Scanorama
Lapkričio 4–14
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai
Lapkričio 4–14
Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai
Panašius klausimus kelia ir kita istorija apie jauną moterį režisierę. Po metų pertraukos – jei 2020-uosius galima vadinti buvusiais – į festivalio programą grįžta Joanna Hogg ir jos iš dalies autobiografinis filmas „Suvenyras. II dalis“ („The Souvenir: Part II“). Nemačiusiems ankstesnio filmo nereikėtų išsigąsti. Tai visiškai savarankiškas humoro ir meilės kinui kupina skūrinys, kurio centrine tema tampa herojės santykis su pačia savimi. Vis dėlto, jei atsirastų norinčių susipažinti su pirmosios dalies įvykiais, tokia galimybė taip pat bus sudaryta.
Savižinos keliais žengs daugelis šių metų programoje pristatomų veikėjų. Jaunatviška ir energinga „Beibio nindzės“ („Ninjababy“, rež. Yngvild Sve Fikke, Norvegija) intonacija šiaip jau nuvalkiotai neplanuoto nėštumo temai suteikia gaivinančiai atvirą ir netrivialią interpretaciją. Islando Valdimaro Jóhannssono „Avelės“ („Lamb“) pagrindinė herojė, susidūrusi su protu nepaaiškinama tikrove, atras tik širdžiai prieinamas beribės meilės gelmes. Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje šis konkrečiam žanrui sunkiai priskiriamas filmas jau buvo įvertintas už originalumą ir yra vertas pamatyti pačiame didžiausiame ekrane.
Švedės Ninjos Thyberg filme „Malonumas“ („Pleasure“) kruopščiai atkurtas šiuolaikinės pornoindustrijos pasaulis yra fonas, kuriame išryškėja riba tarp pasiaukojimo dėl siekiamo tikslo ir savęs išsižadėjimo. O San Sebastiane 16-metei Florai Ofeliai Hofmann Lindahl apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį atnešęs filmas „Kuris esi danguje“ („Du som er i himlen“, rež. Tea Lindeburg, Danija) atsuka laiką į XIX amžių ir siūlo pasiklausyti ne visada palankaus likimo poezijos skambesio.
Pasinaudosime galimybe savotiškai atkurti teisingumą. Pernai San Sebastiane triumfavęs kartvelų režisierės Dea Kulumbegashvili filmas „Pradžia“ („Beginning“) jau buvo įtrauktas į 2020-ųjų festivalio sezono programą. Bet pamatyti jį sugebėjo vos saujelė. Šiemet šis išskirtinis kūrinys gaus antrą galimybę surinkti pilną kino salę.
Draugiją vienai ryškiausių 2020-ųjų debiutančių palaikys dar keli jos kraštiečiai. Mąslus ir neskubantis Elene Naveriani filmas „Šlapias smėlis“ („Wet Sand“) savaip pratęsia „Pradžioje“ gvildenamą uždarų konservatyvių bendruomenių problematiką ir siūlo viltingą atsakymą į keliamus klausimus. Filmas „Braitono 4-oji“ („Brighton 4th“, rež. Levan Koguashvili), Traibekos kino festivalio tarptautiniame konkurse susižėręs net 3 apdovanojimus, kviečia apsilankyti Amerikos kartvelų bendruomenėje ir primena, kad už žmogaus garbę ir orumą verta kovoti iki paskutinio atodūsio. Pagaliau vienas originaliausių šių metų Berlyno konkursinės programos kūrinių – Aleksandro Koberidze’s „Ką matome žiūrėdami į dangų?“ („Ras vkhedavt, rodesac cas vukurebt?“) – dokumentinio kino gramatiką sujungia su magiškuoju realizmu. Kalbantis žibintas, išvaizdą pernakt keičiantys įsimylėjėliai, futbolo varžybas mėgstantys šunys – šioje žaismingoje pasakoje apie meilę ir kasdienybės stebuklus telpa viskas, o jos veik trijų valandų trukmė nėra našta.
Galėsime įvertinti ir Aleksandro Koberidze’s aktorinius sugebėjimus: „Scanoramoje“ prieš kelerius metus viešėjusio Juliano Radlmaierio komedijoje „Kraugeriai“ („Blutsauger“, Vokietija) jis suvaidino rusų režisierių, bėgantį nuo Spalio revoliucijos ir patenkantį į buržuazinės gražuolės nagus. Skamba ekscentriškai, bet taip jau yra. „Kraugeriai“ – vienas iš šešių filmų, sudarančių jau tradicine spėjusią tapti programą „Galvok ką nori“. Joje, kaip visada, sugyvena keisčiausi konvencijų nepaisantys filmai: nuo lėtojo kino („Anatomija“, rež. Ola Jankowska, Lenkija, Prancūzija) ir nebylių eksperimentų („N. P.“, rež. Lisa Spilliaert, Belgija) iki kafkiško daugiabučio gyvenimo absurdo („Priešpaskutinysis“, „Den Næstsidste“, rež. Jonas Kærup Hjort, Danija) ir Aki Kaurismäki ankstyvosios kūrybos intonacija papasakotos detektyvinės istorijos, kurios centru tampa ufologijos būrelis („Šventoji dvasia“, „Espíritu sagrado“, rež. Chema García Ibarra).
