„Kino“ autoriai rekomenduoja

„Scanoramos“ filmai, kuriuos verta pamatyti

„Užtemimas“, rež. Michelangelo Antonioni, 1962
„Užtemimas“, rež. Michelangelo Antonioni, 1962

Vitalij Binevič

„Karalija: Egzodas“ („Riget Exodus“, rež. Lars von Trier, Danija, 2022). Nes tai Larsas Von Trieras.

„I-A“ („IO“, rež. Jerzy Skolimowski, Lenkija, Italija, 2022). Nes tai filmas apie asiliuko nuotykius.

„Nekaltieji“ („De Uskyldige“, rež. Eskil Vogt, Norvegija, 2022). Nes siaubo kinas pastaruoju metu yra įdomiausias kino žanras.

„Marat /Sade“ (rež. Peter Brook, D. Britanija, 1967). Nes labai neskoninga ir įžeidu.

„Nekaltos būtybės“ („Berdreymi“, rež. Guðmundur Arnar Guðmundsson, Islandija, Danija, Švedija, Nyderlandai, Čekija, 2022). Nes filmas apie paauglių smurtą.

 

 

Izolda Keidošiūtė

„I-A“ („IO“, rež. Jerzy Skolimowski, Lenkija, Italija, 2022). Poetas, lenkų džiazo entuziastas dar jo pogrindžio laikais, pogrindinių koncertų organizatorius, režisierius, scenaristas, aktorius, tapytojas, o kartu amžinas maištininkas Jerzy Skolimowskis kadaise buvo priverstas emigruoti. Filmavo įvairiausiose šalyse, regis, surinko nemaža apdovanojimų, tačiau liko kiek nuošalyje ir kino klasiku buvo pripažintas daug vėliau negu jo bendraamžiai. Iki šiol jis yra tarp maištingiausių šiuolaikinių kūrėjų. 2015 m. pasirodė jo virtuoziškas kino eksperimentas „11 minučių“ – ne tik įdomus formos eksperimentas, bet ir tiksli šiuolaikinio pasaulio diagnozė.

„Scanoramoje“ bus parodytas Skolimowskio „I-A“, kurio pavadinimas kilęs iš tam tikro asilo vardo ir jo skleidžiamo garso, yra duoklė prancūzų klasikai ir laisva variacija vienišiaus genijaus Roberto Bresono filmo „Atsitiktinai, Baltazaras“ (1966) tema. Istorija apie nelaimingą asiliuką ir jo besikeičiančius šeimininkus.

Anot legendos, Skolimowskis verkė žiūrėdamas šį Bressono filmą. Gal nuo to viskas ir prasidėjo (o jei ir neprasidėjo – telieka graži legenda). Skolimowskis asilą paverčia žmogaus veidrodžiu, piešdamas visą mūsų santykių su gyvūnais panoramą. Autorinis pasisakymas – beveik intymus, gimęs iš subjektyvaus žvilgsnio į pasaulį ir rodantis žmogų, kurio vaizdą dėlioja subtilus kūrėjo jautrumas ir jo plastinė vaizduotė, paverčianti patį asiliuką pagrindiniu veikėju.

„Iki penktadienio, Robinzonai“ („À vendredi, Robinson“, rež. Mitra Farahani, Prancūzija, Šveicarija, Iranas, Libanas, 2022). Man ypač patinka filmai-ginčai, intelektualūs žaidimai, kupini paradoksalių citatų – šiek tiek humoro, šiek tiek netikėtumo, liūdnos realybės akimirkos ir daugybė įkvepiančių minčių. Todėl siūlau nepraleisti režisierės ir prodiuserės Mitros Farahani filmo „Iki penktadienio, Robinzonai“. Filmo, kuris dabar įgavo ypatingą prasmę, kai vienas filmo dalyvių, Jeanas-Lucas Godard’as, paliko mus taip pat maištingai kaip ir gyveno – pasirinkęs eutanaziją.

