Tikros istorijos, realūs likimai

46-asis lenkų vaidybinio kino festivalis Gdynėje

„Nepalikti žymių“, rež. Jan P. Matuszyński, 2021
„Nepalikti žymių“, rež. Jan P. Matuszyński, 2021

Dauguma 46-ojo lenkų vaidybinio kino festivalio pagrindinio konkurso filmų pasakojo realių žmonių istorijas. Jos arba vyko prieš keliasdešimt metų, arba visai neseniai, bet vienaip ar kitaip trunka iki šiol, nes atsimenamos ir savaip veikia dabartį. Kūrėjams (bent jau tiems, kurių filmus mačiau) istorija nėra pretekstas padūsauti, kaip blogai buvo anksčiau, ar pagaminti dar vieną propagandinį filmą. Jie bando suprasti sudėtingose situacijose atsidūrusių žmonių poelgius ir nesistengia iškart nuteisti tų, kurie atsidūrė blogio pusėje. Lenkų kūrėjai nenori perrašyti praeities ar jos ištrinti. Jie nori suprasti, kodėl praeitis buvo tokia, kokia buvo, kodėl žmonės elgėsi taip, o ne kitaip.

„Sidabriniais liūtais“ apdovanotas Jano P. Matuszyńskio lmas „Nepalikti žymių“ („Żeby nie było śladów“) sukurtas pagal dokumentinę Cezary Łazarewicziaus knygą, pasakojančią apie 1983-iaisiais, karinės padėties metais Lenkiją sukrėtusį Grzegorzo Przemyko nužudymą. Nusikaltimas buvo atsitiktinis – ką tik mokyklą baigusį vaikiną žiauriai sumušė milicininkai, jis mirė ligoninėje po kelių dienų. Spaudos konferencijoje Gdynėje Łazarewiczius sakė, kad byla, apie kurią žinojo visa Lenkija, suformavo ne tik jį, bet ir visą jo kartą. Przemykas buvo opozicijos veikėjos, poetės Barbaros Sadowskos sūnus. Kai paskui Przemyko karstą į Varšuvos gatves išėjo per 20 tūkstančių žmonių, valdžia išsigando ir pradėjo persekioti visus, kurie žinojo tiesą, – Przemyko motiną, kartu milicijoje buvusį ir tiesą liudijusį draugą, jo tėvus, į ligoninę vaikiną vežusius sanitarus. Dėl Przemyko mirties buvo apkaltinti sanitarai, milicininkai, bet ir tie, kurie mušė, ir tie, kurie liepė nepalikti žymių, išvengė bausmės.

 

Matuszyńskio filmas – tai ir bandymas atkurti šią istoriją, ir kartu totalitarinės prievartos sistemos analizė: „Nepalikti žymių“ rodo, kaip nuosekliai ji naikina žmones, verčia juos išsižadėti tiesos, artimųjų, draugų. Liudininkui, kuris filme ir knygoje tapo Jureku Popieliu, nes realus žmogus saugo nuo viešumos savo vardą ir veidą, teko patirti tikrą pragarą, nes jis nesutiko atšaukti savo žodžių ir atsisakyti liudyti tiesą teisme. Jurekas filme lyg persekiojamas žvėris: pareigūnai ne tik seka kiekvieną jo žingsnį, bet siekia sukompromituoti, įbauginti jam artimus žmones – laikui bėgant palūžta net jo tėvai. Tomaszas Ziętekas vaidina jaunuolį, kuris, regis, visai nepasirengęs kovoti, bet susidūręs su neteisybe atranda savyje daug stiprybės, sugeba nepalūžti, nors jo bylą asmeniškai prižiūrėjo du svarbiausi karinės padėties personažai – generolai Czesławas Kiszczakas ir Wojciechas Jaruzelskis. Sandros Korzeniak (vilniečiai ją galėjo matyti Krystiano Lupos spektaklyje „Persona“) įstabiai suvaidinta Sadowska to spaudimo neišlaiko – sistema sunaikina jos kūną ir dvasią.

