Kasdienybė ir kiti džiaugsmai
Mėgėjiško namų kino trajektorijos
Mėgėjiško namų kino trajektorijos
Ką ir kaip vaizduoja namų kinas
Mėgėjiško namų kino, dar kitaip vadinamo šeimyniniais filmais, reiškinys pasirodė jau su pirmųjų kamerų išradimu XX a. pradžioje, kai pirmieji kino entuziastai norėjo atsiminimams suteikti materialią formą. Namų kino estetika keitėsi kartu su technologine raida ir kamerų pasiūlomomis galimybėmis. Dėl sunkių, ant trikojo stovinčių kamerų pirmieji namų kino vaizdai veikiau primena judančias fotografijas ar teatrines miniatiūras. Tik 6-ajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus „Kodak“ kompanijos pristatytoms mobilesnėms ir būtent mėgėjams pritaikytoms 8 mm ir 16 mm juostų kameroms, namų kinas galutinai įsitvirtino kaip šeimų atminties praktika. Tuo metu „Kodak“ kompanija gamino šiltų ir ryškių atspalvių „Kodachrome“ 8 mm juostą, kuri buvo taip paplitusi, kad suformavo vizualų 5–7 dešimtmečių suvokimą. Kompanijos šūkis „Kodak momentas“ galiausiai tapo bendrinio vartojimo fraze, reiškiančia įsimintiną ir svarbų momentą, kurį verta įamžinti.
Mažas ir lengvas kameras žmonės galėjo vežtis į turistines išvykas ir taip atsirado kelionių filmų žanras. Jo filmai dažnai filmuojami iš judančio automobilio, vaizduojami žmonės, pozuojantys prie turistinių traukos objektų, atliekama atidi operatoriui naujos aplinkos „apžiūra“ – įamžinami paminklai, pastatai, fontanai. Su kameros mobilumu ir atsiradusia vaizdo priartinimo ar atitolinimo funkcija, o vėliau ir sinchroninio garso įrašymo galimybe formavosi artimesnis santykis tarp filmuojančiojo ir filmuojamųjų. Žiūrint vaizdus galima rekonstruoti filmavusio žmogaus asmenybę ir jo santykį su aplinka, filmuojamais žmonėmis ar objektais. Kamera dažniausiai buvo ištraukiama per šeimų susibūrimus, vestuves, gimtadienius, įvairius bendruomenei svarbius įvykius, jai mojuodavo besišypsantys vaikai, šokdavo jaunieji, lakstydavo naminiai gyvūnai. Dažnai operatoriaus dėmesį patraukdavo ir gamtos vaizdai – gėlių žiedai, danguje plaukiantys debesys, vandens raibuliavimas. Visa tai fiksuojama spontaniškai, be išankstinio plano, kuris būtų įprastas profesionaliai dokumentikai. Namų kinas išsaugo visa tai, kas įprastai būtų iškerpama iš komercinio filmo: atsitiktines aplinkos detales, kameros gedimo paveiktus vaizdus, įvairius nereikšmingus veiksmus. Visa tai padaro juos įdomiais ir nepamatuotą potencialą turinčiais praeities dokumentais. Paspausti įrašymo mygtuką dažniausiai paskatindavo kilusi emocija arba grožėjimasis aplinka, todėl namų kino medžiagą paprastai gaubia šilumos ir nuoširdumo atmosfera. Būtent spontaniškumas ir laisvė rinktis, ką filmuoti, yra svarbūs namų kino bruožai.
Tai, kaip atrodo namų kino medžiaga, yra nulemta ne tik pačių autorių pasirinkimo, bet ir kameros galimybių, kurios padiktuodavo kadro dydį, aštrų visų planų fokusą ir specifinę, nuo juostos priklausančią spalvų paletę. Būdavo leidžiami specialūs mėgėjams skirti instrukciniai leidiniai, tačiau dažniau žmonės mokydavosi darydami ir eksperimentuodami, tad filmai išeidavo per šviesūs arba per tamsūs, drebanti, rankose laikoma kamera judinama kiek per greit, nesuvedamas ryškumas. Visa tai įprastai būtų laikoma klaidomis, tačiau mėgėjiškos kūrybos lauke tokie kriterijai negalioja. Kadangi filmavimas paremtas entuziazmu ir asmenine iniciatyva, o ne profesionaliam kinui taikomomis taisyklėmis ar standartais, tokį „klaidingą“ filmavimą ir reikėtų laikyti namų kino estetika. Paprastai tariant, taip, kaip operatorius filmuoja, ir turi atrodyti mėgėjiškas šeimyninis filmas.