Režisierė prodiusavo paskutinį Jeano-Luco Godard’o kūrinį „Vaizdų knyga“ („Le livre d’image“, 2018), tačiau nesugebėjo įgyvendinti savo svajonės. Jai nepavyko tiesiogiai supažindinti savo personažų, todėl ji pasirinko labai originalų būdą atskleisti mums šias nepaprastas asmenybes – du Naujųjų bangų (Irano ir Prancūzijos) titanus. Nors jų kūrybos keliai ėjo greta, režisierius ir rašytojas Ebrahimas Golestanas, kuriam ką tik sukako 100 metų, ir 91 metų kino meistras Jeanas-Lucas Godard’as niekada nebuvo susitikę. Tačiau Mitra Farahani tarp šių kūrėjų, kine padariusių revoliuciją, surengė pokalbį. Sasekse gyvenantis Golestanas ir Šveicarijoje gyvenantis Godard’as susirašinėjo 29 savaites, o režisierė, keliaudama iš namų į namus, atliko pasiuntinio vaidmenį. Iš tokio susirašinėjimo elektroniniu paštu ji galimai sukūrė puikią, regis, savaip įžūlią, aistringą dokumentinę esė. Režisierė piešia piktų maištingų pranašų, vis dar nepaprastai įžvalgių ir šmaikščių, portretus, sąlytį su mirtimi, kūno silpnumu. Kartais jie mums pasirodo tik kaip šešėliai, kartais juos matome ligoninės nuotraukose. Čia Golestanas snaudžia, ten Godardas lygina drabužius. Užfiksuodama jų aplinką ir gyvenimo būdą, Farahani kelia intriguojančius klausimus apie kartų patirtį, egzistencinius pasirinkimus ir revoliucionierių pamokas iš jų pačių biografijų.

„Tyliosios dvynės“ („The Silent Twins“, rež. Agnieszka Smoczyńska, Lenkija, D. Britanija, 2022). 2015 m. režisierė Agnieszka Smoczyńska tiesiog visus nokautavo originaliu debiutiniu filmu „Šokių aikštelės dukterys“ („Córki dancingu“), griežtai padalijusi žiūrovų auditoriją į už ir prieš. Antrajame, tikra istorija paremtame psichologiniame trileryje „Fuga“ (2018) ji nagrinėjo (ne)atmintį ir pasirinko visai kitokią stilistiką. Šį kartą pamatysime pirmą Smoczyńskos filmą anglų kalba. Ji atkuria Velse gimusių seserų, kurios didžiąją savo gyvenimo dalį nebendravo su pasauliu, gyvenimą. Režisierė vėl imasi tragiškos susvetimėjimo istorijos ir perteikia ją savo kino kalba, jungdama filmo „Šokių aikštelės dukterys“ vizualinę beprotybę ir ekstravaganciją su „Fugos“ pasakojimo branda bei minimalizmu.

Kad būtent Smoczyńska kurtų šį filmą, svajojo jo scenaristė Andrea Seigel, kai pamatė pirmąjį Vroclave gyvenančios režisierės filmą. „Pirmiausia ji pamatė filmo anonsą, paskui nuėjo pažiūrėti filmo ir tą patį vakarą man parašė, kad ieško režisieriaus, kuris galėtų derinti liūdesį su juoduoju humoru, ir mano, kad puikiai tikčiau papasakoti istorijai, prie kurios ji dirbo daugelį metų“, – pasakoja Smoczyńska. Istorija apie dvynukes Gibbons perkelti į ekraną jai buvo sunku, nes veiksmas vyko visiškai kitame pasaulyje nei tas, kuriame ji užaugo, tačiau tai jai buvo naudinga.

„Metronomas“ („Metronom“, rež. Alexandru Belc, Rumunija, Prancūzija, 2022). Pagaliau mano absoliučiai rizikingas pasiūlymas. Kaip sakytų arklių lenktynėse, – fuksas. Nors jau surinkęs nemaža prizų, tačiau absoliučiai nežinomo, debiutuojančio rumunų režisieriaus Alexandru Belco filmas. Pasirinkau jį, nes labai retai nusiviliu režisierių iš Rumunijos filmais. Antra, Alexandru Belcas baigęs Bukarešto kino mokyklą, dirbo puikių režisierių Corneliu Porumboiu ir Cristiano Mungiu asistentu. Be to, apie dvidešimt metų vykdė socialinę kampaniją, kurios tikslas – perkelti senesnius Laisvosios Europos radijo archyvus į Bukareštą. Tai yra, jis tyrinėjo žinias ir komentarus, kurie taip jaudino mane jaunystėje. Visi tyrimai įkvėpė jį sukurti dokumentinį filmą apie savo atradimus ir jų poveikį. Nors dokumentinis filmas nebuvo sukurtas, jis nusprendė, kad geriausia šią istoriją papasakoti vaidybinio filmo formatu. Taip buvo sukurtas jo naujausias vaidybinis filmas „Metronomas“, kuris, nukėlęs mus į 1972 metus, papasakos gražią, bet dramatišką brendimo ir meilės istoriją, to meto žodžio laisvės paieškas bei rumunų slaptosios policijos „Securitate“ veiklą. Žinoma, tema pastarųjų metų kine gal jau kiek per dažna, tačiau tikiuosi, kad Alexandrui Belcui pavyko perteikti tai nebanaliai.

