Memoria

Dažnai filmų recenzijose kalbama apie filmo atmosferą kaip apie tam tikrą foną, kuriame vyksta veiksmas. Geriausiu atveju atmosferai, jei filmo pasaulis sukurtas itin ryškiai, skiriamas vienas sakinys. Weerasethakulo atveju tai netinka, nes atmosfera pati tampa veikėju, vedančiu žiūrovus į kelionę. Atmosfera šiame filme yra garsas. Pasakojimas prasideda nuo ypatingo pirmojo „bum“. Nubudusi nuo garso, kurio negali įvardyti, Džesika leidžiasi į kelionę – pirmiausia siekdama tą garsą atkurti, paskui leisdama garsui vesti ją tolyn. Kiekvienoje filmo scenoje kasdieniai garsai išryškinami, kad pajustume, ką jaučia Džesika arba ko ji negali prisiminti. Netektis, kurią tik punktyriškai nužymi Weerasethakulas, kaip vaiduoklis seka nemigos veikiamą Džesikos kūną. Spengianti tyla prisideda prie kuriamos atmosferos – ji tarsi pranašaujanti pauzė prieš naują impulsą, prieš naują kryptį. Garso dizaineris Akritchalermas Kalayanmitras jau ne pirmą sykį kuria kartu su Weerasethakulu, ir ši partnerystė, regis, išaugo į bendrą jautrumą, kviečiantį žiūrovus patirti, ne tik pamatyti.

Kolumbijos miestai – Bogota ir Pichao – taip pat tampa filmo veikėjais, pulsuodami skirtingu ritmu, jie apglėbia Džesikos susitikimus su abiem Hernanais. Weerasethakulas pirmą kartą kuria filmą ne Tailande, likdamas ištikimas savajai kino praktikai. Režisierius kuria veikėjus kartu su aktoriais, panirdamas į aplinką, kurioje nusprendė filmuoti. Apkeliavęs Argentiną, Peru ir Kolumbiją, Weerasethakulas pasirinko pastarąją. Režisierius sako filmavęs kaip svečias šioje šalyje, tačiau distancijos filme nėra. Jo įsigilinimas į šalies kultūrą, istoriją ir žmonių kasdienybę justi visame filme, pagrindinė siužetinė linija tarsi įsiliejusi į aplinką – ir judrioje Bogotoje, ir susitikimuose su archeologais ar tyrėjais akademiniame pasaulyje, ir šalia tyliai tekančios upės ar vešliuose miškuose ir didinguose kalnuose.

Džesikos susitikimas su vyresniuoju Hernanu (Elkin Díaz) – filmo kulminacija. Hernanas ir Džesika abu patenka į būseną, kurioje persipina praeitis ir dabartis, kol įsiveržia ateitis, sužadinanti tą patį garsą, kuriuo prasidėjo moters kelionė. Šis susitikimas stebuklingas ir magiškas, primenantis neįtikėtiną šio režisieriaus jautrumą būsenoms, kupinoms neišsakomų dalykų. Pasigirstantys balsai ataidi iš nepamirštamų, bet kartu sunkiai prisimenamų istorijų. Jos persmelkia Džesiką ir Hernaną, atneša jų vidinį pokytį.

Susitikimas kaip sinchronizacija – būdingas motyvas ir ankstesniems Weerasethakulo filmams, pavyzdžiui, „Tropikų karštinė“ („Sud pralad“, 2004), „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ („Loong Boonmee releuk chat“, 2010) ar „Didybės kapinės“ („Rak ti Khon Kaen“, 2015). Juose taip pat leidžiamasi į metafizinę kelionę, gilyn į slapčiausius atminties tolius, kartu bandant priartinti praeitį prie šiandienos kintančių sąmonės būvių. Režisierius pasitelkia savą patirtį – keletą mėnesių jis girdėjo garsą, kurį įvardijo kaip sprogstančios galvos sindromą. Nebijodamas kartu su bendrakeleiviais leistis į metafizines keliones, jis suteikia joms labai materialią išraišką. Kad ir sulėtintus Tildos Swinton judesius, tarsi veikėja būtų po vandeniu.

Filme galima užčiuopti ir ekologines temas – Žemės be žmonių nuojauta ryški paskutinėje filmo dalyje. Kaip ir anksčiau, režisieriaus pasakojimo priemonės minimalios, bet techniškai tokios novatoriškos, kad tik geriausia įmanoma vaizdo ir garso demonstravimo kokybė leidžia jo kūriniams atsiskleisti taip, kaip jie sumanyti. Tačiau visa tai, apie ką galima kalbėti šio filmo kontekste, ima irti, nes svarbiausia tampa pati filmo patirtis. Yra filmų, kurie veikia kaip tam tikro jautrumo testas. Žiūrovai skirtingi, bet žiūrint tokius ypatingus filmus kaip „Memoria“ ir kitus šio kūrėjo darbus yra tik du keliai: arba bristi kartu į upę ir sinchronizuotis, arba likti nuošalyje ir nuobodžiauti. Viliuosi, kad publikos, pasirinkusios antrąjį kelią, buvo mažiau.