Trumpo metražo erdvės
Lietuvių filmai konkurse „Europos blyksniai“
Lietuvių filmai konkurse „Europos blyksniai“
Šokis
Režisierius Danielius Minkevičius
Kaip pristatytum žiūrovams savo filmą?
Danielius Minkevičius: Tai filmas apie tėvo ir sūnaus santykius, tačiau už jų slypi bendra vyriškumo problema – nesugebėjimas išreikšti emocijų, vyriškas išdidumas ir, matyt, daug kažkokių mano paties kompleksų bei patirčių dirbant, bendraujant su vyrais, sudėti per tą tylėjimą ir įtampas į šį filmą. Pasitelkęs izoliuotą automobilio erdvę ir besikeičiantį Vilniaus miestą norėjau perteikti tėvo ir sūnaus santykius.
Kodėl būtent į šiuos santykius norėjai atkreipti dėmesį? Kaip prie to priėjai, kaip jį narpliojai ir analizavai?
D. M.: Pastebėjau, kad man kartais sunku sutarti su vyrais, lengviau bendrauti su moterimis. Iš ko visa tai kyla? Mano ir tėvo santykiai buvo sudėtingi, taip yra ir su geriausiu draugu, tarp manęs ir filmo operatoriaus irgi tvyrojo kažkokia įtampa. Tačiau tai gera įtampa, mes su ja susitvarkėme, išsikalbėjome. Vis dėlto pastebėjau, kad vyrams sunku atsiverti, mes turime daug traumų, įsitikinimų, ydų ir mums trūksta kažkokios emocinės išraiškos. Aš, pavyzdžiui, tą emocinę išraišką atskleidžiu filmuose, bet gyvenime gal ir nesu toks atviras, koks esu filmuose, nes galiu už to pasislėpti. Kurdamas filmą supratau, kad su savo trauma turi gyventi toliau, tai neišnyks ir santykis nepakis, bet vis vien esi artimas su tuo žmogumi, jauti jį šalia. „Šokyje“ atradome tą užsimerkimą – atlaidumą vienas kitam, vienas kito ydoms, buvimą per atstumą, bet kartu ir vieningumą vienas kitą pripažinus.
Šalia pagrindinių veikėjų – tėvo ir sūnaus – filme aiškiai jaučiamas ir trečiasis: Vilniaus miestas. Kokią svarbą filmo kontekste suteikei Vilniui?
D. M.: Man Vilnius tikriausiai visuose filmuose bus kaip personažas. Kai kūrėm „Nukryžiavimą“ (2019 m.), Vilnius buvo svarbus vienaip, šiame filme – kitaip, dabar rašau scenarijų, kuriame Vilnius taip pat yra personažas. Negaliu jo atsikratyti. Labai myliu šį miestą ir identifikuojuosi su juo. „Šokyje“ personažas po ilgo laiko grįžta į Vilnių, norėjome nubrėžti jo subjektyvų požiūrį į besikeičiantį miestą. Mums buvo svarbu parodyti, kaip tėvas žiūri į miestą, kuriame augo, gyveno ir kaip tas miestas pasikeitė. Kartu tai buvo ir tėvo bei sūnaus santykių pokyčio išraiška, sūnus jau užaugęs, viskas kinta taip greitai, pakito ir tai, kas buvo: barai, kultūros erdvės. Tai mane labai domina, tai ir baugu, norisi sučiupti tą laiką – kas buvo ir kas dar bus.
Kaprizas
Režisieriai Beatričė Bukantytė ir Rastko Novaković
Jūsų filmas išsiskiria ir vizualiai, ir savita forma. Kaip pati apibūdintum šį filmą?
Beatričė Bukantytė: „Kaprizas“ yra nebylus filmas, jo įkvėpimo šaltinis – XX a. pradžios rašytojo Ronaldo Firbanko tekstai. Filmo veiksmas vyksta įsivaizduojamoje šalyje, naktiniame klube-kavinėje „Kleopatra“, kurioje susitinka skirtingų Firbanko novelių personažai, jie praleidžia naktį bendraudami, kažką apkalbėdami, paskendę savo apmąstymuose, vienatvėje, prisidengę skirtingomis kaukėmis. Filmo sumanymas buvo toks, kad jis būtų rodomas visą naktį, tos 15 minučių vis suktųsi ir suktųsi, ir mes, žiūrovai, panirtume į tą įsivaizduojamą belaikę, besvorę keistą erdvę, kurioje gyvena tie personažai.