Vis dėlto negalima ignoruoti fakto, jog tokiame saulės nutviekstame namų kino pasaulyje įprastai vaizduojama tik fasadinė šeimos gyvenimo pusė, todėl svarbu šią medžiagą žiūrėti iš kritinio nuotolio. Nors yra ir išimčių, dažniausiai namų kino medžiaga palaiko idealizuotą, norminančią šeimos ir visuomenės tapatybę, kuri kartais mažai ką turi bendro su didžiaisiais istorijos naratyvais, realia anuometine šeimos ir visuomenės padėtimi. Pažiūrėjus pakankamai namų kino įrašų matyti, kad jie visi tiek turiniu, tiek išraiška gan panašūs ir formuoja stereotipinį šeimos, o kartu ir socialinių santykių bei struktūrų vaizdą. Šiuo atveju tampa įdomu ir tai, kad dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių pagrindinis šeimos istorijos ir atsiminimų pasakotojas – namų kino filmuotojas – yra tėvas. Tai susiję su reklaminėse kampanijose naudotomis rinkodaros strategijomis, nukreiptomis būtent į vyrus ir taip suformavusiomis kiną kaip iš esmės vyrišką hobį. Filmuojama moteris-motina su laimingais vaikais, o žmonės veikia pagal tam tikrus išmoktus (ar operatoriaus padiktuotus) modelius, kaip reikia atrodyti ir elgtis prieš kamerą.
Namų kino cirkuliacija viešajame diskurse
Į mėgėjišką estetiką ir technologijas XX a. 6–8-ąjį dešimtmečius dėmesį atkreipė šiandien daugeliui gerai žinomi avangardinio ir eksperimentinio kino kūrėjai. Jonas Mekas, Stanas Brakhage’as, Peggy Ahwesh, Derekas Jarmanas, Andy Warholas ir kiti ėmė naudoti siauro formato 8 mm ir 16 mm juostomis filmuojančias kameras, dažnai pasitelkdami namų kinui būdingus estetinius elementus ir temas. Mekas keliauja į Semeniškes „Prisiminimuose iš kelionės į Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“, 1972) ar rodo Niujorko avangardo gyvenimą filme „Voldenas“ („Walden“, 1968), Ahwesh „Martinos žaidimų namelyje“ („Martina’s Playhouse“, 1986) filmuoja savo dukrą namų aplinkoje, Derekas Jarmanas „Anglijos pabaigoje“ („The Last of England“, 1987) į karo ir miestų nykimo vaizdus įterpia savo vaikystės namų kino medžiagą. Namų kino estetika šiems kūrėjams leido suartinti meną ir tikrovę, prieštarauti vyraujančiai ideologijai ir siūlyti naują meno kalbą. Atpažįstamas ir emocijomis, o labiausiai nostalgija, įkrautas namų kinas provokuoja ir gilesnį žiūrovų susitapatinimą su matomu filmu.
Namų kino estetika pasiekė ir populiariosios kultūros akiratį: Holivudo filmuose imtos inscenizuoti šeimų gyvenimo akimirkos, dažniausiai pateikiamos kaip atsiminimai ar nuorodos į praeitį, paaiškinančios naratyvą. Pavyzdžiui, Wimo Wenderso filmo „Paryžius, Teksasas“ („Paris Texas“, 1984) pradžioje pagrindiniai veikėjai pristatomi per tariamą namų kino medžiagą ir rodomi namų kinui būdingu afektiniu režimu – kaip laiminga ir artima šeima. Panašiai ir Martino Scorsese filme „Įsiutęs bulius“ („Raging Bull“, 1980), kur imituota namų kino medžiaga parodo Džeko ir Viki šeimos istoriją, kuriančią priešpriešą jo smurtinei boksininko karjerai. Visai kitoks namų kino stiliaus medžiagos panaudojimas matomas Michaelo Powello „Persekiotojas Tomas“ („Peeping Tom“, 1960), kur ji padeda paaiškinti pagrindinio veikėjo Marko Liuiso polinkio į vujerizmą priežastis. Reklamų kūrėjai komercializavo šiltą ir netobulą namų kino estetiką, siekdami parduoti prekes ar paslaugas, pasitelkę „laimingos šeimos“ vaizdinį. Dokumentinio kino lauke taip pat dažnai pasirodo filmai, paremti autoetnografijos principais: senelių ar tėvų filmuoti namų kino archyvai padeda filmo kūrėjams rekonstruoti savo šeimos istoriją ir narplioti jos paslaptis.
