Naujas etapas

Festivalio programa labai plati ir įvairi. Tai vienas panoraminių festivalių, parodančių Pietų Korėjoje didžiuosius Europos kino festivalius jau apkeliavusius filmus. Kartu tai ir platforma, kur galima pamatyti, kuo alsuoja Azijos kinas. Šalia didelių programų „Langas į Azijos kiną“ ir „Pasaulio kinas“ pristatyta nauja programa „Ikonos“, kurioje rodomi kino meistrų darbai. Joje įvyko pasaulinė Brillante’s Mendozos filmo „Mindanao“ premjera ir Gabriele’s Salvatoreso filmo „Visa mano meilė beprotiška“ („Turro il mio folle amore“) tarptautinė premjera. Šioje programoje parodytas ir „Auksinę palmės šakelę“ pirmą kartą Pietų Korėjai laimėjęs Bong Joon-ho filmas „Parazitas“ („Gisaengchung“).

Naujausi Pietų Korėjos filmai rodomi programoje „Korėjos kinas šiandien“, ji suskirstyta į dvi dalis – „Panorama“ ir „Vizija“. Kelerius metus Pietų Korėjos kinas džiugino ir naujais vardais, ir įsimintinais meistrų kūriniais. Deja, šiemet debiutiniai šios šalies filmai atrodė skurdokai. Viena vertus, justi jaunų režisierių bandymai kurti komerciškesnį kiną, išbandyti skirtingus žanrus ir pasitelkti lengvas intonacijas. Eklektiški žanriniai pasižaidimai buvo Park Min-kooko filmas „Mums viskas bus gerai“ („We Gon’ Be Alright“) ir Jo Bareuno „Gauja“ („Gang“). Kita vertus, debiutantai lygiuojasi į Europos kino tendencijas atitinkančias dramas apie jaunus žmones. Tokie galėtų būti Koo Jihyun filmas „Kiungmi pasaulis“ („Kyuingmi’s World“), Jeong Jae-yeongo „Eunmi“, Jeon Gye-soo „Vertigo“. Daugelį filmų sieja jaunų žmonių bandymo įsitvirtinti visuomenėje tema. Pietų Korėjoje jaunimas susiduria su brangiai kainuojančiomis studijomis ir net įstojus bei pabaigus mokslus nelengva rasti gerai apmokamą darbą.

Labiausiai šioje programoje išsiskyrė Park Jung-bumo filmas „Ne šiame pasaulyje“ („Not in This World“). Trys pagrindiniai veikėjai – visuomenės atstumtieji: jauna mergina, nesijaučianti sava šeimoje ir dienas leidžianti repuodama gatvėse, vaikinas, kurį persekioja vietinė gauja, ir vienišas vyras, matantis savo mirusio tėvo vėlę. Visus juos sieja nusivylimas ir emocinio ryšio stoka. Režisierius sukuria tankią atmosferą, apimančią asmenines istorijas ir atspindinčią bendrą Pietų Korėjos visuomenės nerimą.

Pagrindinėje festivalio konkursinėje programoje Pietų Korėjai atstovavo keli filmai. Debiutinis Bong Joon-Youngo kriminalinis trileris „Laimingas monstras“ („Lucky Monster“) kritikų ir programos sudarytojų buvo lyginamas su Park Chan-wooko filmais. Režisierius pasakoja apie jauną prasiskolinusį vyrą, kuris verčiasi per galvą, kad išlaikytų jųdviejų su žmona įsigytą būstą, pardavinėdamas sulčių spaudykles. Netikėtai jis laimi loterijoje, ir nuo šios akimirkos prasideda virtinė įvykių – prisistato laimėtus milijonus padėsiantys panaudoti sukčiai, skolos grąžinimo laukiantis nusikaltėlis suvilioja jo žmoną, o viskas baigiasi herojaus šizofrenija. Filmas pripildytas įmantrių detalių, kurios ne sustiprina veiksmą, o greičiau tėra triukšmingi elementai, trukdantys režisieriui išreikšti filmo mintį.

Pagrindinį konkursinės programos prizą žiuri padalijo dviem filmams – filipiniečių „Ròm“ (rež. Tran Thanh Huy) ir bendros Irako bei Kataro gamybos filmui „Haifos gatvė“ („Haifa Street“, rež. Mohanad Hayal). Mano asmeniniu favoritu tapo iraniečių režisieriaus Hamedo Tehrani filmas „Diapazonas“ („Diapason“), pasakojantis apie penkiasdešimtmetę Raną, kuri po dukros nužudymo įsivelia į klampų teisinį ir moralinį verpetą. Filme vaizduojama, kaip sunku vienišai moteriai sulaukti teisingumo ne tik iš teisėtvarkos, bet ir iš visuomenės, kurios patriarchalinė sankloda niekur nesiruošia trauktis.

