Kiną įprasmina žiūrovas

 

Grįžti maloniausia pas tuos, kuriuos pažįsti, kuriais pasitiki, o „Kino pavasario“ programoje tai yra „Meistrai“. Šiemet tarp jų: Laura Poitras su „Tiek grožio, tiek skausmo“ („All the Beauty and the Bloodshed“, 2022) – dokumentiniu fotografės ir aktyvistės Nan Goldin portretu, kuris Venecijoje įvertintas „Auksiniu liūtu“; Claire Denis, už romantinės dramos „Su meile ir įsiūčiu“ („Avec amour et acharnement“, 2022) režisūrą apdovanota „Sidabriniu lokiu“ Berlyne bei pelniusi Kanų „Didįjį prizą“ už erotinį trilerį „Žvaigždės vidurdienį“ („Stars at Noon“, 2022); Hong Sang-soo, kurio kūrybinė savirefleksija „Rašytoja, jos filmas ir laimingi sutapimai“ („So-seolga-ui yeong-hwa“, 2022) taip pat pelnė jam „Sidabrinį lokį“. Kôji Fukada grįžta su japoniško subtilumo persmelkta melodrama „Meile mano“ („Rabu raifu“, 2022), Quentinas Dupieux – su absurdo doze „Rūkymas sukelia kosulį“ („Fumer fait tousser“, 2022), o Gianfranco Rosi – su dokumentiniu filmu apie popiežių Pranciškų „Keliaujantis“ („In viaggio“, 2022). Apie Joną Meką kalbėsime ir pasibaigus jam skirtiems metams – Meko įtaką kitiems kūrėjams, asmeninį gyvenimą ir gyvenimą kinu tyrinėja amerikiečių režisierė KD Davison dokumentiniame filme „Rojaus fragmentai“ („Fragments of Paradise“, 2022), kuris taip pat buvo apdovanotas Venecijoje. O pernai pasaulį palikusio Jeano-Luco Godard’o ir kino tapatumą atskleidžia Cyrilo Leuthy dokumentinis portretas Godard’as yra kinas“ („Godard seul le cinéma“, 2022).

 

Anot Godard’o, „Kinas – tai pati gražiausia apgaulė pasaulyje“. „Kino pavasario“ programa žiūrovus pasitinka su šia talpia mintimi. „Pati gražiausia apgaulė“ – tai šių metų retrospektyvinė programa, kurios teminė ašis yra kino kūrimo ir žiūrėjimo procesai. Joje – filmai iš kino istorijos, kuriais kviečiama apmąstyti ir pajusti, ką reiškia būti kino žiūrovais, priartėti prie kino kūrėjų, o kartu patirti tikrą malonumą nesenstančiai klasikai šviečiant didžiajame ekrane. Kelionę po šią programą reikėtų pradėti nuo genialaus Orsono Welleso kvietimo pasiduoti kino apžavams filosofiškoje (ne)dokumentinėje komedijoje „Apie tiesą ir melą“ („F for Fake“, 1975). O pabaigti – tikrai ne visiems skirta juoda mokumentine belgų kūrėjų satyra „Vyras įkando šuniui“ („C’est arrive pres de chez vous“, 1992), kurioje riba tarp malonumo ir pasibjaurėjimo tokia slidi, jog darosi nesaugu žiūrėti.

 

„Kino pavasaryje“ lieka ir kitos įprastos programos: „Kritikų pasirinkimas“ bei „Panorama“. Programa tapo ir „9 salės“ selekcija, kurioje žiūrovai ieškos eksperimentų, plečiančių kino kalbos ribas. Konkurse šiemet dalyvauja 10 ambicingų, apdovanojimais kartais jau įvertintų pradedančių Europos režisierių filmų. Šie kūrėjai imasi labai skirtingų jautrių temų ir randa tinkamų formų joms atskleisti. Baskų režisierė Estibaliz Urresolos Solaguren Berlinalėje pristatytame debiute „20 000 bičių rūšių“ („20.000 especies de abejas“, 2023) pasakoja apie šeimą, kurioje augantis vaikas ieško savo tapatybės. Pierre Földes animacija „Aklas gluosnis, mieganti moteris“ („Saules aveugles, femme endormie“, 2022) – tai siurrealistiškų Haruki Murakami novelių ekranizacija. O pirmasis Lea Glob savarankiškas projektas „Apolonija, Apolonija“ („Apolonia, Apolonia“, 2022) – net 13 metų aprėpiantis dokumentinis jaunos menininkės portretas – atnešė režisierei pagrindinį IDFA apdovanojimą.

