Kai žmonės pavirs medžiais
Pokalbis su vengrų animatoriais Sarolta Szabó ir Tiboru Bánóczkiu
Kaip kilo filmo idėja? Jūsų sukurtame postapokaliptiniame pasaulyje sulaukę penkiasdešimties žmonės paverčiami medžiais, kurie maitina kitus gyventojus ir gamina deguonį.
Tibor Bánóczki: Mus įkvėpė daug skirtingų dalykų. Metamorfozė, transformacija, gyvenimas medžių apsuptyje – iš senų laikų atėjęs motyvas. Mituose žmonės virsta medžiais. Bandėme šią poetinę transformaciją perkelti į mokslinės fantastikos pasaulį. Jau šiame amžiuje atsirado knygų apie medžius, kaip jie tarpusavyje bendrauja. Atrodė, kad pasaulis atrado kai ką visiškai nauja. Medžiai egzistuoja lyg visuomenė. Tai įdomu.
Ar konsultavotės su mokslininkais?
Sarolta Szabó: Kalbėjomės su mokslininkais apie mūsų planetos ateitį, surinkome daug informacijos. Išsiaiškinome, kad jei planetoje viskas sustotų, deguonies užtektų dar 200–300 metų. Mokslininkų nuomonės kiek išsiskiria, bet jie patvirtina, kad deguonies užtektų dar ilgam.
Kaip kūrėte filmo pasaulį?
S. Sz.: Supratome, jog reikia parašyti fiktyvią Vengrijos ir pasaulio istoriją. Sukūrėme pasaulio istorijos laiko juostą. Kažkuriais metais Budapeštas praranda ryšį su išoriniu pasauliu. Nuo 2123 m. turime tik šio miesto ir Vengrijos istoriją. Taip pradėjome kurti filmo eigą, galvoti, kada pradėtas statyti kupolas, įsteigta plantacija, kaip nuspręsta, kas gali ten gyventi.
Naudojate dvi skirtingas animacijos technikas. Kodėl?
T. B.: Iš pat pradžių žinojome, kad naudosime rotoskopijos techniką (animatorius ant jau nufilmuotos videomedžiagos kadras po kadro įpiešia animaciją – I. Š.), nes reikėjo realistinės animacijos, galinčios perteikti įvairias emocijas. Turėjome ribotą biudžetą ir nedidelę komandą, todėl supratome, jog mums reikia labai gerų aktorių. Fonams nusprendėme naudoti 3D animaciją.
Nufilmavote beveik visą filmą su aktoriais ir tada pridėjote animaciją?
T. B.: Kas antras kadras buvo perpieštas ranka.
S. Sz.: Filmavome kaip įprastą filmą. Studijoje sukūrėme fizinę erdvę su kėdėmis, stalais, lempomis ir pan., kur aktoriai galėjo laisvai judėti pagal scenarijų. Stengėmės jiems suteikti kuo daugiau informacijos: kaip atrodo jų aplinka, butas, miestas ar kraštovaizdis. Parodėme jiems eskizus, piešinius ir kalbėjomės apie konkrečias scenas.
Žinau, kaip sunku kurti mažo biudžeto animacinius filmus. Kaip jums sekėsi?
T. B.: Manau, visiems debiutuojantiems režisieriams ilgo metro animacija yra nuotykis. Kiekvienas animacinis filmas yra kitoks, skiriasi jo gamyba, nes naudojamos skirtingos technikos, studijos ar biudžetai. Patys kūrėme savo taisykles ir estetiką. Kartais net nežinojome, kaip įvardinti tam tikrą darbo poziciją, nes tokia neegzistavo industrijoje. Man regis, prie animacijos dirbo šimtas žmonių. Lietuvių komanda buvo labai stipri. Ji prisijungė prie projekto kiek vėliau.
Kalbino Ieva Šukytė
