Jaučiuosi kaip diskomforto tyrinėtojas

Ar dabar gyvenate Ukrainoje? Kaip viskas sekasi?

Sunku. Ateitis atrodo tarsi rūke, nežinai, kiek apskritai ir kaip gyvensi, negali nieko numatyti. Tavo draugai miršta, žinai, kas yra bombardavimai ir gyvenimas slėptuvėse. Mes su šeima persikėlėme į Vakarų Ukrainą, čia galime praleisti šiek tiek laiko kartu, čia saugiau. Bet dėl darbų vykstu į Kyjivą, susitinkame su draugais, bandome padėti žmonėms kariuomenėje ir tiems, kuriems reikia pagalbos. Bandome būti optimistiški ir stiprūs, bet tvyro nerimas. Karas tapo rutina, niekas nebestebina. Tai sunku derinti su filmų kūrimu. Galvoju, ar bent jau anksčiau galvojau, apie save kaip autobiografinių filmų kūrėją, ieškojau metaforų, išreiškiančių gyvenimą. Tikriausiai kitas mano filmas bus labai žiaurus, bet tuo pačiu ir cringe (angl. nepatogus humoras). Žiaurumas, nepatogus komiškumas, skausmas ir stebuklas. Šie žodžiai paaiškina dabartinį mano gyvenimą.

 

Ar sunku kurti karo akivaizdoje?

Kūryba yra vienintelis mane gelbstintis dalykas, kuriuo galiu šiuo metu užsiimti. Man reikia rašyti ir toliau dirbti, nes kitaip jausiuosi nenaudingu žmogumi. Normalu gyvenime kartais jaustis niekam nenaudingu, bet šiuo atveju šis jausmas turi kiek kitokį atspalvį.

Iš pradžių netgi svarstėme mesti filmą „Liuksemburgas, Liuksemburgas“, nes kai prasidėjo karas, darbinė filmo medžiaga buvo skirtingose Kyjivo vietose. Atrodė labai nesaugu ją susirinkti, todėl svarstėme, ką daryti – ar mesti filmą, ar saugoti medžiagą ir pabaigti filmą. Po savaitės visgi pabaigėme jį. Sunku, bet aš jaučiu, kad toliau dirbti yra svarbu. Iš pradžių jaučiausi, tarsi žemė būtų visiškai išslydusi iš po kojų, tokiu atveju tiesiog nežinai, ką daryti. Dabar visi bandome priprasti prie streso ir surasti kažką, kas padėtų suklijuoti gyvenimą.

 

Kaip užbaigėte filmą tokioje situacijoje?

Kai surinkome medžiagą, maždaug po mėnesio mus parėmė viena nedidelė austrų kino studija, montažo režisierius buvo Vienoje, pavyko trumpam pas jį nuvykti. Galbūt pati užbaigimo istorija nėra labai įdomi, svarbiau, kaip karo pradžia paveikė galutinį rezultatą. Filmas tapo ne toks komiškas.

Netrukus jis bus pradėtas platinti Ukrainoje, ėmėmės savotiškos reklamos – rodysime filmą Charkive, kituose Rytų Ukrainos miestuose. Jaučiu, kad filmas labiau skirtas ukrainiečiams. „Liuksemburgas, Liuksemburgas“ rodytas festivaliuose, tarp jų ir didžiuosiuose – Venecijos, Toronto ar Talino. Bet konkursinėse programose jis nieko nelaimėdavo. Pagalvojau, galbūt dabar užsienio žiūrovams keista matyti ukrainietišką komediją.

 

Kaip filmas reflektuoja ikikarinę Ukrainos tikrovę?

Iš dalies tai asmeninė istorija. Nesu tarp autorių, bandančių imituoti gyvenimą. Kaip sakė Edvardas Munchas: „Aš netapau to, ką matau, aš tapau tai, ką pamačiau.“ Tai labai paaiškina, kaip suvokiu gyvenimą ir kiną.

