Scanorama

Taigi: 18-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ įvyks, net jei vėl atsidurtume „Angelo naikintojo“ veikėjų kailyje. Padės užsispyrimas, atkaklumas ir naujosios technologijos. Bet priežasčių apsilankyti kino salėse bus, ir ne viena. Pavyzdžiui, didžiojo siurrealisto Luiso Buñuelio 120-mečiui paminėti skirta 7 filmų retrospektyva, kuri bus rodoma tik didžiuosiuose ekranuose.

Formaliai ji buvo pradėta dar satelitinio „Scanoramos“ renginio, ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ programoje parodytu „Aukso amžiumi“ (1930). Dabar kelsimės į 7-ąjį dešimtmetį, kai režisierius po ilgai trukusios tremties grįžo į Ispaniją su filmu „Viridiana“ (1961) ir vos per plauką vėl netapo persona non grata savo gimtinėje. Baigsime tradiciškai: paskutiniu, dviem „Oskarams“ nominuotu filmu „Tas niūrus geismo objektas“ (1977), jungiančiu visas Buñuelio kūrybinio kelio temas ir manijas. Tarp jų tilps netipiškai tradicinis „Kambarinės dienoraštis“ (1964), netikėto pripažinimo ir sėkmės sulaukusi „Dienos gražuolė“ (1967), bendradarbiavimą su Catherine Deneuve pratęsusi „Tristana“ (1970) ir paradoksalioji „Laisvės šmėkla“ (1974).

Riba tarp meno ir tikrovės, menininko ir žmogaus itin plona didžiajam vokiečių provokatoriui Raineriui Werneriui Fassbinderiui skirtame biografiniame filme „Enfant Terrible“. Siautulingas talentas, radikalios pažiūros, demonstratyvus savęs afišavimas ir nepasotinamas meilės troškimas, – tai buvo nesiliaujantis vidinis riksmas. Visai tai yra ir Kanams skirtame bei virtualiai pristatytame Oskaro Roehlerio filme.

Pandemijos sąlygomis nemažai pripažintų režisierių nusprendė pataupyti savo naujausius kūrinius geresniems laikams, tad jų vietas natūraliai užėmė drąsesni ir įžūlesni. Toks yra net virtualiuose Kanuose kritikus pavergęs švedo Magnuso von Horno Lenkijoje sukurtas antrasis filmas „Prakaituok!“ – energinga socialinių tinklų kuriamą bendrystės iliuziją demaskuojanti drama apie tūkstančius sekėjų, bet vargu ar nors vieną draugą turinčią lengvojo kultūrizmo trenerę.

Šiuolaikinių technologijų kritika girdima ir kituose festivalio filmuose. Austrės Sandros Wollner „Nelaimė būti gimusiam“ fantazuos apie ateitį, kurioje specialiai užprogramuoti androidai galėtų atstoti prarastus mylimuosius. Prancūzų veteranai Benoît Delépine’as ir Gustave’as Kervernas filme „Išvalyti atmintį“ primins, kad žmogus, kad ir kokių pažiūrų būtų, vis tiek dažniausiai elgiasi kaip idiotas.

Dar vienas ryškus balsas – kartvelų režisierės Deos Kulumbegashvili. Jos debiutinį filmą „Pradžia“ taip pat ketinta parodyti Kanuose, bet žiūrovai išvydo tik San Sebastiane, kur filmas susišlavė apdovanojimus bene visose svarbiausiose kategorijose. Filme juntama ir Michaelio Haneke’s, ir kitų kino klasikų įtaka, bet jokie palyginimai neišsemia jo originalumo ir jėgos. Panašiai kaip ir „Prakaituok!“ protagonistė, šio filmo pagrindinė veikėja išgyvena vienatvę bendruomenėje, kuri, atrodytų, kaip tik turėtų telkti. Taip vėl kine keliamas klausimas apie skirtumą tarp formalaus priklausymo tam tikroms socialinėms grupėms ir autentiško žmogiškojo ryšio. Pavojingą visuomenės susvetimėjimą „Blogose pasakose“ diagnozuoja broliai Damiano ir Fabio D’Innocenzo. Berlyne už scenarijų apdovanoto jų filmo kulminacija, galinti šokiruoti, nėra savitikslė. Jos, kaip ir „Pradžioje“ rodomų netikėtų smurto proveržių, funkcija – pažadinti, supurtyti, versti susimąstyti.

Ryšį su šeima mėgina atkurti Lietuvoje jau pažįstamos samių režisierės Armandos Kernell antro ilgametražio filmo „Neišskiriami“ herojė. Jai – sunkias skyrybas išgyvenančiai moteriai – lieka vienintelis desperatiškas žingsnis: pagrobti vaikus ir užsakomuoju skrydžiu išvykti į Kanarų salas, kur galima būtų bent trumpam atrasti bendrystės džiaugsmą. Ar ne tokio pat – tikro žmogiško santykio – ieško vengrų filmo „Rojus“ (rež. Ágnes Kocsis) alergijos namuose įkalinta veikėja? Šiaip ar taip, būtent jo galimybės nuojauta jai tampa šiaudu kabinantis į gyvenimą.

Kino naujokų gausa programoje toli gražu nereiškia, kad neatsirado vietos žinomiems vardams. Su magiškąja „Undine“ linkėjimus iš Berlyno vėl atsiųs Christianas Petzoldas, kurio „Tranzitas“ prieš dvejus metus atvėrė „Scanoramą“. Thomaso Vinterbergo energinga drama „Dar po vieną“ leis vėl pasimėgauti Madso Mikkelseno vaidyba, o Agnieszkos Holland „Šarlatanas“ nukels į netolimus laikus, kai mirtis už įsitikinimus buvo šiurpi realybė.

Didžiąją dalį dokumentinių filmų programos šiemet suvienys bendra – individualios ir kolektyvinės atminties – tema. Prie jos paslapčių kiekvienas iš autorių skverbiasi savais būdais. Skaudi partnerio netektis privertė „Mano meilės“ režisierių Davidą Teboul keliauti iš Prancūzijos į tolimąjį Sibirą, kuriame prisiminimai apie mirusį mylimąjį iš nepakeliamų tampa guodžiančiais. Filmo „Į frontą“ autoriai Michele Manzolini ir Federico Ferrone pina mėgėjišką ir profesionalią archyvinę medžiagą į fikcinio naratyvo audinį, taip beveik zėbaldiškai suteikdami kinematografinį kūną Antrojo pasaulinio karo traumoms. O į akistatą su savo trapumu kasdien stojanti „Autoportreto“ (rež. Katja Høgset, Margareth Olin, Espen Wallin) herojė pati tampa savo fotografinių ieškojimų modeliu, tarsi mėgindama pratęsti savo būties trumpalaikiškumą atminties protezais.