Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“
Rugsėjo 15–18 d.
VILNIUS
Rugsėjo 15–18 d.
VILNIUS
Pagrindinis naujojo meno konkurentas ilgą laiką neabejotinai išliko cirkas. Todėl neturėtų stebinti, kad ankstyvajame kine neretai ieškoma progų parodyti akrobatinius triukus, o daugelio filmų dėmesio centre atsiduria cirko ir jo artistų gyvenimo kasdienybė. Tokie filmai kaip Ewaldo André Dupont’o „Varjetė“ („Varieté“, 1925) arba Todo Browningo „Išsigimėliai“ („Freaks“, 1932) demonstruoja, kad pirmieji Europos ir Amerikos režisieriai gana ilgai stengėsi išlošti, flirtuodami su įprasta cirko auditorija. Cirko tradicija padovanojo kinui pirmąsias žvaigždes (tarp jų – Charlie Chapliną ir Busterį Keatoną) ir paskolino nemažai kūrybinių idėjų: komiškus kritimus ir susižalojimus, persirengimu grįstus pokštus, charakteringą veikėjų eiseną, daug kitų lengvai atpažįstamų elementų.
Šiuo giminingumu galima bus įsitikinti rugsėjį septintą kartą vyksiančiame Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitiniame ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“. Dalis jo programos bus skirta būtent filmams, kuriuose svarbią vietą užima cirkas. Tarp jų – iki 2020-ųjų dingusia laikyta Georgo Jacoby drama „Prietarai“ („Aberglaube“, 1919) ir amerikietiškas švedų kino klasiko Victoro Sjöströmo filmas „Gaunantis antausius“ („He Who Gets Slapped“, 1924). Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė legendinis „tūkstančio veidų“ aktorius Lonas Chaney, išgarsėjęs dėl savo gebėjimo neatpažįstamai keisti išvaizdą.
Seniausi šios programos filmai šiemet skaičiuos 110-uosius gyvavimo metus. Juose bus galima išvysti ne tik tikrus cirko artistus, bet ir didžiausius honorarus tuo metu Danijoje gavusį kino aktorių Valdemarą Psilanderį. Savo laikais laikraštis „Dziennik Wileński“ jį vadino Vilniaus publikos numylėtiniu.
2022-aisiais kino pasaulis mini vieno iš kino pionierių ir lėlinės animacijos pradininkų Vladislavo Starevičiaus 140-ies metų jubiliejų. Jo kelias į kiną taip pat kirto scenos menų teritoriją. Vaikystėje „vabzdžių dresuotoją“ įkvėpė blusų teatras, kuriame blusos tempdavo vežimėlius, šokinėdavo per lyną ir čiulpdavo dresuotojos kraują. Jam festivalis skirs išsamią retrospektyvinę programą, kurioje bus ir Lietuvoje bent 100 metų nerodytų filmų.
Pagrindinę vietą joje užims V. Starevičiaus ilgametražis šedevras „Lapinas Reinikis“ („Le Roman de Renard“, 1937). Tai buvo vienas pirmųjų ilgametražių animacinių filmų pasaulyje, ruoštas beveik dešimtmetį, filmuotas 18 mėnesių ir aplenkęs žymiąją Walto Disney’aus „Snieguolę ir septynis nykštukus“.
Šalia „Lapino Reinikio“ bus parodyti carinėje Rusijoje sukurti vaidybiniai filmai, kuriuose naudojami specialieji efektai ir filmavimo triukai savo išmone nenusileidžia žymiajam fantastinio kino pradininkui Georges’ui Mélièsui. O jauniausiems archyvinio kino mėgėjams bus pristatyta Prancūzijoje kurtų lėlinės animacijos trumpametražių filmų programa. Ją papildys edukacinės dirbtuvės vaikams su Kauno lėlių teatro konstruktoriumi Audriumi Bartninku, kuriose bus naudojamos specialios lėlės, imituojančios žymiuosius V. Starevičiaus vabalus.
Festivalio lankytojai turės unikalią progą susipažinti ir su vienu įdomiausių ankstyvojo kino elementų – japonų nebyų jį kiną lydinčio profesionalaus pasakotojo benshi menu. Tęsiantis kabuki, noh ir bunraku teatrų tradicijas, benshi pasakojimas gimė iš būtinybės išversti japonų žiūrovams ankstyviausius filmus, dažniausiai pasiekdavusius šalį iš JAV. Tačiau ilgainiui jis tapo neatsiejama net ir Japonijoje kuriamų filmų dalimi. Patyręs pasakojimo meistras buvo ne mažiau, o gal ir labiau paklausus nei filmui muzikinį foną kuriantys muzikantai.
Šiuo metu benshi profesija beveik išnykusi. Vis dėlto saujelė entuziastų palaiko ją gyvą. Vienas jų – profesionalus kino pasakotojas Ichiro Kataoka – atvyks į Lietuvą, kad įgarsintų nebylius ankstyvąjį Japonijos kiną pristatančios festivalio programos filmus.
Rengėjų inf.