„Liuksemburgas, Liuksemburgas“ – autobiografinis filmas. Pavyzdžiui, jame panaudotas mano močiutės gyvenimo įvykis, – lipdama iš autobuso ji nukrito, o vairuotojas ėjo pas ją atsiprašyti. Jaučiuosi kaip diskomforto tyrinėtojas. Man atrodo, gyvenimas – labai keistas dalykas. Visada kolekcionavau tokias gyvenimo situacijas. Bet pati istorija, tėvo linija – iš mano gyvenimo. Savo tėvo, kuris mirė prieš šešerius metus, gerai nepažinojau. Mylėjau jį ir nekenčiau. Viena mano dalis norėjo važiuoti į kitą Europos pusę jį pamatyti, kita bijojo ir sakė, kad šis žmogus visiškai sugriaus tavo gyvenimą. Taip mano vidinis monologas persikėlė į dvynių dialogą filme.

Kinas yra gana paprastas dalykas – tiesiog paimi gyvenimą ir sukondensuoji jį į istoriją. Gyvenimas pilnas visko, kaip kūrėjas klausiu savęs, koks dalykas gyvenime dabar yra pats įdomiausias ir koks klausimas gali vesti į istoriją. Meno tikslas – suteikti gyvenimui tam tikrą formą. Taigi „Liuksemburgas, Liuksemburgas“ yra bandymas kristalizuoti gyvenimą į istoriją iš mano žiūros taško. Ir į šį pasaulį žiūriu per diskomforto tyrinėtojo prizmę. Taip jaučiuosi rašydamas ir trečio savo pilnametražio filmo scenarijų.

 

Žiūrėdama filmą „Po saulės“ (rež. Charlotte Wells), pagalvojau, kad mūsų karta tarsi nori reflektuoti tėvo vaidmenį ir kaip ši figūra mus veikia. Ar Jums nekilo minčių, kodėl ir iš kur atsirado toks poreikis?

Man atrodo, kad tėvo vaidmenį reflektuoja kiekviena karta. Pavyzdžiui, karta po Antrojo pasaulinio karo užaugo be tėvų. Pamenu Istváno Szabó „Tėvą“ („Apa“, 1966). Tai filmas apie vaiką, kuris įsivaizduoja tėvą kaip herojų, bet po to eina labai skaudi istorija, bandant suvokti, koks tėvas buvo iš tikrųjų. Tai labai gražus filmas ir vienas svarbiausių apie vaikus, kurie bando suprasti tėvo vaidmenį gyvenime. Kai ši figūra yra, tikrovė atrodo kur kas labiau suprantama. Tai žmogus, kuris gali parodyti kelią.

Paviršiuje „Liuksemburgas, Liuksemburgas“ taip pat reflektuoja tėvo vaidmenį, bet pažiūrėjus giliau aišku, kad tai filmas apie bandymą surasti savo kūrėją. Apie troškimą surasti Dievą. Man atrodo, kad kiekvieno gero filmo personažas turi turėti norą surasti Kūrėją. Nebūtinai asmenį, bet kūrėją plačiąja prasme. Dievas turi savo kalbą su kiekvienu iš mūsų. Taigi „Liuksemburgas, Liuksemburgas“ yra filmas apie to, kuris tave sukūrė, paieškas.

Kartu filmas buvo gera psichoterapija man pačiam. Scenarijų pradėjau rašyti būdamas sūnumi, o pabaigiau jau tapęs tėvu. Kai augi be tėvo, tavo viduje kyla tam tikra įtampa, ir tai gera medžiaga dramaturgijai. Augau 10-ojo dešimtmečio Ukrainoje, tai buvo nusikalstamų gaujų karų laikai, mes nuo to labai kentėjome. Tai atnešė „nesančių tėvų“ problemas daugybei mano kartos vaikų, tarp jų ir man. Mano klasėje Užhorode, kur aš augau, buvo apie 30 mokinių ir iš jų tik kokie 5 augo su abiem tėvais. Tai buvo normalus dalykas. Nenormalus dalykas buvo matyti savo tėvą.