„W.R.: Organizmo paslaptys“ („W.R.-Misterije Organizma“, rež. Dušan Makavejev, Serbija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Juodkalnija, Šiaurės Makedonija, Slovėnija, 1971). Tradiciškai būtinai siūlau vieną retrospektyvos filmą. Šiemet „Scanoramos“ retrospektyva be priekaištų, tad būtina pažiūrėti bent kiekvieną nematytą filmą.

Tačiau bandysiu pristatyti filmą, kuris 1971 metais, matyt, sukėlė didžiausią skandalą visame socialistiniame lageryje. „W. R.: Organizmo paslaptys“ yra bene žinomiausias ir labiausiai aptarinėjamas Dušano Makavejevo kūrinys. Šiandien kiek primirštas, 7-ajame dešimtmetyje jis tapo kultine ir net mitine juosta. Seksualinės revoliucijos įkarštyje jį nufilmavęs Makavejevas už tai sumokėjo ilgamete emigracija, nes filmas buvo laikomas itin politiškai pavojingu. Neatsimenu nė vieno kito socialistinėje Rytų Europoje sukurto filmo, kuris būtų taip puolamas, pjudomas. Straipsniai apie šį „iškrypėlišką“ kūrinį pasiekė ir lietuvių kino spaudą. Tada mes ir sužinojome apie Dušaną Makavejevą, o puolimai visiems laikams pažadino susidomėjimą šiuo autoriumi ir jo kūryba. Inicialai W. R. priklauso Wilhelmui Reichui, austrų psichologui, vienam iš neofroidizmo kūrėjų, represyvios moralės panaikinimo ir plataus lytinio švietimo šalininkui. Reicho idėjomis režisierius susidomėjo dar būdamas studentas. Filmo pagrindu tapo tragiškas ekstravagantiškojo mokslininko likimas tremtyje Amerikoje su nemaža dalimi fikcijos. Panašiai kaip Godard’as, Makavejevas nuolat kvestionavo tikrovę, buvo itin kritiškas ir bekompromisis savo darbuose.

Filme dokumentiniai kadrai ir ištraukos iš kitų filmų, ypač stalinistinio propagandinio Michailo Čiaurelio filmo „Priesaika“, susipina su išradingu ir satyrišku pasakojimu apie itin politišką Jugoslavijos moterį, kuri suvilioja sovietų čiuožimo žvaigždę. Nepaisant skirtingų aplinkų, personažų ir epochų, įvairūs elementai kuria vieną istoriją apie žmogaus seksualumą ir revoliuciją. Filmą entuziastingai priėmė tarptautinė kritika, jis buvo įtrauktas į daugelio universitetų, kuriuose yra kino studijų katedros, mokymo programas ir pelnė keletą festivalių apdovanojimų.

„Man filmas – tai veikla, panaši į partizaninį karą su viskuo, kas nustatyta, baigtina, dogmatiška ir amžina. Toks karas turėtų vykti ir kino srityje“, – kalbėjo Dušanas Makavejevas. Labai smalsu, kiek šis kūrinys yra įdomus šiandien, ar nepasenęs, nes šiandien nuogumu ir sekso scenomis, tezėmis apie politinių represijų ir seksualumo slopinimo sąsajas sunku ką nustebinti. O norint įvertinti Makavejevo satyrą, juodą humorą ir jo tikslumą, reikia tam tikro žiūrovo nusiteikimo.

 

 

Neringa Kažukauskaitė

„Vieną gražų rytą“ („Un beau matin“, rež. Mia Hansen-Løve, Prancūzija, 2022). Pasiilgau intelektualaus ir subtilaus dialogo su šios režisierės filmais, jų herojais.

„Toris ir Lokita“ („Tori et Lokita“, rež. Luc Dardenne, Jean-Pierre Dardenn, Belgija, 2022). Dar vienas didžių kino meistrų filmas. Tyli drama, kaip visada vykstanti kažkur šalia, mūsų kasdienybėje, ir atkakliai teigianti humanizmą. To ypatingai trūksta šiuolaikiniame kine.