 

Dar vienas konkurso dalyvis – pasaulio auditorijas sužavėjęs ir gausiai apdovanotas Charlotte Wells debiutas „Po saulės“ („Aftersun“, 2022). Jis kartu su Lietuvos žiūrovų ilgai lauktu Vytauto Katkaus trumpametražiu„Uogos“ (2022) atidarys šių metų „Kino pavasarį“. Abiejų premjeros įvyko pernai Kanų kino festivalyje ir abiejuose režisieriai su meile ir šiluma pasakoja apie santykį su tėvu, apgaubia žiūrovus nostalgišku jaukumu ir sukuria daug progų susitapatinti, tirštoje atmosferoje pajusti saulės šilumą, užuosti vasaros kvapus. „Uogos“ kartu su ankstesniais Katkaus trumpametražiais „Kolektyviniai sodai“ (2019) ir „Miegamasis rajonas“ (2020) primena trilogiją, todėl festivalyje bus galimybė išvysti ir juos visus kartu.

 

Ilgo metražo filmais debiutuos net trys labai skirtingos lietuvių režisierės. Konkurse dalyvauja Austėja Urbaitė su drama „Per arti“ (2022) apie galios santykius, nesusikalbėjimą ir kultūrinius skirtumus šeimoje. Los Andžele kiną studijavusi ir į Lietuvą kurti grįžusi Irma Pužauskaitė istorijoje apie nutolusių tėvo ir dukters bandymą užmegzti naują ryšį „9-tas žingsnis“ (2022) gvildena sunkią ir, deja, labai aktualią priklausomybės temą. O intymiu dokumentiniu portretu „Roberta“ (2023) apie jauną merginą, kuri negyvena pagal visuomenės primetamas normas, debiutuoja režisierė Elena Kairytė.

 

Kitos trys lietuviškos premjeros veda prie svarstymų apie kino vaidmenį kūrėjų gyvenime. Filosofas Nerijus Milerius grįžta į „Kino pavasarį“ su dokumentiniu filmu „Gyvenimas po mirties“ (2023), kuriame tyrinėja kine ar teatre suvaidintos mirties poveikį aktoriams. Režisierius Mantas Kvedaravičius, grįžęs filmuoti į apsiaustą miestą, buvo nužudytas, o „Mariupolis 2“ (2022) baigtas korežisierės Hannos Bilobrovos, išvežusios filmuotą medžiagą iš karo zonos, dėka. Festivalį uždarys karui Ukrainoje prasidėjus susibūrusio Lietuvos kino kolektyvo savanoriškas projektas – filmas, kuriame užfiksuota mūsų šalyje kilusi susitelkimo ir solidarumo banga.

 

„Kino pavasario“ programos kontekste prie Ukrainos kovos prisidedama toliau pristatant naują Ukrainos kiną. Du jauni režisieriai pradėjo filmus dar prieš praėjusių metų vasario invaziją, o baigė jau krentant bomboms. „Kino pavasario“ žiūrovams žinomas Antonio Lukičius grįžta su asmeniška komiška drama „Liuksemburgas, Liuksemburgas“ („Luxembourg, Luxembourg“, 2022). O konkurse dalyvauja Filipo Sotnyčenkos vaidybinis ilgametražis debiutas „La Palisiada“ (2023), kuriame jaunoji Ukrainos karta tyrinėja emocinį ir vertybinį tėvų palikimą iš VHS juostose įrašyto 10-ojo dešimtmečio. Apie karą pernai pasirodė daug filmų. Sergejus Loznica, nuosekliai tirdamas Antrojo pasaulinio karo archyvus, analizuoja karo mašinos esmę, o filme „Natūrali naikinimo istorija“ („The Natural History of Destruction“, 2022) rekonstruoja ją pasitelkdamas kadrus su Vokietijos miestų bombardavimais ir sekdamas W. G. Sebaldo mintimis.