Kodėl jūs ir režisierius Rastko Novakovićius pasirinkote šiuos Firbanko tekstus?
B. B.: Susidomėjome jais dar studijuodami, vaidinau su kursiokais statytame spektaklyje pagal vieną Firbanko novelę. Mane ir kolegas įtraukė pats tekstas ir rašytojo asmenybė, labai įdomi, keista, uždara, bet sykiu ekstravagantiška. Kai ką galbūt atpažinome savyje, kita vertus, tai buvo labai svetima. Pati medžiaga, dialogų konstravimas yra labai šiuolaikiški – rašytojas naudoja tekstų sugretinimo, koliažo principą. Tai labai primena mūsų gyvenimą telefonuose, keliaujant feisbuke ar tviteryje, kai vieną sakinį perskaitai iš vieno, o kitą – jau iš kito šaltinio. Firbankas sėdėdavo kavinėse, rankiodavo nuogirdas ir paskui iš jų konstruodavo savo pasakojimus. Tai buvo labai įdomu, tad pradėjome nagrinėti medžiagą giliau ir nusprendėme perkelti ją į ekraną.
Tai jau antras jūsų ir Rastko Novakovićiaus filmas. Kodėl dirbate kartu?
B. B.: Mums, kaip kūrėjams, svarbu bendradarbiavimas ir dialogas. Abiem tai suteikia įvairesnių perspektyvų, nuolat naviguoji ir ieškai tinkamiausios formos idėjai perteikti. Dirbant su tekstais, perspektyvų įvairovė labai papildo medžiagos atskleidimą. Tas daugiasluoksniškumas ir yra pagrindinis mus siejantis dalykas, nors požiūris į medžiagą dažnai būna skirtingas. Mes kaip archeologai keliaujame per istorinius sluoksnius – Rastko gretina įvairius kultūrinius procesus, idėjas, kurios skirtingomis formomis atsikartoja per amžius, man taip pat tai labai svarbu, galbūt abstraktesne forma. Mes taip susikalbame ir dažnai atrandame, kad skirtinga forma įsivaizduojame tą patį, bet vizija yra tikrai artima.
Blausos
Režisierius Arnas Balčiūnas
Ką norėjai papasakoti, atskleisti šiame filme?
Arnas Balčiūnas: Kaip sako pavadinimas, tai filmas apie žmogų, kuris yra blausoje, prieblandoje, ne tik tiesiogine prasme, nes fi yra daug prieblandos, žibintų šviesos ir tamsos. Apie žmogų, kuris eina per gyvenimą truputį nepastebėtas. Apie bandymą būti pastebėtam, atrasti ryšį su kitu žmogumi ir kaip tai mezgasi ar nesimezga.
Vaizduoji atsitiktinį merginos ir taksi vairuotojo susitikimą, kodėl pasirinkai tokį motyvą, kuo jis tave sudomino?
A. B.: Taksi vairuotojas ir keleivis yra ne kartą išbandyta klišė. Iš pradžių sumanymas buvo visai kitoks, mes su scenariste vis galvojome, kaip jį įgyvendinus, ir galiausiai nusprendėme susodinti personažus į „Bolt“ automobilį. Automobilis – paprasta ir gera dramaturginė priemonė įkalinti du personažus mažoje erdvėje, kuri neleidžia jiems išeiti ir priverčia komunikuoti. Automobilis – tai kelionė, keliaujame ir mes, ir scenarijus, ir personažai su savo požiūriais.
Filmo veiksmas iš esmės grindžiamas dialogu – kodėl pasirinkai tokią naratyvinę formą?
A. B.: Tai buvo toks iššūkis sau, nes lietuviškame studentiškame kine dialogai neskamba gerai, labai sunku išgauti natūralumą. Pamėginau tai padaryti tiesiog užsirakinęs kambaryje ir kalbėdamasis su savimi. Kai jau įsitraukia aktoriai, tas pokalbis su savimi įgyja naujų, kitokių spalvų, atsiranda kita kalbėjimo ritmika, tartis, ir tas galvoje kurtas dialogas tampa nauja forma ir kuria personažus.
