškai kuriantis filmas, demaskuojantis stiprią korupcijos sistemą, prieš kurią vienas žmogus bejėgis, atskleidžiantis vidinę herojaus transformaciją.
LUX apdovanojimo dienomis Strasbūre buvo surengtas specialus kino seminaras šios srities žurnalistams. Jame dalyvavo pernykštės Andrejaus Sacharovo premijos laureatas, kino režisierius Olegas Sencovas. „Ši premija man labai svarbi. Tai didžiulė atsakomybė. Andrejus Sacharovas man didelis moralinis autoritetas. Turiu į jį lygiuotis“, – sakė O. Sencovas.
Stebint šį žmogų, klausantis jo, jaučiasi sklindanti didžiulė vidinė stiprybė ir susikaupimas. Nenoras kalbėti tuščiai, svaidyti visažinio patarimus į kairę ir į dešinę. „Aš atsakau tik už savo veiksmus ir kitų komentuoti nenoriu“, – kalbėjo O. Sencovas. Paklaustas žurnalistų, kaip jaučiasi būdamas Europos Parlamente, jis atsakė: „Man visur gerai. Kalėjime ar laisvėje, parlamente ar kitur.“
Buvo labai malonu išgirsti, kad po penkerių metų priverstinės pertraukos kalėjime O. Sencovas turi kūrybinių planų, ketina grįžti prie filmų. „Prasidėjus karui turėjau sustabdyti pradėtus projektus. Dabar tęsiami aktorių atrankos, filmavimo vietų paieškos darbai. Jei viskas klosis sėkmingai, kitais metais filmuosiu. Turiu penkis scenarijus. Filmuoju tik tai, dėl ko skauda širdį. Politinė veikla – viena, kinas – kita. Aš to nepainioju“, – kalbėjo režisierius.
Klausinėjamas, ar kalėjimo patirtis bus panaudota jo knygose ar filmuose, režisierius atsakė: „Kalėjimo patirtis praverčia tik kalėjime. Bet kuris kalinys yra geras psichologas. Įeina į kamerą žmogus, ir tu turi akimirksniu suprasti, kas jis per vienas. Kalėjime, rodos, niekas nevyksta, o iš tikrųjų ten vyksta slaptas gyvenimas, kuriame yra visko. Ir turi jį perprasti.“
„Tai, ką rašiau kalėjime, yra biografiniai, bet ne autobiografiniai tekstai. Jie apie realius žmones, kuriuos ten sutikau. Yra ir badavimo dienoraščiai, kuriuose užrašiau savo minčių srautą, atsiminimus. Reikėjo rašyti, kad palaikyčiau dvasios stiprybę, nes buvo labai sunku. Rašiau apie kalėjimą, negerus dalykus, kurie ten vyksta. Bijojau, kad gali tuos užrašus atimti, radę juose nepageidaujamų dalykų, ir tada man bus dar blogiau.
Kalėjime tikrai buvo blogų dalykų, ir aš apie juos netylėsiu, tiesiog kol kas nėra laiko tuo užsiimti. Tik porą mėnesių esu laisvėje. Mano labai bloga rašysena, o badavimo dienoraščius stengiausi rašyti dar neįskaitomiau, na, ir jėgų tvirtesniam braižui nebuvo. Tai per patikrinimus prižiūrėtojai, o jie nėra didelio proto vyrukai, vartydami tuos dienoraščius nieko nesuprato. Ir taip juos pavyko išgelbėti. Gal tie dienoraščiai bus kam nors įdomūs. Juk niekas nežinojo, kuo viskas baigsis, todėl rašiau sau, labai atvirai ir sąžiningai. Ten yra nemalonių dalykų ir apie mane patį“, – pasakojo O. Sencovas.
Strasbūras
