Pirmoji banga

 

Elvyrą Notari be išlygų galima vadinti viena svarbiausių XX a. pradžios Italijos kino asmenybių. Režisierė, aktorė, scenaristė, prodiuserė ir platintoja, ji ne tik sukūrė 60 ilgametražių ir šimtus trumpametražių vaidybinių filmų, bet ir buvo vienos didžiausių šalies kino studijų „Dora Film“ vadovė. Pasak jos sūnaus Eduardo, dėl stiprios valios ir ryžto kolegos vadino ją „generole“.

 

Simptomiška: nepaisant visų pasiekimų, E. Notari vardas iki šiol žinomas daugiausia nebylaus kino tyrėjams ir entuziastams. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad jos sukurtų filmų beveik neišliko. Vis dėlto, anot kino istorikės ir kuratorės Andrejos Haller, svarbu ir tai, kad jos filmai niekada nebuvo įtraukti į Italijos nacionalinio kino „kanoną“. Tam trukdė nepopuliariai realistinė filmų poetika ir jų kūrėjos lytis.

 

Beveik identiškas yra „kino motina“ vadinamos Alice Guy-Blaché likimas (jos trumpametražių filmų programa festivalyje rodyta prieš keletą metų). Dirbdama Léono Gaumont’o sekretore, ji, sužavėta pirmuoju viešu kino seansu, laisvalaikiu sukūrė pirmą vaidybinį filmą pasaulyje ir greitai tapo tuo metu didžiausios JAV kino studijos vadove. Bet po kelių dešimtmečių suprato likusi kino istorijos paraštėse, o vėl pelnytai įvertinta buvo visai neseniai.

 

Ankstyvojo kino istorijoje apstu panašių atvejų. Siekiant pristatyti tikslesnį ir išsamesnį kino istorijos kraštovaizdį, visa šiųmetinė „Pirmosios bangos“ programa yra skirta moterims režisierėms, scenaristėms, prodiuserėms, aktorėms ir veikėjoms.

 

Ypatingo dėmesio festivalyje sulauks išskirtinė amerikiečių aktorė Mae West. Šiemet kino pasaulis mini 130-ąsias jos gimimo metines. Lietuvoje M. West asmenybė mažai žinoma, nors be jos įtakos vargu ar įmanoma įsivaizduoti net mūsų žiūrovams daug geriau žinomos Marilyn Monroe karjerą.

 

Į sceną ji išėjo dar mergaitė ir iki Pirmojo pasaulinio karo tapo viena žymiausių šalies vodevilio atlikėjų. XX a. 3-iajame dešimtmetyje pasiekė šlovės zenitą kaip dainininkė, šokėja ir pjesių autorė, o 1932 m. priėmė kino studijos „Paramount“ pasiūlymą vaidinti kine. M. West neturėjo Holivudo aktorėms būdingos išvaizdos, neatitiko tuometinės industrijos keliamų reikalavimų vaidybos technikai ir dikcijai. Tačiau visa tai nesutrukdė jai tapti geriausiai apmokama XX a. 4-ojo dešimtmečio aktore. Festivalyje bus parodyti trys žymiausi, skandalingiausi jos filmai: „Jos suvedžiotas“ („She Done Him Wrong“, 1933), „Aš nesu angelas“ („I’m No Angel“, 1933) ir „Klondaiko Ani“ („Klondike Annie“, 1936).

 

Draugiją jai palaikys kitos ryškiausios pirmųjų kino dešimtmečių aktorės. Antai danų aktorę Astą Nielsen, kurią išvysime dviejuose ankstyviausiuose programos filmuose, apskritai galima laikyti pirmąja tikra kino žvaigžde. Iki 1911-ųjų kino programos buvo sudaromos iš keliolikos trumpametražių filmų, kurių aktoriai ir aktorės dažniausiai likdavo neįvardyti. Šią padėtį pakeitė A. Nielsen. Jos pirmasis filmas truko beveik valandą, pasakojo moters istoriją iš jos perspektyvos, o lemiančiu jo komercinės sėkmės faktoriumi tapo pati aktorės asmenybė.

 

Kadangi kino režisieriaus pareigos tuo metu dar neturėjo tokios reikšmės kaip šiandien, A. Nielsen galėjo daryti didelę įtaką filmams, jų scenarijams ir meninei krypčiai, prižiūrėdama visą gamybos procesą. Ilgainiui jos populiarumas pasiekė tokį lygį, kad net imti gaminti jos vardo kvepalai, vienas Kelno restoranas pardavinėjo lankytojams „Astos Nielsen sumuštinius“, o filmai, kuriuose ji vaidino, buvo reklamuojami kaip „Astos Nielsen filmai“.

