Berlyno balsai

Pagrindinį „Encounters“ prizą laimėjo Guillaume’o Cailleau ir Beno Russello dokumentinis filmas „Tiesioginis veiksmas“ („Direct Action“). Visų programos filmų nespėjau pamatyti, bet iš to, ką mačiau, šis tikrai buvo labiausiai vertas apdovanojimo. Lėtais, beveik visuomet statiškais kadrais filmuojama prancūzų aktyvistų kasdienybė. Pradžioje – šiek tiek konteksto, žiūrint per kompiuterį ankstesnę pačių aktyvistų filmuotą medžiagą. Prancūzijos policija griauna jų pastatytus būstus, jie kaltinami ekoterorizmu ir laikomi labai pavojinga grupuote, laimėjusia kovą dėl jų rajone planuoto oro uosto projekto sustabdymo. Vėlesni kadrai, filmuoti Cailleau ir Russello, kuria visai kitokios bendruomenės įspūdį. Jie tausoja gamtą, patys auginasi ir gaminasi maistą, statosi būstus. Kas atpasakojant gali atrodyti kaip eilinis stebimosios dokumentikos pavyzdys, šių režisierių rankose tampa ypatingu kitokio gyvenimo būdo liudijimu, savo forma puikiai atitinkančiu idėją.

Dokumentinis filmas laimėjo ir „Auksinį lokį“, beje, jau antrus metus iš eilės Berlyno kino festivalyje. Jam įpusėjus Mati Diop filmas „Dahomėja“ („Dahomey“) buvo tikra atgaiva. Greta vidutiniškų filmų jis išsiskyrė savo išbaigtumu, precizišku montažu ir svarbia, nepaviršutiniškai perteikta tema. Po daugiau nei šimto metų iš Paryžiaus į dabartinę Benino Respubliką grąžinami 26 kultūros paveldo artefaktai. 1892 m. tūkstančius tokių artefaktų kolonizatoriai pagrobė iš Dahomėjos karalystės. Šios karalystės neliko, dabar tai kitų dviejų valstybių teritorija, tačiau vykstantis dekolonizacijos procesas kelia kultūrinių vertybių priklausymo klausimus. Diop ne naiviai, bet apmąstydama svarbius dalykus įsiklauso į vietinius studentus, kurie svarsto sugrąžintų artefaktų svarbą, statusą, savo požiūrį į tai ir į savo valstybę. Režisierė į šią kelionę ir diskusiją įpina poetinį sluoksnį – dievybių skulptūros prabyla modifikuotu balsu, byloja apie savo patirtį. Ši poetinė priemonė suteikia filmui paslaptingą ir net šiek tiek magišką atmosferą. Ją dar labiau sustiprina ir pasodrina Wally Badarou ir Deano Blunto muzika. Diop patvirtino, kad po vaidybinio debiuto „Atlantės“ („Atlantiques“, 2019) ir dokumentiniame kine geba tiksliai formuluoti problemas, suvaldydama medžiagą, pasitelkdama magiškojo realizmo priemones. Dirbdama su talentinga komanda ji sukuria labai vientisus ir išbaigtus kūrinius.

Savitą užkadrinį balsą pasitelkia ir „Sidabrinį lokį“ už režisūrą pelnęs Nelsonas Carlo de Los Santos Arias filme „Pepė“ („Pepe“). Jame prabyla begemotas, svarstantis apie savo vietą, patirtį, aplinką. „Pepė“ nėra lengvas riešutėlis, jis reikalauja dėmesingumo ir aktyvios žiūrovų reakcijos. Pasakojimas gana fragmentiškas, vietovių daug, nuo Kolumbijos iki Namibijos, vieni veikėjai keičia kitus, bet visus juos jungia begemoto kelionė ir pokolonijinė problematika. Keliami aktualūs ir svarbūs klausimai, o tai daroma pasitelkiant ne tik žmogiškąją, bet ir gyvūno perspektyvą. Kokią vietą gyvūnai užėmė visoje kolonializmo grandinėje? Kokį santykį galime susikurti su konkrečiai vietai nebūdingais gyvūnais, kaip jie patys jaučiasi tokiose vietose? „Pepę“ tikrai įdomu žiūrėti, svarstyti kartu su režisieriumi jo mintis, o pabaigoje kartu pajusti, kad viskas, šis kadras yra paskutinis. De Los Santos Arias – žmogus orkestras, nes ne tik režisavo, bet ir rašė scenarijų, filmavo, montavo ir kūrė originalią filmo muziką, kuri išties įdomi ir paveiki. Po peržiūros galvojau, kad filmas galėtų tapti paroda, skirtinguose ekranuose išsidėstančiomis instaliacijomis, galbūt linijinio laiko neprimestas formatas šiam sumanymui būtų tikęs net labiau.

Didįjį žiuri prizą pelnė produktyvusis Hong Sang-soo už filmą „Keliautojos poreikiai“ („Yeohaengjaui pilyo“), kuriame režisierius vėl dirba su prancūzų aktore Isabelle Huppert. O Žiuri prizu buvo apdovanotas Bruno Dumont’as už filmą „Imperija“ („L’Empire“). Kad ir kaip mėgčiau šį prancūzų režisierių ir jo keistą humorą, paskutinis jo filmas man pasirodė it bergždžias žaidimas. „Žvaigždžių karai“ Prancūzijos kaime, kova tarp gėrio ir blogio, nusikeliant į kitas galaktikas, bet viską tiriant tiems patiems jau matytiems policininkams. Žavi šiame filme nebent aktorių ansamblis, kurį režisierius puikiai pasitelkia parodijai. Tačiau iš tokia savita vaizduote ir mąstymu pasižyminčio kūrėjo norėjosi daugiau išmonės ir originalesnio sumanymo.