 

Matuszyńskis, kurio debiutinis filmas „Paskutinė šeima“ taip pat pasižymėjo tikslia realių personažų gyvenimo rekonstrukcija, kruopščiai atkuria kasdienės prievartos, manipuliavimo ir melo mechanizmus, išryškina tardytojų, saugumiečių, prokurorų metodus bei amoralumą, paverčia matoma slogią atmosferą, kuri, regis, fiziškai lyg akmuo prislegia filmo veikėjus, bet kartu ir rodo, kokią kainą reikia mokėti už ištikimybę sau. Režisierius sugebėjo išvengti primityvių pasvarstymų apie totalitarizmą. Man filmas labiau graikų tragedija, kur kiekvienas veikėjas, net ir antrojo plano, patiria akistatą su likimu, nesvarbu, ar tas likimas įgyja groteskišką Aleksandros Koniecznos prokurorės, ar generolų, nujaučiančių savo nešlovingą pabaigą, pavidalą.

 

Tomaszas Ziętekas įsiminė ir naujame Piotro Domalewskio („Tyli naktis“) filme „Hiacintas“ („Hiacynt“), apdovanotame už geriausią scenarijų (Marcin Ciastoń). Jo veiksmas nukelia į šiek tiek vėlesnius laikus – 1985-ųjų lapkritį, kai milicija ir saugumas pradėjo akciją „Hiacintas“, nukreiptą prieš homoseksualius asmenis, kurie buvo šantažuojami, verčiami pasirašyti bendradarbiavimo su saugumu dokumentus. Su šia akcija susijęs ir Zięteko policininkas Robertas. Jis tiria homoseksualaus vyro žmogžudystę ir susipažįsta su filosofijos studentu Areku, tikėdamasis, kad šis taps jo informatoriumi. Robertas yra susižadėjęs, būsima jo žmona taip pat dirba milicijoje, o tėvas – saugume. Trumpai tariant, jo patirtis aiški. Kai oficialus tyrimas nutrūksta, Robertas nelegaliai pradeda savąjį...

 

Domalewskis pasitelkė ne vieną fi lm noir stiliaus elementą, veiksmas dažnai vyksta naktį, kurioje klaidžioja, slepiasi, kuria naudojasi filmo veikėjai, bet tamsa tik išryškina jų asmenines dramas ir tiksliai perteikia emocinę būseną. Robertas pradeda suartėti su Areku, bet kuo toliau, tuo labiau jo tyrimas stringa, mat su žmogžudyste susijęs aukštas saugumo pareigūnas. (Beje, tai ne vienintelis šių metų Gdynės filmas, kur Liaudies Lenkijos saugumiečiai vis dar atsakingi už visą blogį.) Lavonų tik daugėja, Robertas nebepasitiki niekuo, bet jį vis labiau traukia Arekas. Domalewskis įterpia į filmą ne vieną melodramatišką siužeto posūkį, bet fizinis Roberto ir Areko suartėjimas iki galo neįtikina. Vis dėlto niūri filmo pabaiga nuskamba lyg perspėjimas mūsų laikams.

 

Perspėjimu gali būti ir šiųmetės Gdynės triumfatorius – „Auksiniais liūtais“ apdovanotas Łukaszo Rondudos ir Łukaszo Gutto filmas „Visos mūsų baimės“ („Wszystkie nasze strachy“). Jo herojus – homoseksualus menininkas Danielis Rycharskis. Jis gyvena kaime, aistringai tiki į Dievą, vilki vaivorykštės juostelėmis papuoštą treningą. Danielis dalyvauja parodose, globoja kitus LGBT narius, nori susitaikyti su jį atstūmusiu tėvu. Kaimo bendruomenė, regis, jį toleruoja, bet iki tol, kol Danielis ją pakvies į kryžiaus žygį savo draugei lesbietei, kuri nusižudė nepakėlusi patyčių, atminti. Kaimas savo kaltės nesugebės pripažinti ir tada Danielis žengs radikalų žingsnį – nukirs medį, ant kurio pasikorė mergina, ir iš jo padarys kryžių. Kryžius nukeliaus į parodą Varšuvos centre ir sukels skandalą, o Danielis neš kryžių Varšuvos gatvėmis.