 

Prieš ir per Pirmąjį pasaulinį karą A. Nielsen veidas reprezentavo Vokietijos kiną. O štai tarpukario Berlyne, ko gero, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų tuojau pat atpažinęs Brigitte Helm veido. Nieko nuostabaus: motinos dėka ji atsidūrė Fritzo Lango „Metropolio“ aktorių atrankoje ir gavo ikonišką dvigubą mokytojos ir roboto vaidmenį.

 

Vos įtraukta į „Metropolio“ vaidybinę grupę, B. Helm pasirašė dešimties metų bendradarbiavimo sutartį su studija „Ufa“ ir neretai buvo priversta vaidinti vienodus, F. Lango atrastą tipažą atitinkančius gundytojos vaidmenis. Įvykdžiusi sutarties sąlygas, išėjo „į pensiją“ ir likusį gyvenimą nugyveno atskirtyje. Festivalyje bus galima pamatyti du mažiau žinomus, tačiau, retrospektyviai žiūrint, vienus ryškiausių jos neilgos karjeros filmų: „Manolesku. Tarp gyvenimo ir mirties“ („Manolescu – Der König der Hochstapler“, 1929) ir „Atlantida“ („L’Atlantide“, 1932).

 

B. Helm kandidatūra buvo svarstoma daugeliui svarbių 4-ojo dešimtmečio filmų, tarp jų ir Georgo Wilhelmo Pabsto filmui „Pandoros skrynia“ („Die Büchse der Pandora“, 1929). Tačiau režisierius, išnaršęs visą Vokietiją, šokiravo šalį galiausiai pasirinkęs pagrindiniam vaidmeniui amerikietę Louise Brooks.

 

Kilusi iš mažo Kanzaso valstijos miestelio, iki tol L. Brooks dirbo Holivude, atliko antraplanius vaidmenis vidutinio biudžeto filmuose, bet taip ir netapo A kategorijos žvaigžde. Užtat atvykusi į Vokietiją tobulai įkūnijo naująją Berlyno moterį – trumpai apsikirpusią, liekną, atletišką, erotišką ir nenorinčią vaikų. Festivalyje bus parodytas spaudos ir cenzorių negailestingai pultas filmas „Pražuvusios merginos dienoraštis“ („Tagebuch einer Verlorenen“, 1929), kurį L. Brooks sukūrė su G. W. Pabstu iškart po „Pandoros skrynios“.

 

Veimaro respublikos kino kūrybinę galią paliudys ir Waltą Disney’ų įkvėpusio siluetinės animacijos pradininkės Lotter Reiniger ką tik restauruotų ir pasaulyje beveik nerodytų trumpametražių filmų programa mažiesiems kino mėgėjams ir jų tėvams. O ieškantiems drąsesnių kinematografinių formų reikėtų nepraleisti seanso, skirto rašytojai, žurnalistei, teoretikei, prodiuserei, scenaristei, poetei, režisierei ir vienai svarbiausių 3-iojo dešimtmečio prancūzų avangardinio kino kūrėjai Germaine Dulac.

 

Jos formalius eksperimentus ir meninę karjerą gija sujungė siekis užfiksuoti vidinę žmogaus tikrovę. Visai kaip Picasso ir Braque’as savo kubistiniuose darbuose, Dulac ir jos amžininkai siekė sukurti naują prancūziškojo realizmo formą ir matė save kažkur tarp absoliučios abstrakcijos ir dokumentinių tyrimų. Jos filmas „Besišypsanti ponia Bedė“ („La Souriante madame Beudet“, 1923) laikomas vienu pirmųjų atvirai feministiniu filmu. Neoficialiu jo tęsiniu galima vadinti filmą „Kvietimas į kelionę“ („L’Invitation au voyage“, 1927). Per kino pojūčius jie atskleidžia šiuolaikinių moterų vidinį gyvenimą, jų svajones apie laisvę ir seksualumą. Abu filmai – „Pirmojoje bangoje“.

 

Tradiciškai bus parodytas ir 2023-aisiais šimtmetį švenčiantis filmas. Šiemet juo tapo Pero Lindbergo „Nortulio šutvė“ („Norrtullsligan“, 1923), sukurtas pagal to paties pavadinimo Elinos Wägner romaną. Tai įstabus tam metui nebūdingas kūrinys, fiksuojantis derybas dėl to, kas yra „moteriškos“ ar „vyriškos“ erdvės, ir šių erdvių ribų slinktį. Internete vis nerimstant ginčams tarp „Barbės“ ir „Oppenheimerio“ gerbėjų, akivaizdu: šių klausimų svarba vis dar didesnė, nei kartais norėtųsi.