Jos vardas Prancūzija
(France)

Bruno Dumont’as, aišku, irgi nepėsčias ir sujaukia mūsų sąmonę, filmo pradžioje įmontavęs mistifikaciją. Aidint iki gelmių veriančiai Christophe’o muzikai, plaikstosi vėliava virš Eliziejaus rūmų, į kadrą įskuba išsipusčiusi televizijos žurnalistė Frans, kurią vaidina magnetizuojanti Léa Seydoux. Netrukus auksu ir krištolu tviskančioje spaudos konferencijų salėje pasirodo ir rūmų šeimininkas. Nors protas ir suvokia, kad tai tik montažas, vis tiek atrodo, kad Emmanuelis Macronas lengvai paflirtuoja su Frans, o tada, apimtas susižavėjimo savimi ir viską aplinkui pamiršęs, leidžiasi nešamas gražbylystės sparnų.

Ryškiais ir plačiais potėpiais Dumont’as tapo tragiško pasaulio grožio, politikų išpuikimo, žiniasklaidos luomo tuštybės paveikslą. O ir pati Frans – tai tobulas paveikslas, išpuoštas masyviais papuošalais, ištaigingais drabužiais ir aukščiausios klasės dekoratyvine kosmetika. Lyg nuo įspūdžių ir emocijų pertekliaus (ką jau sakyti apie prezidento dėmesį) Frans ištinka juoko priepuolis, ir ji juokiasi visą konferenciją, kol Macronas kažką suokia, paskui dar ilgai prunkščia važiuodama automobiliu. Ir štai po kurio laiko gal kaip atpildas už tą juoką, o gal kaip dieviškas pokštas ar malonė jai vis dažniau iš akių ima plūsti ašaros.

Taigi – kodėl verkia Frans? Pirmąsyk ašaras išprovokuoja nedidelis eismo įvykis, kuris baigiasi palyginti laimingai. Galbūt Frans apsiverkia iš streso, bet veikiau atrodo, kad tą akimirką, kai jos nuostabios akys susiduria su didžiulėmis tamsiomis partrenkto Baptisto akimis, ji trumpai žvilgteli anapus sintetinės realybės, lyg tvykstelėjęs žaibas būtų nušvietęs realybės ir regimybės sankaitą. Paskui Frans ima verkti tiesioginėje laidoje, dar vėliau – per reportažą: tobula klastotė ima trūkinėti, ašaros tirpdo ribas tarp dviejų pasaulių.

Ne, šių ašarų priežastis nėra psichologiniai dalykai, nors Frans ir mėgina išgydyti šią savo „ydą“ ištaigingoje Alpių sanatorijoje. Neturi ašaros ir sielvarto, nusivylimo sunkio. Tai iš tiesų keista malonės dovana, ir Frans nežino, ką su ja daryti. Ji mėgina eiti šventosios keliu – nusižeminti, atgailauti, gelbėti vargdienius. Tačiau labdaros valgyklos lankytojai negailestingai tyčiojasi iš televizinės gražuolės, raudančios prie sriubos dubenėlių. (Paradoksas: juk Frans – bebaimė reportažų iš karštųjų taškų žvaigždė, tačiau gal todėl ji ir nejaučia baimės net kulkoms švilpiant, nes tiesiog nesuvokia tikrovės kaip realaus dalyko, yra susvetimėjusi su pasauliu.) Tikrovė – ar tai, kas iš jos belikę – visai nelaukia paklydėlės sugrįžimo. Tai kažkokia iškreiptos optikos erdvė, prieblandos zona, iš kurios dingo gyvybė. Žmonės nuolat prieina nusifotografuoti prie Frans kaip prie šventosios ir čia pat nutolsta, kad išsineštų atvaizdą įrenginyje. Aplinkiniai visad yra ne tik čia, bet ir kažkur kitur; jie vengia Frans švelnumo ir prisilietimo; jų nematomas gyvenimas svarbiau už viską, ir kai atrodo, kad Frans vyras kalbasi su ja, netrukus pasirodo, kad jo žodžiai skirti tolimam pašnekovui, kurio balsas sklinda per belaidę ausinę.

Išėjimo iš klastotės kelias – sudėtingas, beveik neįmanomas dar ir todėl, kad sintetinė realybė plastiškai prisitaiko prie bet kurio Frans veiksmo ir paverčia jį savo dalimi. Gailestingumo gestai, sielos liga, didi meilė, asmeninės tragedijos, profesinis fiasko – viskas bemat atsiduria ant žurnalų viršelių, įsiurbiama socialinių tinklų. Frans auditorija irgi yra vardu France – t. y. Prancūzija, primenanti teliūskuojančią amorfišką masę, kuri į Frans nuopuolius ir pakilimus reaguoja patiktukais. Todėl, kad ir kas nutiktų, Frans eilinį kartą prisikelia, bet ir vėl grįžta kur buvusi.

Net toji ašarų ir jautrumo pasauliui dovana, atrodo, taikosi pavirsti į padirbinį, kai filmuodama reportažą Frans kartoja tekstą, kol iš akių ima tekėti ašaros. Kita vertus, kai kalnų sanatorijoje Frans atrodo, kad jai atsiskleidė tobulos harmonijos ir kone Nietzsche’s dvasios persmelktas pasaulis, šis patyrimas irgi pasirodo esąs apgaulė. Žėruojantys Alpių kalnai dovanoja meilę, bet Frans sutiktas vyras – vienas iš tų, kurie telefone gyvena kitą gyvenimą. Tiesa, dėl daugiasluoksnės Dumont’o išminties ir ironijos visgi pasirodo, kad būtent tas telefoninis gyvenimas gali būti apsimestinis, o pasaulio grožis galiausiai atsiveria pažliugusių Prancūzijos laukų peizaže.

Man patiko Dumont’o pasakymas, kad Frans – tai „veikiau ne žmogus, o daina, žmonijos giesmė gyvenimo sumaišty“. Aktorę Seydoux šiame filme palyginčiau ne tik su daina, bet ir su Oscaro Wilde’o Laiminguoju Princu, iš kurio safyro akių byra ašaros. Neverta nė sakyti, kad Frans primena ir ikoninį senojo kino žvaigždės atvaizdą su glicerino ašara akies kamputyje. Ir, žinoma, verkiantį stebuklingą šventąjį paveikslą.