 

Kol filmo veiksmas neperžengė kaimo ribų, Dawido Ogrodniko suvaidintas Danielis atrodė originalus, įdomiai sumanytas, bet kartu organiškas, nors ir nelabai tikroviškas personažas. Tačiau tarp Varšuvos galerijoje susirinkusių žurnalistų pamačiusi filosofą ir kino kritiką Jakubą Marmureką supratau, kad Danielis – realus žmogus, kad „Visos mūsų baimės“ – iš tų filmų, kurie pas mus kažkodėl vadinami hibridiniais, t. y. riba tarp rodomos tikrovės ir realybės filme labai trapi.

 

Ronduda – garsus lenkų kuratorius, jo filmai pasakoja apie menininkus ir „Visos mūsų baimės“ – ne išimtis. Šio išeities taškas jam buvo Rycharskio kūryba, bet tai ir filmas apie Lenkijos situaciją, kai valdančioji partija nesidrovi vadinti LGBT ideologija ar skatina žmones skelbti laisvas nuo LGBT teritorijas. Spaudos konferencijoje dalyvavęs Rycharskis pavadino „Visas mūsų baimes“ giliai krikščionišku filmu ir sunku su juo nesutikti. Pirmiausia todėl, kad filmo kūrėjai vengia skirstyti savo personažus į gerus ir blogus. Jie rodo sudėtingus žmones, kurių gyvenimas ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti. Susidūrę su tuo, ką smerkia oficialioji Lenkijos bažnyčia, suvokdami, kad gyvenimas neišvengiamai keičiasi net ir jų kaime, filmo veikėjai patiria ne vieną išbandymą, norėdami išsaugoti savo žmogiškumą ir teisybės jausmą. Ronduda ir Guttas vengia atviro moralizavimo, bet jie leidžia iš arti pažvelgti į atstūmimą patiriančio ir meilės besiilginčio Danielio jausmus, abejones, troškimą kurti. Pamatyti tai, ką kasdienybėje užgožia politikų tarškesys ir abejingumas kiekvienam, kas yra kitoks.

 

Jei pagalvojote, kad susidūrimas su praeitimi lenkų kinui visada skausmingas ir dramatiškas, klystate. Vieną linksmiausių šiųmetės Gdynės filmų – Mateuszo Rakowicziaus „Najmro. Myli, vagia, gerbia“ („Najmro. Kocha, kradnie, szanuje“) taip pat įkvėpė realus personažas, vienas garsiausių Liaudies Lenkijos nusikaltėlių Zdzisławas Najmrodzkis, išgarsėjęs net 29 pabėgimais iš kalėjimų ir areštinių, kuriam 1994-aisiais suteikė malonę prezidentas Lechas Walęsa.

 

Filmo kūrėjai prisipažino, kad ieškojo naujų būdų papasakoti jaunimui apie Liaudies Lenkijos laikus, todėl pasirinko simbolišką personažą, kurį visi mėgo, mat Najmro ir jo gauja plėšė ne žmones, o „Pewex“ parduotuves, kuriose buvo prekiaujama už užsienio valiutą ir kurios priklausė „valdžiai“. Bet filmo Najmro – tai ir žmogus, kuris nenori taikstytis su jį supančiu skurdu, pilkybe, vidutinybių valdžia. Jis lyg margas paukštis tarp nuobodžių varnų.

 

Rakowiczius naudojasi komikso estetika ir net sąmoningai ją pabrėžia kalėjimo kadruose, kur Najmro skaito komiksą, bet kartu ir žaidžia su komedijų apie policininkus ir vagis klišėmis. Regis, Ogrodnikas mėgaujasi, vaidindamas begaline fantazija apdovanotą žavų mergišių ir vagį, kuris pamilsta kino teatro kasininkę. Najmro nuolat apgauna iš provincijos į Varšuvą perkeltą ir vienatvės nejaukiame bute prislėgtą komišką Roberto Więckiewicziaus milicininką. Tačiau stojus naujiems laikams, jie abu susivienys prieš karjeristą policininką, kuris mėgaujasi ką tik įgyta valdžia. Filmo ritmas ir tempas – fantastiški, kiekvienas kadras kimšte prikimštas citatų, užuominų, aliuzijų bei didelės meilės kinui. Pasižiūrėjusi filmą, žinoma, lindau į internetą ir ten suradau tikrojo Najmrodzkio paaiškinimą, kodėl jis iššoko pro kalėjimo langą: „Pamačiau gandrą ir pajutau laisvės šauksmą.“