Festivaliniam gyvenimui pamažu grįžtant į įprastas vėžes, grįš ir kol kas reti, bet nuo to tik labiau branginami svečiai. Vienas pagrindinių – naujausią, Kanuose rodytą ir apdovanotą savo darbą Vilniuje pristatysiantis Sergejus Loznica. Jo „Babij Jaras. Kontekstas“ („Babi Yar. Context“) – archyvinė dokumentika apie vieną juodžiausių epizodų Ukrainos istorijoje – 1941-aisiais naciai sušaudė daugiau nei 30 tūkstančių Kijevo žydų. Loznicos filme – dvi valandos kruopščiai atrinktos ir nepriekaištingai restauruotos archyvinės medžiagos. Tokios, kuri neleidžia pasislėpti nei už atpažįstamų aktorių veidų, nei už kalbančių galvų.
Rastos profesionalios, mėgėjiškos ar asmeninės archyvinės medžiagos prakalbinimas šiemet jungia visą dokumentinę festivalio programą. Filmo „Dainos butelyje 1–4“ („Bottled Songs 1-4“, Prancūzija, JAV, Vokietija) režisieriai Chloé Galibert-Laîné ir Kevinas B. Lee savo objektus – vizualias radikalaus islamo apraiškas – randa internete. Pasitelkę įtikinamas paraleles ir įdėmų žvilgsnį, jie tarsi parenka propagandos tikslais įrašytiems vaizdams naują, tinkamesnį apšvietimą, kuriame tampa akivaizdu, kaip ir kodėl jie sukurti. Su musulmoniškąja radikalizacija tiesiogiai susijęs ir filmo „Šeimos rentgeno nuotrauka“ („Radiograph of a Family“, Norvegija, Iranas, Šveicarija) režisierės Firouzeh Khosrovani pasakojimas, kuriame savo tėvų santykių istoriją ji paverčia gimtosios šalies alegorija. Tačiau filmo stiprybė – net ne tai, o kūrėjos gebėjimas rasti feminizmo ir emancipacijos ženklų ten, kur jų mažiausia. „Gražiausias berniukas pasaulyje“ („The Most Beautiful Boy in the World“, rež. Kristina Lindström, Kristian Petri, Švedija) archyvinius vaizdus pasitelkia ankstyvosios šlovės ir ją dažnai lydinčios objektyvacijos tyrimui. O filme „1970“ (rež. Tomasz Wolski, Lenkija) lėlinė animacija suteiks kūną garso įrašams, kurių balsų savininkai įgyvendino vieną žiauriausių riaušių malšinimo operacijų socialistinės Lenkijos istorijoje.
Represinis Lenkijos Liaudies Respublikos aparatas iš arti nagrinėjamas ir „Oskarui“ jau pristatytame filme „Nepalikti žymių“ („Żeby niebyło śladów“, rež. Jan P. Matuszyński). 1983-iaisiais milicijai mirtinai sumušus poetės ir „Solidarumo“ veikėjos Barbaros Sadowskos sūnų Grzegorzą Przemyką, jo geriausias draugas, vienintelis matęs nusikaltimą ir siekiantis teisingumo, tampa pagrindiniu valstybės priešu. Šis filmas pradės išplėstinę 10 filmų lenkų kino programą, šiemet pristatomą „Scanoramoje“ kartu su Lenkijos institutu Vilniuje.
Tarp žiūrovų visada ieškomų šiuolaikinių kino garsenybių šiemet programoje netikėtai ramus Gasparas Noé, R. W. Fassbinderio tarpukario Berlynui parinktą optiką besimatuojantis Dominikas Graffas, ambicingas ir karštligiškas Kirillas Serebrennikovas, klasikinio romano stiliumi prabilusi Ildikó Enyedi. Tikimės, kad noras susipažinti su naujausiais jų darbais paliks laiko ir klasikai. Šiemet retrospektyvine programa bus paminėtas 120-asis italų aktoriaus, neorealizmo meistro, Sophios Loren atradėjo Vittorio De Sicos gimtadienis. Lietuviškos klasikos programoje – Marijono Giedrio pagal Theodoro Dreiserio romaną sovietmečiu sukurtas serialas „Amerikoniškoji tragedija“ ir dar du jubiliejai: 40 metų Almanto Grikevičiaus „Faktui“, 90–Algirdui Araminui, kurį prisiminsime naujai restauruoto jo filmo „Kai aš mažas buvau“ premjeroje.
Su naujausiais lietuvių kūrėjų darbais galima bus susipažinti Baltijos regiono šalių trumpametražių filmų konkurse „Naujasis Baltijos kinas“, kuris vėl įvyks ir bus vertinamas gyvai. Turtingas ir ilgametražių premjerų derlius: Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“, Algimanto Puipos „Sinefilija“, Albinos Griniūtės „Šaukiniai iš tolimo uosto“ ir Ramunės Rakauskaitės „Sugrįžę iš Niujorko“.
Festivalį uždarys jaunosios kartos reži-sierės, „Naujojo Baltijos kino“ laureatės Marijos Stonytės ilgai lauktas ilgametražis debiutas „Švelnūs kariai“. Jame, kaip ir Mios Hansen-Løve „Bergmano saloje“, ieškoma balanso tarp vyriškos ir moteriškos pasaulio matymo perspektyvos.
Rengėjų inf.