Įvyko gan įprastas marginalinės kultūros elemento vertimo veiksmas: namų kinas ir namų kino estetika, pasiekusi avangardinio ir eksperimentinio kino kūrėjus, komercinį lauką, šiandien jau yra gan dažnai aptinkama viešajame diskurse. Tačiau namų kinas, kaip „žalia“ ir į meninius diskursus neįtraukta medžiaga, į atminties ir meno institucijų akiratį braunasi lėčiau. Jonas Mekas aktyviai kvietė vertinti ir saugoti namų kiną, vadindamas jį liaudies poezija (folk poetry of the people), kurioje žmonės patys pasakoja savo šeimos ir bendruomenės istorijas. Pirmoji išsami namų kinui skirta paroda „Privatūs gyvenimai, viešos erdvės“ įvyko 2019 m. Niujorko MoMa galerijoje, prieš prasidedant karantinui ir žmonėms užsidarant namuose. Paradoksalu, tačiau tai buvo gana palankus metas šiai temai, nes pandemija vėl sugrąžino mus namo – į privačias erdves ir jose besiskleidžiančias istorijas. Galbūt dažnas, priartėjęs prie šeimos (arba pajutęs kaip niekada didelį atstumą nuo jos) vėl atsivertė šeimų archyvus ir ėmė tyrinėti asmeninę istoriją. Pristatydami namų kiną institucionalizuotame kontekste, parodos rengėjai siekė atskleisti platesnę asmeninių archyvų kultūrinę reikšmę ir atkreipti dėmesį į atminties dokumentų saugojimo praktikas. Kitaip tariant, tai, kas šiandien atrodo kasdieniška ir neverta saugoti, praėjus laikui gali tapti svarbiu dokumentu, liudijančiu apie tam tikro laikotarpio žmonių gyvenimus ir patirtis.
Italijoje, Bolonijoje vykusiame archyvinio kino festivalyje „Il Cinema Ritrovato“ 2022 m. buvo pristatytos dvi namų kino programos. Vieną jų sudarė septyni 1930–1966 m. filmuoti siužetai, saugomi Bolonijos namų kino archyve. Visi jie filmuoti Bolonijos gatvėse žmonių, kurie jomis kasdien vaikščiojo: atpažįstamos miesto vietos ir laimingos, su kamera bendraujančios italų šeimos. Seniai neteko dalyvauti renginyje, kuriame publika taip gyvai dalyvautų – žmonės aikčiojo pamatę besišypsančią šeimą, keliaujančią į San Luca kalną dabar jau išmontuotu, tačiau iki šiol senųjų gyventojų pasiilgstamu keltuvu, plojo ir juokėsi ekrane pasirodžius virėjai, lipdančiai tradicinius tortelloni makaronus, ir diskutavo mėgindami nuspręsti, kokia miesto vieta pasirodė ekrane. Atrodė, kad mėgėjiški siužetai sužadino kažką universalaus – kultūriškai bendrus atsiminimus. Antrąją peržiūrą sudarė kelionių po Italijos miestus ir kalnus siužetai, festivalio kataloge apibūdinti kaip „istorijos apie žvilgsnius, kurie trumpam susitinka atminties peizažuose ir atskleidžia gyvenimo grožį“. Abi šios peržiūros buvo įtrauktos į platesnę Mariannos Lewinsky ir Karlo Wratscho kasmet kuruojamą „Didingų mažųjų juostų“ programą ir pristatomos vienoje gretoje su eksperimentinio kino režisierių Germaine Dulac, Ulos Stöckl, Ute’s Aurand ar Anjos Czioska filmais. Taigi net ir profesionalaus meninio išsilavinimo neturintys žmonės gali sukurti estetinį pasigėrėjimą sukeliančius kūrinius.