„Neįtikėtina, bet tiesa“ („Incroyable mais vrai“, rež. Quentin Dupieux, Prancūzija, Belgija, 2022). Vienas savičiausių ir labiausiai nenuspėjamų šiuolaikinių prancūzų režisierių.

„Karalija: Egzodas“ („Riget Exodus“, rež. Lars von Trier, Danija, 2022). Kiekvienas Larso von Triero filmas yra įvykis. Pamatyti būtina.

„Karalius Lyras“ („King Lear“, rež. Jean-Luc Godard, Prancūzija, JAV, 1987). Tai vienas reikšmingiausių Jeano-Luco Godard’o filmų po Naujosios bangos laikotarpio. Filmo kūrimas apaugęs legendomis (tai labai būdinga šiam režisieriui). Prodiuseriai Kanuose paklojo filmui 1 milijono dolerių biudžetą, kurio didžiąją dalį režisierius išleido skraidydamas „Konkordu“ į JAV (net 70 kartų) susitikti su aktoriais. Jis ketino pakviesti nusifilmuoti epizode net buvusį JAV prezidentą Richardą Nixoną. Godard’o filme „Karaliaus Lyro“ dramos vyksta postapokaliptiniame kultūrinės amnezijos pasaulyje, kuriame Shakespeare’o palikuonis bando atkurti savo kūrybą. Godard’as, kaip visada, aukščiau bet kokių palyginimų ir pagyrų.

 

 

Santa Lingevičiūtė

„Amerikietiška naktis“ („La nuit américaine“, rež. François Truffaut, Prancūzija, Italija, 1973). Todėl, kad neseniai pasižiūrėjau Živilės Pipinytės rekomenduotą animacinį filmą „Anželikos amerikietiška naktis“ („La nuit américaine d’Angélique“, rež. Pierre-Emmanuel Lyet, Joris Clerté, 2013). Ir dėl to, kad ta pati Pipinytė parašė šiam numeriui puikų feljetoną. Noriu vėl patikėti, kad filmai gimsta sunkiai ne tam, kad su sukurtu filmu tik būtų galima keliauti po festivalius, t. y. tapti festivalių turistu, kaip tai populiaru šiandien. Todėl, kad ne vieno Truffaut filmo paskiras scenas prisimenu labai ryškiai, ir nesvarbu, kada tas filmas matytas – prieš metus ar dvidešimt, o gal dvidešimt penkerius.

„Užtemimas“ („L’eclisse“, rež. Michelangelo Antonioni, Italija, Prancūzija, 1962). Jau nepamenu, kur teko skaityti, kad kinui išgyvenant krizę dažnai prisimenamas Antonioni kinas. „Užtemimas“ man, ko gero, labiausiai patinka iš garsiosios dekadanso ar susvetimėjimo trilogijos („Nuotykis“, „Naktis“, „Užtemimas“). Vien jau ko vertas „Užtemimo“ finalas, visiškai atsietas nuo prieš tai vystyto siužeto: žiūri ir tiesiog jauti, kaip tau prieš akis teka laikas. Dabar labai madinga kalbėti apie lėtąjį kiną – pasižiūrėkite šį filmą, pamatykite peizažus, suteikiančius tiek daug svorio ir prasmės. Jei kinas išgyvena krizę – šis filmas „Scanoramos“ retrospektyvoje atrodo pranašiškai. Beje, programą „Iš arčiau“ vertėtų pasižiūrėti visą.

„Koma“ („Coma“, rež. Bertrand Bonello, Prancūzija, 2022). Nesugebu objektyviai vertinti šio režisieriaus kino. Nesuvokiu, kodėl lietuviai žiūrovai taip vangiai lanko jo filmus: „Zombi vaiką“ (2019), „Nocturamą“ (2016), „Saint Laurent’ą“ (2014) ir ankstesnius. Bonello labai gerai jaučia šiuolaikinio pasaulio pulsą (ne kokias nors madas), jo būklę. Tiesiog netikiu, kad šis kūrėjas gali padaryti absoliučiai beviltišką filmą.

„Prakeikta žemė“ („Vanskabte land“, rež. Hlynur Pálmason, Islandija, Danija, Prancūzija, Švedija, 2022). Nors kostiuminėms dramoms esu abejinga, Islandijai ir šios šalies kinui – atvirkščiai. Jau pats Islandijos kraštovaizdis yra atskiras personažas, galintis tiesiog stebėti mažas žmonių dramas, būti jų liudininku. To kraštovaizdžio fone, papėdėje prasideda ir baigiasi žmogiškieji gyvenimai, o jis liks amžiams. Filmas buvo parodytas Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir sulaukė aukščiausių kritikų įvertinimų, o tai masina dar labiau.

