Kad būtum, reikia kito

Kino pavasaris

Kovo 24 – balandžio 3 d.

VILNIUS ir KAUNAS

„Pirmoji karvė“, rež. Kelly Reichardt, 2019
„Pirmoji karvė“, rež. Kelly Reichardt, 2019

Po dvejų neapibrėžtumo metų, visam pasauliui vis dar svarstant, kaip gyvensime toliau, atėjo dar vienas neramus pavasaris. „Kad būtum, reikia kito“ – mintis, nuolat įgaunanti naujų pavidalų ir naujo aktualumo, neapleido „Kino pavasario“ programos sudarytojų. Taip pavadinome šių metų festivalio teminę programą, kuri kiek pakitusiu formatu tęsia praėjusiais metais pradėtą kuravimo kryptį. Į programą „Kad būtum, reikia kito“ atrinkti ir filmai iš kino istorijos, ir nauji kūriniai, o vienas svarbiausių joje – festivalio atidarymui pasirinktas Kelly Reichardt „Pirmoji karvė“ („First Cow“, 2019). Filmo pagal Jono Raymondo romaną ašis – besąlygiška draugystė, iš atsitiktinio susitikimo išaugusi ant bendrų vertybių, tikslų ir pasitikėjimo pagrindo. Su šiuo subtiliu, empatijos ne tik žmogiškiems personažams, bet ir karvei kupinu filmu festivalis kviečia vėl burtis kino salėse ir prie jų, kur vyksta maži spontaniški stebuklai ir kuriasi bendrystė.

Koegzistencijos temą ir jos niuansus vienaip ar kitaip tyrinėja į įprastas „Kino pavasario“ programas „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ bei „Panorama“ įtraukti nauji gerai žinomų režisierių filmai, tokie kaip Joachimo Triero „Blogiausias žmogus pasaulyje“ („Verdens verste menneske“, 2021), Seano Bakerio „Eržilas“ („Red Rocket“, 2021), Céline Sciamma „Mažytė mama“ („Petite maman“, 2021), Asgharo Farhadi „Herojus“ („Ghahreman“), Claire Simon „Norėčiau pakalbėti apie Marguerite Duras“ („Vous ne désirez que moi“, 2021), Kornélio Mundruczó „Evoliucija“ („Evolution“, 2021), Terence’o Davieso „Palaiminimas“ („Benediction“, 2021), Ryûsuke Hamaguchi „Likimas ir fantazijos“ („Gûzen to sôzô“, 2021), Bruno Dumont’o „Jos vardas Prancūzija“ („France“, 2021), Leos Caraxo „Anetė“ („Annette“, 2021), Bence’s Fliegaufo „Kur bežiūrėčiau – miško tankmė“ („Renge-teg – mindenhol látlak“, 2021). Šią temą paliečia ir dvi festivalinės lietuvių režisierių premjeros: Kristijono Vildžiūno „Dainos lapei“ (2021) ir Lino Mikutos dokumentinis portretas „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ (2022). Ji labai aktuali ir „Europos debiutų konkurso“ režisieriams, kurių filmuose apmąstomos empatijos trūkumo, pasyvumo, kolektyvinės ir asmeninės atminties, tarpusavio atsakomybės ir kitos su mūsų bendrabūviu susijusios temos. Konkurse ir du stiprūs lietuviški debiutai, kuriuose jautriai, bet labai skirtingai pasakojama apie netekties išgyvenimą – Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (2021) ir Lauryno Bareišos „Piligrimai“ (2021). O Berlinalės „Auksiniu lokiu“ ką tik apdovanotas Carlos Simón „Alkarasas“ („Alcarràs“, 2022) programą „Kad būtum, reikia kito“ papildo jautriu žvilgsniu į santykių trapumą, susiduriant su besikeičiančio pasaulio iššūkiais. Kaip ir jos debiutas „Vasara, 1993-ieji“, „Alkarasas“ nukelia į kaimą Katalonijoje. Didelė šeima susiduria su senų tradicijų ir naujų technologijų priešprieša. Nei viena, nei kita nėra aiškus gėris, tačiau susidūrimas kelia grėsmę tam, kas svarbiausia – šeimos ryšiams.

 

Kitaip apie grėsmę šeimos santykiams filme „Bėglys“ („Flugt“, 2021) kalba Amino slapyvardžiu prisidengęs režisieriaus Jono Pohero Rasmusseno draugas. Jų pokalbis, atkurtas animacijos forma, atskleidžia ilgai slėptą sunkią Amino patirtį – pabėgimą iš Afganistano, kelionę laivu, slapstymąsi ir atvykimą į Vakarų Europą padedant žmonių kontrabandininkams. Tai atskyrė jį nuo šeimos ir privertė ilgus metus meluoti. Slegiamas paslapties ir sudėtingų tapatybės paieškų, Aminas, nors įsitvirtino Danijoje, daug pasiekė ir kuria šeimą su mylimuoju, negali jaustis tvirtai ir būti laimingas. Itin atviras ir paveikus pasakojimas palietė žiūrovus ir kritikus visame pasaulyje, buvo nominuotas trims „Oskarams“.