Namų kino kultūra Lietuvoje
Sovietų Sąjungoje, priešingai nei Vakarų šalyse, kino mėgėjai buvo aktyviai skatinami burtis į mėgėjiško kino klubus ir bendruomenes, remiamas kultūros institucijų ar profesinių sąjungų. Ketvirtajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje prasidėjo valstybės inicijuotas masinis įvairių su kultūra susijusių laisvalaikio klubų steigimas, kurių tikslas buvo masių socializavimas ir politizavimas per mėgėjišką veiklą. Pavieniai namų kino kūrėjai būdavo suinteresuoti prisidėti prie klubų veiklos dėl paprastesnio priėjimo prie techninės bazės – kamerų, filmavimo juostų ir ryškinimo laboratorijų. Vis dėlto daug mėgėjiškai filmuojančių žmonių nepriklausė sąjungoms ir klubams, o juostas ryškindavosi savo namų voniose. Visoje Sovietų Sąjungoje aktyviai veikė mėgėjiško kino ir šeiminių filmų festivalių bei konkursų tinklas, taigi filmai buvo pristatomi ne tik kitiems mėgėjiško kino kūrėjams, bet ir platesnei auditorijai.
Atėjus nepriklausomybei, mėgėjiškų kino klubų ir festivalių tinklas po truputį susitraukė. Tai buvo susiję ir su įvairių fabrikų ir gamyklų, kurioms priklausė kino klubai, uždarymu. Šiandien aktyviai mėgėjų kino kultūrą puoselėja ir filmus skaitmenina Kėdainių kino studija „Mėgėjas“, Šiaulių kino meno klubas, o Lietuvos kino mėgėjų sąjunga 2021 m. surengė jau 63-iąjį Respublikinį mėgėjiškų filmų festivalį. Nepriklausiusių klubams ar sąjungoms žmonių archyvų išsaugojimas lieka pačių autorių ar jų artimųjų reikalu, o dažniausiai yra tiesiog užmirštamas palėpėse ar rūsiuose. Kino mėgėjo Stasio Mikšto žmona Vanda Mikštienė teigia, kad vyro sukauptos juostos stovi nejudinamos ir nebėra kam jas žiūrėti. Filmavimas sovietmečiu buvo itin populiarus hobis, tad sunku pamatuoti, kiek tokių archyvų yra išlikę ir kokią vertingą informaciją jie saugo. Dažniausias namų kino medžiagos likimas – tapti filmais našlaičiais (orphan films), kai jų autorystė lieka nežinoma.
Į šią problematiką dėmesį prieš dešimt metų atkreipė šiandien jau iširęs analoginio kino kolektyvas „Super 8 Picnic in a Hand“, taip pat kino ir medijų centras „Meno avilys“, rinkę ir skaitmeninę mėgėjų ir namų filmus iš visos Lietuvos – dalis jų bus pristatoma šių metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Lietuvos kino kūrėjai pastaraisiais metais taip pat atsigręžė į namų kiną. Debiutiniame ilgametražiame „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (2021) režisierė Dovilė Šarutytė naudojo savo tėčio Roberto Šaručio 10-ajame dešimtmetyje užfiksuotus vaizdus. Andriaus Lekavičius filme „Kernagis“ (2021) galima pamatyti Vytauto Kernagio filmuotų kasdienybės siužetų. Naujausias ir savo premjeros dar laukiantis Rimanto Oičenkos trumpametražis filmas „Reisas“ buvo sumontuotas naudojant kino mėgėjo, jūreivio Laimio Janutėno medžiagą iš žvejybos reisų į Afriką. Taigi ir Lietuvoje matoma tendencija atkreipti dėmesį į nufilmuotas asmenines žmonių istorijas, o tai leidžia tyrinėti istorinių įvykių ir didžiųjų naratyvų, susiformavusių klasinių santykių ir tautinės tapatybės ryšius su asmeniniais atsiminimais bei mikroistorijomis.
Kodėl verta žiūrėti namų kiną?