Kai prasidėjo karas ir išvežiau savo šeimą į Vakarų Ukrainą, patyriau labai keistą situaciją. Mano kaimynas iš gimtojo rajono, lėlių teatro aktorius, pakvietė į spektaklį vaikams, kad prablaškytų. Mano žmona pasiliko namie, o aš nusivedžiau sūnų. Tai buvo gal vasario 26 diena. Įvyko viena siurrealistiškiausių scenų gyvenime – salė buvo visiškai pilna, o aš buvau vienintelis vyras. Buvo keista, nejauku ir, manau, parodė labai liūdną Ukrainos ateitį...

 

Kaip suradote aktorius dvynius? Filme daug labai įdomių mažesnius vaidmenis atliekančių personažų, kaip juos surinkote?

Dažniausiai pagrindinius aktorius pasirenku pats ir tada skambinu aktorių atrankos režisierei Allai Samoylenko. Kartu pradėjome rinkti aktorių ansamblį. Pagrindiniai aktoriai dvyniai nėra profesionalūs aktoriai, bet jie dirbo kaip profesionalai. Jie labai greitai išmokdavo tekstus, improvizuodavo.

Aktorius traktuoju kaip scenarijaus autorius. Nerašau dialogų, kol nėra aktorių. Pradedu rašyti tik juos turėdamas ir derindamasis prie jų kalbos. Gal Lietuvoje jūs negalėjote pajusti dialektų, – filmo veiksmas vyksta centrinėje Ukrainoje, vietinis dialektas ten labai konkretus, bet greičiausiai suprantamas tik Ukrainoje. Man atrodo, kad tai labai svarbu. Jei pagalvosime apie brolių Coenų filmus, tai kiekvienas adaptuotas konkrečiam regionui. Jų istorijoms labai padeda jungtis su konkrečia geografine vieta.

Gyveni mažame mieste, pavyzdžiui, Užhorode. Jis toks mažas, niekas niekur neskuba, tad net kalbi lėtai. Net miesto dydis gali paveikti tai, kaip mes kalbam. Būtent Ramilo ir Amilo kalbėsena buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl juos pasirinkau. Norėjau, kad istorija vyktų labai konkrečioje Ukrainos vietoje. O vėliau vyko įprastas aktorių atrankos procesas: ieškojome ne aktorių, kurie gerai vaidintų, o kurie darytų įtaką atmosferai. Pavyzdžiui, kai ieškojome aktoriaus vieno iš dvynių, Vasilio, uošvio vaidmeniui, prašiau surasti tokį, su kuriuo Vasiliui būtų nejauku vos šiam įėjus į kambarį.

Tai galiojo ir kitiems personažams. Ieškojome ne tik nejaukumo, turėjome daug skirtingų užduočių. Bandėme surasti tuos, kurie savo buvimu kaip nors keistų atmosferą. Masuotė taip pat buvo labai svarbi. Esu įsitikinęs: vieninteliai žmonės aikštelėje, kurie myli kiną, yra masuotės aktoriai. Kiti jaučiasi labai pavargę, nuobodžiauja ar tiesiog užsidirba pinigus, o masuotės aktoriai į viską žiūri per rožinius akinius. Todėl aš labai myliu masuotę ir todėl TV serialas „Statistai“ („Extras“, 2005–2007) – mano mėgstamiausias.

 

Bet kaip suradote dvynius?

Tai nebuvo sunku, nes jie Ukrainoje labai garsūs reperiai. Jie šokdina tūkstantines minias ir po koncerto praleidžia penkias valandas, fotografuodamiesi asmenukėms. Venecijoje jiems buvo gana neįprasta, nes tikėjosi tokių pat minių, bet po filmo premjeros priėjo kokie du italai ir pasakė: „Puikus darbas.“ Ir nepaprašė nuotraukos. Taigi tai skirtingi dalykai – būti garsiam Ukrainoje ir tarptautinėje scenoje. Ieškodamas pagrindinių aktorių, dairiausi ne tik nešančių tam tikrą atmosferą ar kalbančių tam tikru dialektu, bet ir labai žemo ūgio. O jie tokie ir yra. Man tai tam tikras simbolis – mažas žmogus, norintis tapti kažkuo dideliu, koks buvo tėvas, ir važiuojantis į labai mažą šalį. Liuksemburgas filme taip pat yra to mažumo simbolis.