 

Kitas filmas, kurio centre priverstinis pabėgimas ir namų netektis, – tai Chantal Akerman „Amerikos istorijos: maistas, šeima ir filosofija“ („Histoires d’Amérique: Food, Family and Philosophy“, 1989). Iš pasakojimų pirmuoju asmeniu apie pabėgimą iš Rytų Europos į JAV ir komiškų miniatiūrų Akerman kuria kolektyvinės patirties portretą su Viljamsburgo tiltu fone. Tai neformali Niujorko žydų istorija, kurioje telpa traumos, praradimai, išlikimas, prisitaikymas ir atsparumas. Dokumentinį teatrą primenantis filmas įtrauktas į 9 salės repertuarą, formuojamą iš filmų, plečiančių kino kalbos ribas.

 

9 salėje bus parodyta ir Berlyno kino festivalio „Forumo“ programoje ką tik pristatyta ir net kelių nepriklausomų žiuri apdovanota kanadiečių režisierės Jacquelyn Mills garsinė ir vaizdinė meditacija „Vienumos geografija“ („Geographies of Solitude“, 2022). Tai pasakojimas apie gamtosaugininkę Zoe Lucas, kuri jau kelis dešimtmečius leidžia saloje prie Naujosios Škotijos krantų. Tyrinėdama ir dokumentuodama laukinių arklių salos ekosistemą iš savamokslės ji tapo eksperte. Eksperimentine forma režisierė išplečia Lucas pasakojimą apie jos kasdienius atradimus ir leidžia patirti artimą ryšį su kitomis gyvybės formomis ir gamtos ciklais. Tokią galimybę suteikia ir Marion Neumann dokumentinis filmas „Žodis – grybams“ („The Mushroom Speaks“, 2021), grindžiamas Merlino Sheldrake’o knygos „Raizgus gyvenimas“ idėjomis. Bandant suprasti grybų karalystę, paremtą simbiotiniais ryšiais, prisitaikymu ir atsparumu, ieškoma naujo santykio su pasauliu, išgyvenančiu krizę. Vedamas panašaus tikslo Marcas Bauderis filme „Kas buvome mes“ („Wer wir waren“, 2021) kartu su garsiais mokslininkais ir filosofais projektuoja žvilgsnį iš ateities, užaštrindamas kolektyvinės atsakomybės ir mūsų priimamų sprendimų svarbą. O žinutę iš praeities siunčia Senegalo režisierė Safi Faye, dar 1976 m. sukūrusi filmą „Laiškai iš kaimo“ („Kaddu Beykat“) ir pasakojanti apie tai, kas šiandien pagaliau suvokiama kaip neišvengiama ir sienų nepaisanti tikrovė klimato kaitos akivaizdoje.

 

Kad būtum, reikia kito, bet „Kaip toliau gyvensime kartu?“ – praėjusiais metais klausė Venecijos architektūros bienalės kuratoriai. Šis klausimas gali būti iš naujo keliamas kiekvieną dieną – jo krūvis keičiasi keičiantis aplinkybėms, kylant naujiems ar užsiliepsnojant prislopintiems konfliktams. Spike’as Lee siūlo aiškų atsakymą – „Elkis teisingai“ („Do The Right Thing“, 1989), o kartu stilingai ir energingai provokuoja įsižiūrėti į nerimą keliančią socialinių ryšių ekosistemą vienoje Bruklino gatvėje. Incidentai, paskatinę sukurti šį filmą, vis dar vyksta JAV gatvėse, tad ir po daugiau nei 30 metų filmas neprarado savo aktualumo.

 

O Laurent’as Cantet filme „Arthur Rambo“ (2021) gvildena temą, kuri palyginti tokia „šviežia“, kad dar tik mokomės apie ją kalbėti. Nuostatos apie raišką socialinėse medijose svyruoja nuo žodžio laisvės iki cancel culture, o Karimas D. patenka į audrą tarp šių dviejų kraštutinumų. Kitaip nei Spike’as Lee, Cantet atsakymų nesiūlo, tačiau padeda pažvelgti į tokių audrų priežastis ir pasekmes.

 

„Kitas“ tampa monstru ne tik dėl išorinio poveikio – jis gali užaugti ir viduje dėl patologiškų priežasčių. Kaip Andrzejaus Żuławskio „Apsėstoji“ („Possession“, 1981), taip ir György Fehério „Sutemos“ („Szürkület“, 1990) turi savo monstrą – jis palieka kruvinus pėdsakus, nors netampa apčiuopiama konkretybe. Artimas Bélos Tarro bendradarbis György Fehéris perkūrė Ladislao Vajdos filmą „Tai nutiko dienos šviesoje“ („Es geschah am hellichten Tag“, 1958) pagal scenarijaus autoriaus Friedricho Dürrenmatto korekcijas, kuriose jis nupiešė tamsią istorijos pabaigą. Monstras lieka neapčiuopiamas, o niūrus peizažas praryja paskutinius detektyvo adekvatumo likučius.