„Drugelio žvilgsniu“ („Bachennya Metelyka“, rež. Maksym Nakonechnyi, Ukraina, Kroatija, Čekija, Švedija, 2022). Pastaruoju metu norisi kuo daugiau žiūrėti ne tik klasika tapusių Ukrainos kūrėjų filmų, bet ir šiuolaikinių, bandyti suvokti, kaip ukrainietiškas kinas keičiasi, ypač po Maidano, po aneksijų, juo labiau dabartinio karo akivaizdoje. Juk Sergejus Loznica tikrai nėra Ukrainos kino šventa karvė, o ir apskritai, ar prie jo filmų ir Ukrainos kino galima dėti lygybės ženklą?

 

 

Džiuginta Gabrielė Radavičiūtė

Peržvelgus išties gausią ir įvairaus plauko žiūrovo skonį tenkinančią „Scanoramos“ programą, labiausiai mano akį traukia vaidybiniai filmai. Asmeniniai pagrindinės programos favoritai – Gáboro Fabriciuso „Ištrinti Franką“ („Eltörölni Frankot“, Vengrija, 2021) ir Isabelle Stever „Šuolis“ („Grand Jeté“, Vokietija, 2022). G. Fabriciuso debiutas atrodo kaip tinkamas pasirinkimas jaučiantiems muzikos, užsispyrimo ir noro priešintis pulsą, o Isabelle Stever darbas vilioja savo drąsa kalbėti apie moralės ribas. Po ilgo laiko nesimatymo įsimylėję tėvai ir vaikai – ne juodoji gulbė, o tema, kuri gali stipriai sukrėsti.

Rinktinių naujausių šiaurės šalių filmų programoje dėmesį patraukė Kristofferio Borgli „Bloga nuo savęs“ („Syk pike“, Norvegija, Švedija, 2022) bei Mikko Myllylathi „Medkirčio istorija“ („Metsurin Tarina“, Danija, Nyderlandai, Suomija, Vokietija, 2022). K. Borgli filmas traukia iš pažiūros žavinga saviironija. Kai XXI a. garsėja savianalizės skatinimu ir savęs prioritetizavimo filosofijomis, įdomu, kas gali įvykti radikaliai perlipus aukščiausią narcisizmo laiptelį? Savo ruožtu M. Myllylathi debiutas žada žavų skandinavišką filmą, verčiantį susimąstyti apie egzistencijos klausimus su šypsena veide.

Dokumentinio kino programoje akį patraukė Vérénos Paravel ir Lucieno Castaingo-Tayloro filmas „De humani corporis fabrica“ (Prancūzija, 2022). Juosta vilioja keisti požiūrį į kūną ir permąstyti realybę. Filmo anonsas tiesiog šiaušia odą.

 

 

Mantė Valiūnaitė

„Scanoramoje“ tikrai norisi pamatyti daugiau nei penkis filmus, vien programą „Iš arčiau: penkis kart devyniasdešimt“ sudaro šeši filmai, kuriuos visus norisi pamatyti didžiajame ekrane, bet jeigu reikėtų apsiriboti penketu, jis būtų toks:

„Salų tyla“ („Pacifiction“, rež. Albert Serra, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Portugalija, 2022) – visuomet laukiu naujo Alberto Serra filmo, nes jis vienas įdomiausių šiuolaikinių kino kūrėjų. Regis, šįkart jis renkasi politinio trilerio žanrą, bet, žinant Serra kūrybą, bus įdomu pamatyti, kaip jis interpretuoja šį žanrą.

„De humani corporis fabrika“ (rež. Verena Paravel, Lucien Castaing-Taylor, Prancūzija, 2022) – šie kūrėjai visuomet nustebina savo formaliais sprendimais, kurie yra ne šiaip manieringumo išraiška, bet tikslus raktas pasirinktai temai.

„I-A“ („IO“, rež. Jerzy Skolimowski, Lenkija, Italija, 2022) – girdėjau priešingų nuomonių apie naują Skolimowskio filmą, reikia pamatyti pačiai ir susidaryti savąją, juolab kad tikrai mėgstu ankstesnius Skolimowskio filmus.

