Mounia Chokri: gyvenime būna visaip
Jūsų filmai pasižymi ryškia režisūra, bet yra gana skirtingi. Kokius tikslus sau kėlėte kurdama „Meilės prigimtį“?
Galvojau apie filmą kaip apie gyvūnų dokumentiką, kai „užaštrinta“ dramaturgija ilgai seka du nelaimingai pasimetusius, vienas kito ieškančius gyvūnus, kurie galiausiai susitinka. Supratau, kad techninis šio efekto sprendimo raktas yra ilgojo nuotolio objektyvas. Bet sykiu norėjau, kad filmas būtų jausmingas ir švelnus, todėl dar kartą peržiūrėjau Roberto Altmano filmus, nes jie labai subtilūs. Kartu nemažai žaidžiama su zoomu ir tarsi šokančia kamera. Tai buvo atskaitos taškai galvojant apie filmo mizanscenas.
Filme yra ir liūdnų, ir nepaprastai juokingų akimirkų, o pagrindinės veikėjos emocinė amplitudė labai plati.
Rašau, kaip galvoju. Mano mintys kartais juokingos, kartais dramatiškos. Nenorėjau apsiriboti žanru ir apsiriboti graudžios melodramos arba komedijos rėmais. Kiekvienai scenai ieškojau tinkamiausios tonacijos. Ji tokia, kaip ir gyvenime: juk būna visaip.
Kiek filme jūsų asmeninės patirties?
Man patinka stebėti. Pagrindinė veikėja man socialiai artima, nes taip pat neturiu vaikų; nors niekad nebuvau profesorė, man kyla panašių klausimų apie gyvenimą. Kai rašau, dažnai matuojuosi personažų pasirinkimus ir vertybes sau, bet sunku pasakyti, kiek procentų manęs yra scenarijuje, nes, pagaliau, tai juk fikcija.
Ar tai pasakytina ir apie meilės klausimus?
Įkvėpimų personažams semiuosi artimoje aplinkoje. Sofijos ir Ksavero arba Sofijos ir Silvano santykiai turi kelių mano pažįstamų porų savybių. Savo draugėse ieškau atsakymo, kaip galima būti moterimi ir sykiu motina.
Šiandien yra vis daugiau ir daugiau temų, kuriomis nepajuokausi. Kaip jūs laviruojate tokioje situacijoje?
Tai gan delikatu. Kalbu apie nelabai man pažįstamą visuomenės dalį. Silvanas ir jo artimieji negyvena mieste, jie paprastesni ir jų darbas reikalauja daugiau fizinės jėgos nei proto. Kanadoje pagrindiniai skirtumai yra ne ekonominiai, kaip Europoje, o gyvenimo būdo ir interesų lauko. Man buvo svarbu, kad filmas neatrodytų kaip pasišaipymas iš tokių žmonių kaip Silvanas. Scenarijų pradėjau rašyti prieš penkerius metus, kai buvau daug sarkastiškesnė, todėl iš pradžių jame buvo drąsesnio humoro ir „slapstiko“ komedijos elementų. Tačiau ilgainiui scenarijus tapo švelnesnis. Anksčiau aš labiau slėpdavausi po humoru – su juo saugiau, nes švelnumas tave daro pažeidžiamą. Kita vertus, sukuria kur kas stipresnį ryšį su žiūrovais.
Šį filmą galima suprasti ir kaip pamokančią istoriją apie tai, kas vyksta, kai išeini už savo socialinės klasės ribų. Jis tarsi sako, kad galiausiai šis veiksmas neturi prasmės.
Pora yra labiau politinė ir socialinė nei meilės sąvoka. Žinome, kad meilę pradėta integruoti į poros diskursą tik 8-ajame dešimtmetyje. Anksčiau pora buvo ekonominė sąjunga, šeimos sąjunga, ir jos pagrindas visai nebuvo meilė ar aistra. Statistiškai tik 6 procentai žmonių, kurdami santykius, peržengia socialinės klasės ribas. Todėl kai Sofija ir Silvanas įsimyli, mes nerimaujame, ar jie sugebės peržengti tas ribas ir būti laimingi. Poros statusą dažniausiai suteikiame sau ne mes patys, o aplinka; kiti palaimina ir patvirtina tavo buvimą su kuo nors.
Ar meilė reiškia laisvesnį buvimą kartu nei pora?
Meilė yra kur kas laisvesnis konceptas, taip. Pora – visai ne apie laisvę.
Ar tai reiškia, kad laisvė santykiuose nėra įmanoma? Ko mus moko „Meilės prigimtis“ ir kaip turėtume suprasti filmo pabaigą?