Pietų Korėja šiais metais mini savo kino šimtmetį. Korėjos kino retrospektyvą Busano kino festivalis paskyrė vienam ryškiausių operatorių Jung Il-sungui, dirbusiam su tokiais režisieriais kaip Kim Soo-yongas, Kim Ki-youngas ar Im Kwon-taekas. Septynių filmų retrospektyvą palydėjo ir dviem kalbomis išleista knyga „The Artist With Class, the Voyager-Iconoclast“. Festivalio direktorius pabrėžė Jung Il-sungo meistrystę ir svarbą Pietų Korėjos kino istorijai, pridurdamas jau anksčiau išsakytą savo mintį, kad operatorius turi ne kurti gražius paveikslėlius, o vaizduoti tai, kas slypi žmonių širdyse. Viešint Busane sužavėjo nuoširdus rūpestis nacionaliniu kinu, jo istorija, taip pat ir didžiulė pagarba kino bendruomenei.

Specialiai šimtmečiui sudaryta programa „Šimtas metų Korėjos kinui“. Be gerai žinomų naujesnių filmų, tokių kaip Park Chan-wooko „Senis“ („Oldeuboi“, 2003), Hong San-soo „Diena, kai kiaulė įkrito į šulinį“ („Daijiga umule pajinnal“, 1996) ir Bong Joon-ho „Prisiminimai apie žmogžudystę“ („Salinui chueok“, 2003), parodyti ir ryškiausi auksiniu Korėjos kino laikotarpiu vadinamo 7-ojo dešimtmečio filmai. Daugiausia kontroversiškų atsiliepimų savo laiku sulaukęs režisieriaus Kim Ki-youngo filmas „Tarnaitė“ („Hanyo“, 1960) drąsiai ir atvirai kuria kitokią pagrindinę veikėją – moterį, kuri po truputį uzurpuoja prižiūrimus namus ir joje gyvenančią šeimą. Taip pat parodytas realizmo šedevru laikomas režisieriaus Yu Hyun-moko filmas „Betikslė kulka“ („Obaltan“, 1961). Pastarasis ilgą laiką buvo laikomas dingusiu, tačiau šiais metais įvyko restauruotos versijos premjera. Lee Beom-suno romano ekranizacija tiksliai perteikia žmonių gyvenimą prieš ir po Korėjos karo. Filme susitelkiama į vieną šeimą, skurdžiai gyvenančią Seule. Pilnakraujai pagrindiniai ir antraplaniai veikėjai, jų tarpusavio santykiai ir patiriamos negandos tarpsta realistiniame filmo audinyje, kurį papildo ir poetinės kino kalbos detalės.

Kita specialioji programa buvo skirta trims režisierėms: Deepai Mehtai, Trinh T. Minh-ha ir Yasmin Ahmad. Filmų rodymus papildė režisierės, kinotyrininkės Trinh T. Minh-ha paskaitos apie Pietryčių Azijos režisieres. Ji pabrėžė, kad ne visi filmai, sukurti moterų, yra feministiniai, bet jos pačios tikslas visuomet buvo kalbėti apie problemas, susijusias su lyčių lygybe Vietname.

Busano kino festivalį uždarė korėjiečių režisieriaus Lim Dae-Hyungo filmas „Žiemos mėnesiena“ („Moonlit Winter“) apie slaptą dviejų moterų meilę. Jų likimai išsiskyrė, kai viena išvyko gyventi į Japoniją, bet uždrausta meilė išliko brandžių moterų širdyse. Po daugelio metų, žiemą, Pietų Korėjoje gyvenanti moteris vyksta su dukra į Otaru miestelį, kuriame ir gyvena jos sena draugė. Filme analizuojama ne tik jų meilės ir išsiskyrimo tema, bet ir motinos santykiai su dukterimi. Deja, filmas turi dvi pabaigas. Antroji, viską paaiškinanti, tik suteikia visiems veikėjams sentimentalumo ir perdėto detalumo. Tačiau filmas nagrinėja svarbią, Pietų Korėjoje ir Japonijoje mažai liečiamą temą, tad sprendimas užbaigti juo festivalį dar kartą paliudijo Busano kino festivalio drąsą.