„Prakeikta žemė“ („Godland“, rež. Hlynur Pálmason, Islandija, Danija, Prancūzija, Švedija, 2022) – „Scanorama“ pateikia plačią skandinavų kino panoramą, o islandų režisierius Hlynuras Pálmasonas jau spėjo pasižymėti kaip talentingas ir daug dėmesio kino kalbai skiriantis kūrėjas, tad tikrai eisiu žiūrėti ir naują jo filmą, šįkart nukelsiantį į XIX amžių.

„Penki velniai“ („The Five Devils“, rež. Léa Mysius, Prancūzija, 2022) – Léos Mysius debiutą „Ava“ prisimenu kaip labai veržlų ir jaunatvišką filmą, tad smalsu pamatyti, kur toliau krypsta šios režisierės kūryba.

 

 

Linas Vildžiūnas

Jubiliejinė „Scanorama“ kaip visada pristato plačią šiandienos kino panoramą, tačiau klaidžioti po ją nėra lengva, reikia daug pamatyti, kad atrastum kažką netikėta. Tenka kliautis girdėtais vardais, bet ne tokiais kaip madingų epigonų Mios Hansen-Løve ir Lucos Guadagnino arba brolių Dardenne’ų, kurie jau, atrodo, viską pasakė. Traukia nebent ispanų primityvistas Albertas Serra, jo naujas filmas „Salų tyla“ ir senukai Paolo Taviani („Sudie, Leonora“ – jo pirmas atskiras filmas po brolio Vittorio mirties, gali sakyti, devyniasdešimtmečio debiutas, primenantis nepralenkiamą portugalų patriarchą Manoelį de Oliveirą) bei ne ką jaunesnis Jerzy Skolimowskis, jo cirko asiliuko gyvenimo istorija „I-A“, inspiruota Robert’o Bressono šedevro „Atsitiktinai, Baltazaras“. Larso von Triero „Karalijos“ tęsinį tikiuosi pažiūrėti per televiziją.

Tad mano rekomendacijos skirtos seniams, senajam kinui, kurį pažinti pravartu ir jauniems kinomanams, kartais entuziastingai atrandantiems tai, kas atrasta jau seniai ir yra nelyginamai geriau. Juolab kad „Scanoramos“ retrospektyvinė programa šiemet labai įvairi ir sudaryta iš retai rodomų filmų. Na, gal labiau žinoma ankstyvoji, čekiškoji, Milošo Formano kūryba, bet šalia jo vitališko debiuto „Juodasis Petras“ (1964) bus parodytas ir tų pačių metų nematytas dokumentinis „Konkursas“. O dar kartą prisiminti egzistencialistinio kino etaloną, Michelangelo Antonioni „Užtemimą“ (1962) su neseniai šį pasaulį palikusia jo mūza Monica Vitti ir jos partneriu šiame filme Alainu Delonu, – nostalgiškas malonumas.

François Truffaut kūrybos retrospektyvas pas mus aplenkdavo „Amerikietiška naktis“ (1973), dažnai vadinama geriausiu filmu apie kino kūrimą. Naujosios bangos tradicionalistas, ieškojęs ne vien naujos išraiškos, bet ir žmogiškųjų dramų, buvo prisiekęs sinefilas. „Amerikietiška naktis“ (filmininkų žargonu reiškianti naktinių epizodų filmavimą dienos metu per specialius filtrus) yra šios meilės kinui išraiška, panardinanti į kūrybos procesą, kuriame grupės narių asmeninės peripetijos ir prieštaravimai pinasi su bendru tikslu sukurti meninę fikciją, galbūt tikresnę už realybę. Režisierių čia suvaidino pats Truffaut.

Beveik nežinomas mums, išskyrus „Jausmų imperiją“, ir garsus japonų režisierius Nagisa Ōshima. „Scanorama“ pasirinko vieną geriausių jo filmų „Laimingų Kalėdų, pone Lorensai“ (1983). Tai didelio užmojo drama apie civilizacijų susidūrimą, kurios veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais britų karo belaisvių stovykloje japonų okupuotoje Indonezijoje. Vešli tropikų gamta, neįprasta ir kaliniams, ir prižiūrėtojams, yra tarsi konflikto katalizatorius, o pasaulėžiūrų nesuderinamumą ir trauką, sumišusią su kūnišku geismu, personifikuoja roko žvaigždės Davido Bowie suvaidintas britų majoras ir samurajų garbės kodeksui ištikimas stovyklos komendantas. Idealaus ritmo, tiesiai neįvardijamų prasmių ir užburiančio grožio filmas, kuo pasižymėjo japonų kino klasika.