 

Karo grėsmės tema paliko ekologinę antrame plane. Tačiau iš kino kūrėjų minčių nei klimato krizė, nei distopiška pasaulio perspektyva nedingo. „9 salėje“ rodomi filmai metaforiškai kalba apie politinius ir etinius principus bei formos eksperimentais panardina auditoriją į sukeistintą atmosferą. Kino meistro iš Kambodžos Rithy Panh’io animacinę politinę distopiją „Viskas bus OK“ („Everything will be OK“, 2022) įkvėpė George’o Orwello „Gyvulių ūkis“. Menininkė iš Brazilijos Ana Vaz dokumentinėje esė „Amerikoje dabar naktis“ („É Noite na América“, 2022) žiūrovus paklaidina naktiniame metropolyje, kuris laukiniams gyvūnams priklauso tiek pat, kiek ir žmonėms. O britų režisierius Markas Jenkinas nukelia į Keltų jūros skalaujamą „Akmens salą“ („Enys Men“, 2022) – košmarišką sapną apie egzistencinį nerimą, žmogaus trapumą ir vienatvę gamtos akivaizdoje.

 

Tarp egzistencinės klejonės ir atpažįstamos tikrovės balansuoja „Kino pavasario“ konkurse dalyvaujantis italo Giacomo Abbruzzese debiutas „Disko berniukas“ („Disco Boy“, 2023) – vizuali, energinga ir poetiška migranto iš Baltarusijos istorija. Už geriausią debiutą Kanuose buvo apdovanotas magiškojo realizmo aurą skleidžiantis „Karo ponis“ („War Pony“, 2022). Režisierės Riley Keough ir Gina Gammell kūrybiniame procese glaudžiai bendradarbiavo su Pušų kalnagūbrio rezervacijos bendruomene ir sukūrė autentišką, stereotipus laužantį pasakojimą apie ten gyvenančių jaunuolių sunkumus ir viltis. Autentiškumas atrakina kino gebėjimą priartinti kultūriškai ar fiziškai nutolusius žmones, susitapatinti ir nelikti šaltoje stebėtojo pozicijoje. Būtent tai kuria įtampą Makbulo Mubarako debiute „Autobiografija“ („Autobiography“, 2022). Pasakojime apie Indonezijos diktatūros šaknis augantis moralinis pagrindinio veikėjo ir žiūrovo diskomfortas užgniaužia kvapą.

 

Tikrų istorijų įkvėptus filmus sieja režisierių drąsa žengti į pilkąją zoną. Jų tikslas nėra pateisinti blogį ar šokiruoti. Atskleidžiamas sudėtingumas leidžia pamatyti, pajausti ir išeiti iš filmo išmintingesniems, giliau suvokiantiems savo vertybes. Toks yra režisieriaus iš Čilės Fernando Guzzoni trileris „Blankita“ („Blanquita“, 2022) – stiprios jaunos merginos, siekiančios teisingumo vaikus tvirkinusiam politikui, portretas. Prancūzų režisierė Alice Diop „Sidabriniu liūtu“ Venecijoje įvertintoje dramoje „Sent Omeras“ („Saint Omer“, 2022) sukuria ypatingą žiūrėjimo procesą, sluoksnis po sluoksnio lukštendama visuomenės, o kartu žiūrovų išankstines nuostatas apie moteris, imigrantes, motinas.

 

Su ksenofobija ir rasizmu susijusios tikros istorijos atsuka į žiūrovus itin tikslų veidrodį. Lenkas Damianas Kocuras konkurse dalyvaujančiame debiute „Duona ir druska“ („Chleb i sól“, 2022) demonstruoja ne tik savitą autorinį braižą, bet ir gebėjimą giliai analizuoti tarp dviejų skirtingų pasaulėžiūrų atsidūrusio žmogaus patiriamą vidinę vertybinę kovą. O Rumunijos kino meistras Cristianas Mungiu įtemptoje dramoje „R.M.N“ („R.M.N“, 2022) kuria susipriešinusios miestelio visuomenės paveikslą. Jis nieko neteisia, bet tiksliai diagnozuoja ir atveria skausmingas vietas. Jei atspindys nepatinka, pasak Mungiu, reikia kažko imtis.

 

Irano kino meistro Jafaro Panahi „Lokių čia nėra“ („Khers nist“, 2022) – jau penktas filmas, sukurtas Irano režimui uždraudus jam tai daryti. Nenugalimas Panahi poreikis kurti ir nepaprastas išmanumas suformavo vieną įdomiausių ir filosofiškai labiausiai intriguojančių šiuolaikinio kino reiškinių. Galima įsivaizduoti, jog jo metodas leidžia bet kada įrodyti, kad joks filmas nėra kuriamas. Šiame metafilme režisieriaus alter ego tokiu pat vardu, kuria filmą nuvažiavęs į savo pasaulio kraštą, – Irano ir Turkijos pasienį. Tai meilės laiškas kinui, kupinas neapykantos laisvę varžančiam režimui ir klausimų sau pačiam kaip kūrėjui. Kartu tai festivalio retrospektyvinės programos temą ryškiausiai atliepiantis filmas, tiesiogiai įkūnijantis „pačią gražiausią apgaulę“.