Girdėjau sakant, kad filmo pabaiga labai liūdna, bet aš taip nemanau. Sofija pasirenka laisvę, bet jai būtina patirti skirtingus santykius, kad geriau suprastų save. Moterys linkusios eksperimentuoti. Tyrimai rodo, kad apie 70 procentų moterų, kurioms per penkiasdešimt, renkasi gyventi vienos, be partnerio. Manau, tai politiškai ir socialiai labai reikšminga, nes parodo, kad moterys, nors ir nesako meilei „ne“, galiausiai nusivilia poros struktūra. Filme Sofijos ir Silvano motinos gyvena vienos, nes tai moterų, kurias geriausiai pažįstu, portretas.
Jūs ir pagrindinė aktorė Magalie Lépine-Blondeau esate geriausios draugės ne tik filme, bet ir gyvenime. Kaip sekėsi režisuoti ir vaidinti drauge?
Magalie buvo pirmoji aktorė, kurią pasirinkau. Mes draugaujame jau dvidešimt metų, tačiau niekada kartu nevaidinom. Ji paprašė ir aš sutikau, bet turiu pripažinti, kad buvo daug streso.
Kaip rinkotės kitus aktorius?
Silvano vaidmenį atliko Pierre’as-Yve’as Cardinalis, su kuriuo esu vaidinusi viename televizijos seriale. Mes jame buvome pora ir teko vaidinti intymias scenas, todėl žinojau, kad jis labai pagarbus, švelnus ir bus puikus Magalie partneris. Su jais buvo lengva dirbti, jie tokie seksualūs ir jausmingi – žinojau, kad žiūrovams patiks. Kuriant romantinę komediją labai svarbu, kad aktorius žiūrovai įsimylėtų iš pirmo žvilgsnio.
Per filmo premjerą jūs pasakėte įspūdingą kalbą, kuri šių metų Kanų kontekste, kai tiek daug veidmainystės moterų teisių klausimais, atrodė itin svarbi.
Gyvenu tarp Paryžiaus ir savo mylimo Monrealio, kuriame socialinė lygybė gana ryški. Čia mes įpratę bendrauti pagarbiai ir toleruojame skirtingus požiūrius. Tačiau taip pat priklausau ir Prancūzijos kino industrijai, nes mano filmai čia koprodiusuojami. Žinau, kad buvo prancūzių feminisčių manifestas, smerkiantis festivalį dėl skandalingos Maiwenn ir Johny Deppo istorijos, buvo ir Catherine Corsini filmo šešėlis, ir Adèles Haenel pareiškimas, kad ji palieka Prancūzijos kino industriją, nes Kanai ir Prancūzijos kino industrijos veikėjai yra pasiruošę bet kam, kad apgintų savo prievartautojus vadovus. Rodos, esame kupini kontroversijų ir smurto. Žmonės tikėjosi, kad pareikšiu politinę poziciją šiame prancūziškame kontekste. Suprasdama, kad Kanai – pati geriausia platforma kalbėti, norėjau paskatinti grįžti prie santykių esmės ir į viešą kovą įnešti šiek tiek šviesos. Mano kalba labiausiai buvo nukreipta į Prancūzijos kino industriją, nes žinau, kad kitose šalyse kur kas geriau reaguojama į #MeToo judėjimą, tuo tarpu čia jokios feminizmo keliamos problemos nėra sprendžiamos.
Kokie didžiausi Kvebeko ir Prancūzijos kino industrijų skirtumai?
Atvykusi į Prancūziją kartais jaučiuosi tarsi po kelionės laiku, – sugrįžau kelis dešimtmečius atgal. Čia labai hierarchiška visuomenė ir tai atsispindi kine, filmavimo aikštelėse. Kvebeke, atvirkščiai, mes visi lygūs, neįsivaizduoju, kad kuriant kiną būtų vietos nepagarbai arba smurtui, niekas nepiktnaudžiauja savo galios pozicija. Mes vertiname gerumą, pagarbą, dialogą. Savo kalboje minėjau Prancūzijoje gajų genijaus mitą ar kažkieno viršenybę, manau, tai ataidi dar iš monarchijos laikų. Šių problemų apstu ne tik kine, bet apskritai visuomenėje. Kartais man atrodo, kad Prancūzijoje, tarsi džiunglėse, turi smogti pirmas, kad nebūtum uždaužytas. Taigi ore nuolat tvyro klausimas – kas suduos pirmas ir taps lyderiu.