Tačiau didžiausias retrospektyvos netikėtumas – serbų režisieriaus Dušano Makavejevo „W. R.: Organizmo paslaptys“ (1971). Tai vadinamoji Jugoslavijos Juodoji banga, leidusi sau šaipytis iš komunistinio režimo, cenzūruota, nuslopinta ir mūsų visai nepasiekusi. Po šio filmo Makavejevas buvo priverstas sudėti ginklus ir palikti šalį. Nieko keisto, nes politiką prilygino seksui ir fiziologijai, jo kūryba avangardinė, drąsiai jungianti skirtingas konvencijas ir stilius, kupina geliančios ironijos. Filme vaidina garsiausia Juodosios bangos aktorė Milena Dravič.

Įdomus ir teminis rodymas „Kinas ir jo antrininkas“, jungiantis Peterio Brooko, Jeano-Luco Godard’o, Danièle Huilet ir Jeano-Marie Straubo, Rainerio Wernerio Fassbinderio, Ulrike Ottinger „teatrinius“ filmus.

Ir nepamirškim lietuviškų (ne siaubo filmų) premjerų.

 

 

Greta Vilnelė

Saanos Lenken filmas „Superkomikė“ („Comedy Queen“, Švedija, 2022) nuoširdžiai juoktis privers net didžiausius snobus.

„Scanoramos“ diptikų programoje pro akis nepraleiskite dviejų karo pasekmes liudijančių filmų: Sergejaus Loznicos „Kijevo proceso“ („The Kiev Trial“, Ukraina, Nyderlandai, 2022) ir Susanos de Sousa Dias ir Ansgaro Schaeferio „Kelionės į saulę“ („Viagem ao Sol“, Portugalija, 2021). Tai išties atidžiai parinkta dokumentinio kino pora: pirmame filme kalbama apie karo nusikaltėlius, antrajame – apie karo aukas.

Kontroversiškai vertinamas Isabelle Stever filmas „Šuolis“ („Grand Jeté“, Vokietija, 2022), atrinktas į „Scanoramos“ pagrindinį konkursą. Tai erotiškas kinematografinis sprogimas, kurio nevalia praleisti.

Vizualiųjų menų atstovės Ann Oren filmas „Pjafas“ („Piaffe“, Vokietija, 2022) – jautri mistinė kelionė po vidinį merginos pasaulį. Rekomenduoju susižavėjusiems filmais „Titanė“ (rež. Julia Ducournau, 2021) ir „Avelė“ (Valdimar Johannsson, 2021).

Poetiškas lenkų režisieriaus Jerzy Skolimowskio filmas „I-A“ („IO“, Lenkija, Italija, 2022) pakvies naujai pamatyti pasaulį nekaltomis asiliuko akimis.

 

 

Ilona Vitkauskaitė

„Tyliosios dvynės“ („The Silent Twins“, rež. Agnieszka Smoczyńska, Lenkija, JAV, D. Britanija, 2022)

Agnieszka Smoczyńska nepaprastai empatiškai pasakoja tyliųjų dvynių – June ir Jennifer Gibbons (Letitia Wright ir Tamara Lawrance) – istoriją. Imigrantų iš Barbadoso šeimoje užaugusios dvynės niekaip neįsipaišė į 7-ojo dešimtmečio Velso gyvenimą, todėl nusprendė tylėti ir taip apsisaugoti nuo išorinio pasaulio. Merginos susitarė, kad kalbėsis tik tarpusavyje ir tik tada, kai jų nematys likęs pasaulis. Kaip sakė pati Smoczyńska: „Nenorėjau tiesiogiai kalbėti apie rasizmą. Man labiau rūpėjo parodyti seserų santykių unikalumą. Sisteminis rasizmas slypi žodžiuose ir veiksmuose. Kai mokytojai dvynes nustumia į antrą planą vien dėl to, kad nesusišneka su kitais. Kai jos atsiduria psichiatrinėje ligoninėje dėl nevykusių išdaigų. Be to, jų gydymas psichiatrinėje ligoninėje, užtrukęs daugiau nei dešimtmetį, atrodo neproporcingas jų padarytiems nusižengimams. Ši atskirties atmosfera atsispindi ir jų kūryboje. Paslėptas rasizmas smarkiai paveikė jų gyvenimą. Parodau jį, bet dviprasmiškai, tarp eilučių.“

„Nekaltos būtybės“ („Berdreymi“, rež. Guðmundur Arnar Guðmundsson, Islandija, Danija, Švedija, Nyderlandai, Čekija, 2022)