 

Ar tikitės sėkmingo filmo platinimo?

Dabar jaučiamės optimistiškai. Neseniai vyko filmo „Mavka“ (rež. Oleksandra Ruban, Oleg Malamuzh) premjera, ir jis buvo labai gerai lankomas, uždirbo daug pinigų. Ukrainiečiai nusipelnė žiūrėti gerus filmus, šiek tiek pasilinksminti ir įkvėpti vilties. Bent valandai atitrūkti nuo minčių apie karą. Prieš invaziją Ukrainoje turėjome apie 220 kino teatrų, dabar veikia apie 160. Taigi šansai pasiekti žiūrovus išlieka. Aišku, yra daug suvaržymų dėl oro pavojaus sirenų. Filmų rodymas reikalauja labai daug atsakomybės, kino teatrai turi užtikrinti saugumą. Jie veikė netgi žiemą, keitė savo sistemas, naudojo generatorius, nes nebuvo elektros, bet vis tiek rodė filmus. Ir žmonės ėjo į kiną. Tai yra ukrainiečių portretas, kurį noriu perteikti. Mes labai kenčiame, bet noriu, kad mus matytų kaip normalius, labai stiprius žmones su savo vertybėmis.

 

Kaip laikosi Ukrainos kino industrija ir kūrėjai?

Galiu kalbėti apie save. Daugiausia paramos dabar gauname iš užsienio šalių. Nesu tikras, ar Ukrainos vyriausybė šiuo metu gali skirti kokį nors biudžetą kino kūrimui – mes nesitikime finansavimo iš savo šalies. Tokia dabar situacija. Su prodiuseriais dalyvaujame užsienio fonduose ir dirbame su užsienio koprodiuseriais, kad kaip nors sukurtume kitą filmą. Svarbiausia išlikti, nes labai daug žmonių žuvo gindami šalį. Kažkas emigravo, kažkas prarado save ir paniro į gilią depresiją. Jei mes išgyvensime – bus ir kinas. Kinas laikosi ant asmenybių, kurios kuria ne dėl finansavimo, neatsižvelgiant į aplinkybes. Pavyzdžiui, mano prodiuseris prisidėjo prie kariuomenės, ir kaskart, kai kalbame per „Zoom’ą“, jis yra kur nors rūsyje ar netoli apšaudymo vietos. Bet jis stengiasi išlikti optimistiškas ir bando kaip nors padėti su platinimu.

 

Ar Jūsų kolegos vis dar kuria filmus?

Žinau tik apie kai kuriuos. Dauguma dirba kaip fixeriai, kai atvyksta filmuoti kokia nors užsieniečių grupė, jie padeda su reikiamais kontaktais ir vertėjauja. Kai kurie išėjo į kariuomenę, kai kurie kažką filmuoja, kiti savanoriauja. Visi daro skirtingus dalykus. Bet mes kada nors vis tiek parvešime Ukrainai „Oskarą“.

 

Kaip karas gali pakeisti Ukrainos kiną?

Man atrodo, kad bus dvi kino šakos. Filmai, kurie reflektuos griuvėsius, ne tik pastatų, bet ir gyvenimų, šeimų. Manau, tokie filmai vienaip ar kitaip atkartos italų neorealizmo 5-ojo dešimtmečio filmus. Tai labai sveikas būdas suvokti tikrovę. Kita šaka bus kaip 6-ojo dešimtmečio amerikietiškas kinas – filmai, siekiantys prablaškyti auditoriją. Tikiuosi, po 100 ar 200 metų Ukraina įveiks karo traumą ir nebebus laikoma šalimi, kur vyksta tik tragiški dalykai. Taip, tikiuosi, kad nepasiliksime šioje traumoje, o ją įveiksime.

 

Kalbino Jorė Janavičiūtė