 

Neužsibūti tamsoje ir įsileisti šviesą galima per tuos, kurie yra šalia. Tai ir daro industrinio Vokietijos miestelio mokyklos mokytojas Marios Speth dokumentiniame filme „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, 2021). Vienas šviesiausių filmų, praėjusių metų Berlinalės žiūrovų mylimiausias, žada mums susitikimą su daugiataute ir daugiakultūre bendruomene, kurios vaikai Dieterio Bachmanno klasėje gauna ne tik matematikos, bet ir gyvenimo pamokas. Perduodamas savo patirtį jis ne tik skatina atidumą, tarpusavio pagarbą, bet ir savivertę bei stiprybę būti skirtingiems kartu.

 

Kitas Berlyno festivalio filmas, šiemetinės „Forumo“ programos nugalėtojas „Mutzenbacher“ atvirai kelia asmeniškiausius klausimus apie tai, kas, pasak režisierės Ruth Beckerman, „yra paslaptis, išpažįstama tik klausykloje, prisipažįstama policininkui ar konfidencialiai aptariama su gydytoju“. Šis iš pokalbių apie intymumą su vyrais sudarytas feministinis eksperimentas bus rodomas 9 salėje, kaip ir trumpametražiai, kuriuos šiemet sukūrė meistrai Lucrecia Martel, Tsai Ming-Liangas, Radu Jude, Apichatpongas Weerasethakulas.

 

Weerasethakulas padovanojo mums ir „Memoria“ (2021) – meditaciją, kurioje garsai, vaizdai ir veikėjų pokalbiai rezonuoja su aidu iš praeities. Tildos Swinton sukurta Džesika leidžiasi į pirmapradžio gausmo šaltinio paieškas vedama net ne smalsumo, o būtinybės. Tai, kas lieka neatrasta, nepažinta ir nesuprasta, gali bet kada grįžti su trenksmu ir supurtyti taip, kad ramybė ir įprasta kasdienybė tampa nebeįmanomos. Panašią mintį, tik su kita emocija ir kitu tonu iškelia ir Wojciechas Smarzowskis savo „Vestuvėse“ („Wesele“, 2021). Naudodamasis komercinio kino klišėmis, komedijos ir istorinės dramos žanrais, balansuodamas ant smurto vaizdavimo ribos jis su įniršiu išrėžia: istorija, kuri ignoruojama, tyko šešėliuose, transformuojasi ir sprogsta naikindama viską, kas pastatyta ant kreivų pamatų.

 

Nadavas Lapidas taip pat jaučia stiprų poreikį neatidėliotinai kalbėti apie esamą savo šalies situaciją filme „Šūvis į Ahedės kelį“ („Ha’berech“, 2021). Tik užuominomis apie konkrečius politinius ir kultūrinius įvykius bei veikėjus jis perteikia patirtį nuvykus pristatyti savo filmą dykumos apsupto Izraelio miestelio bibliotekoje. Po kultūros ministrės pasisakymų, kad nežiūrės „Sinonimų“ net jam laimėjus „Auksinį lokį“, susidūrimo su cenzūra, bei motinos, o kartu kūrybinės partnerės netekties, Lapidas suformulavo radikalų ir jausmingą autoriaus manifestą apie žodžio laisvę ir jos ribojimų nulemtą bendruomenės susipriešinimą. O Venecijos „Auksinio liūto“ laimėtoja Audrey Diwan, savo filmu „Įvykis“ („L’événement“, 2021) kalbėdama apie dabartį, nukelia į 7-ąjį dešimtmetį Prancūzijoje, taip primindama, kad kai kuriose šalyse, kur vis dar kovojama dėl abortų legalumo, iki šiol vyksta su tuo susijusios slaptos asmeninės tragedijos. Bet kas nutinka, kai susiskaldžiusi visuomenė stebima itin humanišku žvilgsniu iš balkono? Po Paweło Łozińskio balkonu dvejus metus daugiau nei 1000 kartų stabtelėjo ir buvo pakalbinti praeiviai. „Apie gyvenimą“, – sako „Balkoninio filmo“ („Film balkonowy“, 2021) režisierius, jų paklaustas, apie ką norės kalbėtis. Atsakymai stebina gilumu, atvirumu, išmintimi, humoro jausmu, emocingumu ir tiesumu. Łozińskio jautrumas ir pagarba kitam kuria dar vieną šviesia ir viltingą patirtį. Rašant apie festivalio programą karo fone sudėtinga susivokti, kas yra svarbu, o kas ne. Bet vienas dalykas nekelia abejonių – ir kare, ir taikoje, ir bendruomenėse, ir Žemėje yra vienintelis būdas išgyventi – gyventi kartu.