Kito prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso filmas „Sustabdytas laikas“ („Hors du temps“), nukeliantis į pandemijos metą, liko be prizo. Nors filme ir kalbama apie pandemijos sukeltą įtampą, bet jis labiau yra apie vaikystę, kuri gražiai ir poetiškai komentuojama užkadriniu balsu. Šie intarpai, įterpti į šiaip jau gana kasdieniškas ir buitiškas situacijas, pakylėja filmą į kitą lygmenį ir suteikia jam daugiau svorio. Vis dėlto tai tikrai ne geriausias Assayaso filmas ir jo ištarmė jau daug sykių girdėta prancūzų kine, o ir gilesne refleksija apie pandemijos patirtis jis nepasižymi.

Be prizo taip pat liko iraniečių Maryam Moghaddam ir Behtasho Sanaeeha filmas „Mano mėgstamiausias pyragas“ („Keyke mahboobe man“), žurnalo „Screen“ kritikų balsavime užėmęs aukščiausią vietą. Filme kritikuojama moralės policija. Pasakojama apie vyresnio amžiaus moters pažintį su vyru. Viena jų kartu praleista naktis, slepiantis nuo kaimynų, baigiasi nenuspėjamai. „Mano mėgstamiausio pyrago“ pagrindinė veikėja žavi savo atvirumu, prisimena laikus, kai Iranas buvo laisvas ir nereikalavo iš moterų dangstytis ir slėpti romantinius santykius. Žiūrint filmą kartu su daugybe žmonių džiugino, kaip režisieriai geba savo pasakojimu paliesti publikos jausmus ir valdo publiką – po spontaniškų pritariančio juoko pliūpsnių staiga visa salė nuščiuvo.

Ilgai lauktas Abderrahmane’o Sissako filmas „Juodoji arbata“ („Black Tea“) pateikia draugiškai ir bendruomeniškai sugyvenančio pasaulio viziją. Atsisakiusi ištekėti ir iš Afrikos į Kiniją persikėlusi gyventi Aja (Nina Mélo) įsidarbina arbatos krautuvėlėje, kur tarp jos ir savininko užsimezga šilti jausmai. Įdomiausia filme stebėti, kaip afrikiečių bendruomenė gyvena Kinijoje, kokius savo kultūros elementus jie toliau puoselėja, kaip dalijasi savo istorijomis. Režisieriui nebuvo leista filmuoti Kinijoje, tad visas filmas nufilmuotas Taivane.

Daugelis kitų pagrindinio konkurso filmų gana vidutiniški – Claire Burger „Užsienio kalba“ („Langue Étrangère“) apie dviejų paauglių draugystę labiau būtų tikęs „Generation“ programoje, Piero Messinos „Kita pabaiga“ („Another End“) – jau daug sykių matyta ir klišėmis apipinta gedulo ir atsisveikinimo drama su mokslinės fantastikos elementais, o debiutas iš Tuniso, režisierės Meryam Joobeur „Kam aš priklausau“ („Mé el Aïn“) – klampus ir neaiškus pasakojimas apie šeimą, nukentėjusią nuo ISIS. Gustavo Möllerio filmas „Sūnūs“ („Sons“) galėtų būti visai įtaigi kalėjimo drama, tačiau scenarijaus skylių visgi sunku nepastebėti.

Nenustebino, kad „Sidabrinį lokį“ už scenarijų pelnė Matthiaso Glasnerio filmas „Mirimas“ („Sterben“), nes jame išties daug veikėjų ir viską suveržti reikia gero amato. Tačiau nuo trečio skyriaus filmas taip suskyla, kad ima atrodyti, jog žiūri du atskirus filmus. Atrodo, kad jis būtų kur kas labiau pavykęs, jei scenarijus būtų trumpesnis ir labiau koncentruotas į kelis pagrindinius veikėjus. Operatorius Martinas Gschlachtas apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už darbą Veronikos Franz ir Severino Fialos filme „Velnio vonia“ („Des Teufels Bad“), taip pat „Screen“ kritikų vertinimų lentelėje surinkusiame daug balų. Siaubo žanrui priskirtinas filmas pasižymi gera pagrindinės aktorės Anjos Plaschg vaidyba, bet pats siužetas glumina – ar išties šiais laikais dar reikia taip apie psichinę sveikatą kalbančių filmų?

Viktoro Kosakovskio filmo „Architektūra“ („Architecton“), deja, nepabaigiau, bet pradžia taip nuvylė, kad nebuvo gaila išeiti iš seanso ir bėgti į kitą. Savo filmo prologe Kosakovskis rodo begalę karo Ukrainoje nusiaubtų pastatų. Vien pavadinti šiuos vaizdus prologu, vėliau ieškant atsakymo, kokios architektūrinės konstrukcijos gali būti tvaresnės, atrodo klaikiai neteisinga, nes tai – čia pat vykstanti tikroji tragedija. Galbūt ištikimieji Kosakovskio gerbėjai ir nesutiks su tokiu vertinimu, bet man užteko pusės filmo ir supratau, kad šįkart su režisieriumi nenoriu bendrauti.

Kad ir kaip su kolegomis peiktume Berlyno konkursinę programą, o „Encounters“ programa, atrodo, pametė savo viziją ir tapo geresnių „Forumo“ ir „Panoramos“ filmų rinkiniu, sugrįžti į Berlyną vis vien malonu. O filmų „Dahomėja“, „Pepė“ ir „Tiesioginis veiksmas“ nepamiršiu dar ilgai, jais norėtųsi dalintis su kitais žiūrovais.