Likimas ir fantazijos
(Gûzen to sôzô)

Ir visgi tai – kino filmas. Galbūt net labiau nei kiti, kuriuose veikėjai nuo pradžios iki pabaigos įveikia keliasdešimt kilometrų. Ką ten keliasdešimt. Jei kelio filmas – net ir šimtus. Juk, kai pagalvoji, savo kasdienybėje mes judame iš tikrųjų ne tiek ir daug, o štai sėdime ir sėdėdami kažką pliurpiame kone visą dieną. Ką jau kalbėti apie tylėjimą (čia toks lyg ir oksimoronas). Šitai darome beveik ištisai.

Ypač introvertai, tokie kaip aš. Rašydamas daug kalba ir mažai juda nenorėjau pasakyti, kad filmas nuobodus ar statiškas, kad jame – minties prasme – niekur nenukeliaujama, kad viskas tėra salonų tipo losofiniai išvedžiojimai, dialektika. Gal ir ne geriausias pavyzdys, bet čia ne koks rusų filosofo Vladimiro Solovjovo minties įkvėptas rumuno Cristi Puiu „Dvaras“ („Malmkrog“, 2020), kuriame tarp keturių sienų užsidarę veikėjai nuo aušros iki sutemų diskutuoja apie moralę ir kitas dideles temas. Tikrai ne.

„Likime ir fantazijose“ veikėjų bendravimas sąlygotas jų gyvenamos realybės ir patirtų jausmų, jis labai konkretus, o žodžiai – ta Hamaguchi kino alfa ir omega – atlieka ne tik ar ne tiek informacijos perdavimo funkciją, ne tiek stumia veiksmą į priekį, kiek patys yra veiksmas: vilioja, atstumia, glosto, manipuliuoja, apkabina. Net jeigu veikėjai ekrane nepajudina nė piršto.

Paprastai apie filmus, kuriuose veiksmo nedaug arba jis lėtas, kuriuose žiūrovas priverstas įdėmiai klausytis ir daug ką suprasti pats, sakome, kad jie yra subtilūs. O jeigu tie filmai dar ir iš Azijos, su vakariečiui sunkiau išgvildenamomis metaforomis ir simboliais, tai subtilūs dvigubai. Žodžiu, toks Kim Ki-dukas. Bet Hamaguchi, jei ir subtilus, tai visai ne kimkidukiškai. Jo paprastas, lakoniškas ir be didelių kino kalbos įmantrybių filmas – trys atskiros istorijos – remiasi ne kultūrų skirtumais, o tuo, kas mums visiems yra labai bendra, todėl ir suprantama. Santykiais su kitais žmonėmis, jų sudėtingumu ir nenuspėjamumu.

Štai pirmosios novelės veikėja sužino, kad jos geriausia draugė įsimylėjo jos buvusį vaikiną, ir, vos tik abi išsiskiria, skuba pas pastarąjį į darbą, kad pavaidintų supykusią, bet kartu ir abejingą, pavydžią, bet ir besidžiaugiančią, įskaudintą, bet ir nelabai. Antrosios novelės mergina, draugo paprašyta suvilioti ir sukompromituoti jo profesorių, kuris sugriovė vaikinui karjerą, galiausiai pati susipainioja jausmuose. O trečiosios istorijos moterys, susitikusios gatvėje ir palaikiusios viena kitą sena pažįstama, pasidalina savo slapčiausiais jausmais, kaip vėliau paaiškėja, su visiškai svetimu žmogumi.

Jausmas, kuris šiuos veikėjus jungia, žinoma, yra meilė. Apie meilę jie kalba, pasakoja vieni kitiems, vėliau ją reflektuoja ir prisimena. Net atrodo, kad veikėjai daugiau kalba nei iš tikrųjų, tiesiogiai ją išgyvena. Bet vėlgi – argi taip nėra ir gyvenime? Mylime ir mylimės labiau žodžiais, o ne veiksmais. Tokie jie galingi. Visai kaip antrosios novelės epizode, kuriame į literatūros profesoriaus kabinetą atėjusi mergina, norėdama jį suvilioti, pradeda skaityti erotinę ištrauką iš pastarojo romano. Ir kas nuginčys, kad jai skaitant, o jam klausantis tarp jųdviejų nevyksta kone sekso aktas.

Gražu, kad šiuolaikiniame pasaulyje, o ypač Japonijoje, kurioje viskas mechanizuota, apskaičiuota ir lieka vis mažiau vietos atsitiktinumui bei spontaniškumui, kur, pasirodo, net galima užsisakyti vaizdo skambutį, kad žmogus kitoje ekrano pusėje su tavimi pavakarieniautų ir tu nesijaustum toks vienišas, Hamaguchi rodo gyvai bendraujančius žmones ir pasakoja apie jų vidinį pasaulį. Nepaklūstantį taisyklėms, nenuspėjamą ir nesuvaldomą, net jeigu kartais ir slepiamą nuo pačių savęs.

Štai viena iš trečiosios novelės veikėjų po pokalbio su pirmą kartą sutikta moterimi staiga prisimins kadaise pažinotos merginos vardą ir su ja susijusius jausmus, tada vysis nueinančią nepažįstamąją, ją apkabins ir šiuo veiksmu, regis, nebyliai padėkos už visai netikėtai jai sugrąžintus prisiminimus, kurie buvo išsitrynę iš atminties ar nustumti į šalį.

Argi ne toks likimas ištinka mūsų visų fantazijas? Anksčiau ar vėliau jos nublanksta ir tik atsitiktinumas, vardu Kitas Žmogus, jas vėl gali pažadinti. Apie tai, man regis, šis filmas ir pasakoja.