Mažame Islandijos pakrantės miestelyje keturiolikmetį berniuką, iš kurio mokykloje žiauriai tyčiojamasi, trys bendraamžiai nenoriai priima į savo gaują. Kasdienybėje, kurioje vyrauja smurtas, agresija ir abejingumas, naujieji draugai kartu patiria nuotykių ir nelaimių, o jų glaudus ryšys yra vienintelis vilties spindulys. Tamsioje socialinėje dramoje, pasitelkiant magiškąjį realizmą, rodomas fizinio ir seksualinio smurto paženklintas pasaulis, iš kurio, regis, nėra išsigelbėjimo. Guðmunduras Arnaras Guðmundssonas įsiminė jautriu debiutiniu filmu „Akmeninė širdis“ („Hjartasteinn“, 2016) – nuoširdžiu pasakojimu apie tai, kokios skausmingos ir gilios būna paauglystės dramos. Regis, nuo šios temos nenutolsta ir naujas režisieriaus filmas.

„Trys žiemos“ („Drii Winter“, rež. Michael Koch, Izraelis, Vokietija, Čekija, 2022)

Šveicaro Michaelio Kocho „Trys žiemos“ tituluotas originaliausiu šių metų Berlinalės filmu. Kelis kartus filme pasikartojančioje „Haddaway“ dainoje atvirai keliamas klausimas: „Kas yra meilė?“ Kuo vyras, kurį ilgą laiką matome tik kaip didžiulę nugarą kadre, nusipelnė meilės? Atrodo, kad pats Markas (Simon Wisler) užduoda sau šį klausimą, kai Ana (Michèle Brand) jam viliojančiai šoka. Vyro akyse spindi laimė... Tačiau Kochas „Haddaway“ dainą iš eurotrash himno paverčia žiauriu likimo pranašu. Su formos griežtumu ir nepaprastu dėmesiu personažams kuriamas filmas kalba apie tai, ar meilė gali įveikti fizinį ir dvasinį irimą. Metaforiški vaizdai yra tokie pat įtraukiantys, kaip ir atidus kasdienio gyvenimo stebėjimas.

„Drugelio žvilgsniu“ („Bachennya Metelyka“, rež. Maksym Nakonechnyi, Ukraina, Kroatija, Čekija, Švedija, 2022)

Ukrainos oro žvalgybos ekspertė Lilija (stoiška Rita Burkovska) po kelių mėnesių nelaisvės Donbase grįžta į Kyjivą. Vyras, šeima ir šalis laiko ją rezistencinio judėjimo didvyre, jai suteikiamas slapyvardis „Drugelis“. Tačiau ji pati save mato kitaip. Nutylėdama apie patirtus kankinimus, pažeminimus ir išprievartavimus, ji laukiasi vaiko nuo savo prievartautojo. Kaip jai pasielgti: darytis abortą ar pabandyti pamilti dar negimusį kūdikį? Debiutinis Maksymo Nakonechnyi filmas, pristatytas Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, – tai subtili traumos, karo nusikaltimų žmogaus psichikai studija, neeksploatuojanti karo siaubo. Kaip sakė pats režisierius: „Šio filmo idėja kilo dar 2018 m., kai montavau dokumentinį filmą apie ukrainiečių moteris kares. Viena iš filmo herojų pasakojo, kad ji sudarė sandėrį su savo bendražygiais: jie ją nužudys, užuot leidę patekti priešui į nelaisvę.“ Kartu su režisieriumi filmą kūrė scenarijaus bendraautorė Iryna Tsilyk („Mėlyna kaip apelsinas žemė“), Alina Gorlova („Ši liūtis niekada nesibaigs“), vieną veikėją suvaidino režisierė Natalya Vorozhbit („Blogi keliai“).

„I-A“ („IO“, rež. Jerzy Skolimowski, Lenkija, Italija, 2022)

Kelionė, į kurią mus kviečia Jerzy Skolimowskis, apima visą Europą: nuo cirko iki stadionų, nuo sunkvežimių stovėjimo aikštelių iki rūmų. Nuo kvailumo, smurto iki gerumo ir solidarumo. Tai filmas, kuriame susipina realistinis ir vizionieriškas, žemiškas ir metafizinis, kritinis ir empatinis pradas, primenantis Boscho ir Bruegelio paveikslus. Pagrindinį herojų asiliuką kelionėje lydi Sandra Drzymalska, Mateuszas Kościukiewiczius ir Isabelle Huppert.