Kas apskritai tave įkvepia kurti? Kas įkvėpė kuriant „Blausas“?
A. B.: Visada kuriant filmą galvoje jau sukasi įvairiausių medijų kūriniai ir tada kažkaip stengiesi juos sujungti į viena. Šiame filme labai įkvėpė režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi „Drive my car“, pirmiausia mašinos, vairuotojo motyvas. Tačiau labiausiai tas labai lėtas pasakojimas, nebūtinai susijęs su siužetu, negalėjau atplėšti nuo to akių. Norėjau sukurti kažką panašaus, kai veikėjas kažką sako, o žiūrovas gali pasinerti į hipnotizuojantį pasakojimą, ūžiant varikliui.
Prieš karą ir pandemiją buvo meilė ir blakės!
Režisierius Nuruzzaman Khan
Tai dokumentinis filmas apie tavo ir Nuruzzamano Khano santykį, tavo apsilankymą pas jį Budapešte. Ar filmas buvo kuriamas sąmoningai, ar tai stebėjimas filmuojant, vėliau įgavęs filmo formą?
Akvilė Žilionytė: Plano kurti filmą tikrai nebuvo, situacija buvo labai nenuspėjama, nes tą dieną, kai atvykau į Budapeštą, Vengrijoje buvo paskelbtas karantinas. Tuo metu Nuruzzamanas studijavo kino doktorantūrą Budapešte, o jo keli kursiokai jau sirgo kovidu, buvo paguldyti į ligoninę, tad buvo apskritai neaišku, ar jis gali su manimi susitikti. Buvo daug streso, tačiau vis vien apsistojau Meno akademijos bendrabutyje, kur susidūriau su blakėmis ir daugeliu kitų nesusipratimų. Jis filmavo tarsi iš šalies, tiesiog paėmė į rankas kamerą ir tapo stebėtoju. Susidūrus su sunkia situacija, stebėtojo pozicija tau padeda.
Jūsų santykiai tau susidūrus su blakėmis ir prasidėjus pandemijai kelia pakitusio pasaulio, kilusių problemų klausimus. Kokios paralelės tarp šių įvykių?
A. Ž.: Filme daug komiškų situacijų, bet vis dėlto norėjome kalbėti apie tai, kas nematoma. Iš tiesų tokiose situacijose kaip pandemija ar karas atsiranda labai daug baimės. Tuo metu, kai filmavome, buvo pandemijos baimė, kai montavome – karo baimė. Karo, kuris vyksta šalia. Tokių krizių akivaizdoje tau dėl blakių įkandimų ar net dėl nukritusios blakstienos kažkas gyvenime gali sudužti, subyrėti.
Su kokiais kūrybiniais iššūkiais susidūrėte, gal per tai pavyko atrasti kažką netikėto?
A. Ž.: Daugiausiai iššūkių kėlė finansiniai ir techniniai ribojimai. Tačiau reikėjo ir laiko, kad galėčiau filmo medžiagą pamatyti ne asmenišku žvilgsniu. Mes su režisieriumi scenarijų rašėme kartu ir viską aptarinėjome, reikėjo laiko distancijos, kad tie aptarimai netaptų asmeninių santykių aiškinimusi. Pati kuriu dokumentinį kiną ir labai vertinu žmonių atsivėrimą. Man, kaip autorei, yra didžiausia dovana, kai žmogus atsiveria ir aš galiu parodyti kitiems tą atsivėrimą iš arti. O pati bijau, jaučiuosi nejaukiai, nenoriu, kad kiti matytų mane pažeidžiamą. Pagaliau kažkaip sugebėjau pamatyti filmą ne asmeniškai, o per atstumą. Labai dažnai prisimindavau kino režisieriaus Herco Franko žodžius, kad dokumentininkas yra tas žmogus, kurio viena akis sausa, o kita – paplūdusi ašaromis. Šį filmą taip ir kūriau – sausa ir ašaromis paplūdusia akimi.