 

Kino žiūrėjimas dideliame ekrane praturtina jį dar viena dimensija – bendro patyrimo atmosfera. O kai kurie filmai turi ir kažką sunkiau nusakomo – didelio filmo jausmą, kurio suteikiamas malonumas įprasmina ėjimo į kino teatrą ritualą. Vienas didžiausių pastarųjų metų filmų – Toddo Fieldo „Tár“ („Tár“, 2022) apie genialumo ir galios apsvaigintą antiheroję dirigentę, kurią tobulai suvadino Cate Blanchett. Pietų Korėjos meistras Park Chan-wookas sužavi stilingu ir precizišku detektyvu „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, 2022) – pagarbos gestu savo įkvėpėjui Alfredui Hitchcockui. Felixas van Groeningenas ir Charlotte Vandermeersch epe apie gyvenimą ir draugystę „Aštuoni kalnai“ („Le otto montagne“, 2022) pasitelkė didingus kalnų peizažus kaip metaforą ir jausminį foną. Floriano Zellerio dramoje „Sūnus“ („The Son“, 2022) krizės ištiktą šeimą suvaidino nepaprastas aktorių ansamblis – Hugh Jackmanas, Vanessa Kirby, Laura Dern ir Anthony Hopkinsas. Brettas Morgenas pabrėžia, kad dokumentinį filmą apie Davidą Bowie „Moonage Daydream“ (2022) jis kūrė specialiai kino teatrams su geriausiu garsu. Italų režisieriaus Emanuele’o Crialeses „Begalybė“ („L’immensità“, 2022) nukelia į 8-ojo dešimtmečio Romą, kur Penélope Cruz švyti lyg praėjusio amžiaus kino ikona, o muzikinės fantazijos nostalgiškais kerais nukelia į vaikystę. Dar vienas praeitin atsigręžiantis filmas – Oliverio Hermanuso režisuotas Akiros Kurosawos „Ikiru“ perdirbinys „Gyventi“ („Living“, 2020), kurį Kazou Ishiguro adaptavo pokario Londonui.

 

Ypatinga kino peržiūra laukia atėjusių į Lauros Citarellos „Lygumų ežerą“ („Trenque Lauquen“, 2022) – tai daugiau nei keturios valandos (su pertrauka) lengvai ir laisvai kvėpuojančio kino, magiško realizmo, netikėtumų ir mistiškos mažo Argentinos miestelio atmosferos.

 

Lengvo kvėpavimo bei netikėtumų norėjosi ir pačioje programoje. Galbūt tai paskutinių kelerių metų pamoka – būti pasiruošus improvizuoti, pasiliekant kuo daugiau laisvės. Dėl to atsirado Specialiųjų seansų programa, kur žiūrovai ras ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyksiančius kino klasikos seansus su gyva muzika, ir Vytauto Katkaus „carte blanche“: kultinio režisieriaus Johno Waterso trash trilogijos antrąją dalį „Moteriškos bėdos“ („Female Trouble“, 1974).

 

Prieš porą metų pandemijos sutrikdytame „Kino pavasaryje“ buvo rodytas Chantal Akerman šedevras „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“ („Jeanne Dielman, 23, Quai Du Commerce, 1080 Bruxelles“, 1975). Kai „Sight and Sound“ kritikų balsavime Akerman perėmė iki šiol tik vyrų užimamą pirmąją vietą, nusprendėme suteikti žiūrovams dar vieną progą pamatyti geriausią visų laikų filmą.

 

Galiausiai kviečiame pakontempliuoti kino esmę ypatingame seanse ne kino teatre. Anthony McCallo eksperimentinis filmas „Linija, apibrėžianti kūgį“ („A Line Describing a Cone“, 1973), rodomas kaip instaliacija, leis žiūrovams pačiupinėti šviesą. Ši šviesa – plonyte linija brėžiamas apskritimas juostoje, kuri leidžiama 16 mm projektoriumi, – įgauna „kūną“ dūmų migloje. Čia galima įsitikinti, kad „pati gražiausia apgaulė“ net supaprastinta iki pirminių elementų nepraranda magijos ir kuria ypatingą atmosferą. O mums įdomiausia bus susitikti su žiūrovais ir išgirsti, ką tai reiškia jiems.