Mėgėjiško namų kino archyvai yra unikalūs dokumentai, parodantys, kaip ir kuo gyveno XX a. Lietuvos žmonės. Jie yra vertingi kaip antropologinė medžiaga, pasakojanti apie žmonių laisvalaikį, aprangą, namus, švenčių ritualus ir papročius jų pačių balsais. Tai ypač svarbu turint omenyje, kad jie buvo sukurti totalitarinėje santvarkoje, kur kultūrinė atmintis ir tapatybė buvo griežtai prižiūrimos ir kontroliuojamos. Mėgėjiška kūryba, o ypač namų filmai, nebūdavo prižiūrimi ir cenzūruojami kaip profesionalusis kinas. Todėl kartais galima matyti tokį gyvenimą, kuris nėra vaizduojamas sovietiniuose filmuose. Pavyzdžiui, kino mėgėjas architektas iš Kauno Rimgaudas Miliūkštis vienoje iš savo juostų filmavo besibučiuojančią jaunuolių porą, o atitraukdamas vaizdą ir pasukdamas kamerą į viršų parodė, jog jie sėdi Lenino paminklo prieigose – taip jis išreiškė kritiką tuometinei santvarkai ir parodė, kad ne viskas taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kitas kino mėgėjas, gamtosaugininkas Stasys Mikštas iš Zarasų, užfiksavo neblaivius žmones, dirbančius kolūkio darbus, o tai neatitiko pavyzdinio sovietinio piliečio vaizdinio. Pažiūrėjus pakankamai namų kino filmų pasirodo, kad kartu su laimingomis šeimomis ir jų šventėmis čia gausu ir įvairių pėdsakų, nurodančių į sovietinę santvarką, lyčių vaidmenis.
Įprastai namų kino peržiūras šeimoje lydi žodiniai pasakojimai ir bendri atsiminimai, užpildantys tam tikras žinių spragas apie tai, kas yra siužete matomi žmonės, kokia proga jie susirinkę, kuriais metais ir kur medžiaga buvo užfiksuota. Namų kinas tampa tarsi laiko mašina, sujungiančia skirtingas kartas ir perduodančia šeimos istoriją. Tuo pačiu metu vyksta ne tik kolektyvinės šeimos patirties pasidalinimas, bet ir savo individualių patirčių atsiminimas, matomų įvykių interpretavimas, kuris nebūtinai sutampa su kitų šeimos narių atsiminimais. Tad vyksta ir tam tikra vidinė komunikacija, pildant ar net koreguojant savo subjektyvius atsiminimus namų kine matomais vaizdais.
Kai į namų kino medžiagą žvelgia žvilgsnis iš šalies, ji įgyja tam tikro lygio anonimiškumą ir atsiveria „netikslioms“ interpretacijoms: kadangi matomo vaizdo nelydi autentiški šeimos narių pasakojimai, „spragas“ kiekvienas užpildome savomis istorijomis ir patirtimis. Namų kine pilna iškart atpažįstamų praeities kasdienybės ženklų – gatvėmis riedantys „žiguliai“, sugarbanoti ir aukštyn sukelti moterų plaukai, arklys, ariantis žemę bulviakasyje, dviem kalbomis užrašyti miestų pavadinimai, baliai prie stalų, nukrautų mėsos vyniotiniais ir didžiuliais šakočiais. Visi šie vaizdiniai išlaiko kultūriškai ir istoriškai svarbų, visiems atpažįstamą ir visus jungiantį atminties kodą. Namų kino medžiaga, kaip atminties dokumentas, gali turėti skirtingą potencialą, priklausomai nuo to, kokia auditorija (šeimos nariai, kultūros istorijos tyrėjai, antropologai, sovietmečio gyvenimo nepažinę užsieniečiai) žiūri siužetus ir kokius kultūrinius kodus jame perskaito.
Nors mėgėjiški judantys vaizdai neseniai dar buvo menkinami ir marginalizuojami, šiandien, fiksuojami mobiliaisiais telefonais, jie užima vis svarbesnę mūsų gyvenimo dalį. Mėgėjiškų medijų turinys ėmė dominuoti viešajame diskurse ir tapo ryškiai matomas daugybėje skirtingų (socialinių) medijų platformų: videodienoraščiai ir kasdienio gyvenimo akimirkos keliamos į „Youtube“ tinklą, mitingų ar demonstracijų įrašais dalijamasi „Instagram“ ar „Facebook“ tinkluose, mobiliaisiais telefonais fiksuojami įvykių liudijimai patenka į televiziją ar žiniasklaidos portalus. Įdomu svarstyti, koks bus šio efemeriško skaitmeninio audiovizualinio paveldo likimas. Galbūt atkreipus dėmesį į analoginėje juostoje išsaugotus kasdienybės vaizdus ir jų vertę, atsigręšime ir į savo kompiuteriuose ar telefonuose saugomus asmeninius archyvus.
