Santykių kasdienybė

 

Nesupraskite manęs klaidingai. Nesakau, kad dabar staiga visi turi kurti politinius trilerius ir socialiai angažuotas dramas, bet tai, kad pastaraisiais metais pasirodžiusiuose ilgametražiuose ir trumpametražiuose ne tik jauniausios, bet ir vyresnės kartos režisierių filmuose (be kelių išimčių) nematyti visiškai jokio ženklo apie dabartį, mūsų gyvenamą laiką ir jo iššūkius, atrodo išties simptomiška.

 

Vienintelis dalykas, kuris jau ne vienus metus rūpi jauniesiems, yra tas pats – santykiai. Santykiai su tėvais, mylimaisiais, draugais, savimi ar net šaldytuvu, kaip festivalyje rodytame Mato Vildžiaus „4^oC“. Šie santykiai, žinoma, komplikuoti, nes reikšti jausmus daugeliui personažų sunku, beveik neįmanoma. Jie nežino, ko nori, o jeigu žino, nemoka aiškiai iškomunikuoti, yra dvejojantys ir sutrikę.

 

Bet turbūt šiame savistabos, vaikystės traumų revizijos ir psichoterapijos amžiuje panašios jaunų žmonių būsenos irgi neturėtų stebinti? Apie kokius viešosios erdvės reikalus galima kalbėti, kai nesuvestos sąskaitos su pačiu savimi ir kitais? O gal problema slypi kitur – galbūt jauniesiems autoriams nepasitenkinimui reikšti pakanka feisbuko? Kam apie tai, kas piktina ir skaudina, dar kurti filmus? Klausimų daug ir visi, tebūnie, retoriniai.

 

Geriau stabtelsiu prie „Kino pavasaryje“ rodytų septynių trumpametražių, kurių režisieriams, tegul jie man atleidžia, galbūt užkroviau pernelyg didelius reikalavimus – imtis temų, kurių iki šiol ėmėsi vos vienas kitas jų vyresnis kolega. Didžiajai daliai kūrėjų tai pirmieji žingsniai į kiną ir už juos griežtai skalpuoti būtų neteisinga – tokia nerašyta kino kritikų taisyklė.

 

Bet tendencijos vis dėlto akivaizdžios. Septyniuose pasakojimuose vėl susiduriame su personažais, kurie yra sutrikę ir bando išspręsti (nors greičiau tiesiog pirmą kartą suvokia) savos tapatybės sudėtingumą (Luko Kacinausko „Laimingų kitų!“), yra užsisklendę ir nuo visko pavargę (Ievos Šakalytės „SPA“), besiilgintys tikrumo (Birutės Kapustinskaitės „Nominantai“) arba paprasčiausiai vieniši, bendros kalbos ieškantys net su dirbtinio intelekto šaldytuvu (minėtasis „4^oC“).

 

Šiems trumpametražiams puikiai tinka kino kritikės Živilės Pipinytės neseniai šiame žurnale išsakytos mintys apie pastarųjų metų ilgo metražo lietuviškus filmus. Anot jos, dabartinis lietuviškas kinas yra demonstratyviai kamerinės, psichologinės, dažnai šeimos ar bejėgiškumo dramos. Būtent šis bejėgiškumas ypač ryškus: aptariamų filmų veikėjai nėra aktyvūs ir problemų nesprendžia. Anaiptol. Jie pasyviai stebi aplinką ir save, o veiksmo imasi tik išimtinais atvejais – kai prispiria reikalas.

 

Iš visų festivalyje rodytų lietuviškų trumpų filmų šiek tiek kitokią – universalesnę – plotmę atskleidžia Eglės Davidavičės animacinis filmas „Ta, kuri žino“. Režisierė subtilia pieštine animacija prabyla apie drovios paauglės akistatą su tobulais kitų merginų plaukikių kūnais ir savo pačios kūnu. Nors filmą būtų galima įrašyti į kūniškąją paradigmą, kuri šiuolaikiniame kine ypač ryški, pabaigoje iš buitiškos baseino erdvės herojė patenka į pasąmonės plotmę, kur išgyvena kolektyvinę bendrystę su kitomis moterimis, atsiveria ir lengviau priima savo pačios netobulumą.

 

Šią vidinę kelionę Davidavičė kuria lakoniškais potėpiais (nors, matyt, reikėtų sakyti – brūkšniais) ir kontūrų plastika. Tai ne pirmas jos kūrinys, kuriame keliaujama pasąmonės ir prisiminimų takais. Ten vedė ir jos ankstesnis animacinis filmas „Šukavimas“ (2019). Visada gražu, kai gali jausti kūrėjo temų ir stiliaus tęstinumą.

 

Vyresnės kartos Igno Meilūno animacinis „Kanopos ir pačiūžos“ skirtas vaikams, bet, kaip dažniausiai ir būna su gera kūryba mažiesiems, tinka ir suaugusiesiems. Režisierius tęsia prieš ketverius metus sukurtos „Matildos ir atsarginės galvos“ stilistiką – sustabdyto kadro (stop motion) techniką. Pasakodamas apie pačiuožinėti išsiruošusio paršelio ir karvės susidūrimą su didele žuvimi po ledu, režisierius ne tik kalba apie draugystę, bet ir moko nebijoti nepažinaus Kito, net jeigu šis iš pradžių ir gąsdina. Ši išvada graži, o pats filmas atrodo išbaigtas, su intriguojančia pradžia, kulminacija ir atomazga, dėl kurių vaikams lengviau istoriją sekti ir į ją įsitraukti. Tokio išbaigtumo dažnai pasigendu kituose vaikams skirtuose lietuviškuose animaciniuose filmuose.

 

Bene labiausiai mūsų gyvenama realybė atsispindi Martyno Norvaišo dokumentiniame filme „Aš pirkau“. Jo herojai – „Akropolio“ automobilių stovėjimo aikštelėje sustabdyti pirkėjai, prieš kamerą vardijantys, su kokiais pirkiniais grįžta iš prekybos centro. Formaliai nieko įmantraus – tik statiška kamera ir žmonės. Tačiau pamažu šie gyvieji paveikslai (tableau vivant) tampa kone antropologiniu tyrimu iš serijos pasakyk, ką pirkai – pasakysiu, kas tu.

 

Apie ką sužinome ar bent jau galime numanyti iš pirkėjų ir pirkinių sąrašų? Apie nesibaigiančius remontus, apie paskolinių butų įsirengimo vargus, apie gastronomines preferencijas, apie mamų rūpesčius, kaip aprengti vaikus, apie jaunimo laisvalaikio pomėgius, tarp kurių akivaizdžiai dominuoja kompiuteriniai žaidimai.

 

Žmonės tiesiog vardija savo pirkinius, tačiau įžvalgaus ir, svarbiausia, ne pašiepiančio, o į viską su švelnia ironija žvelgiančio režisieriaus dėka visai tai ima jungtis į bendrą paveikslą apie mūsų visų, eilinių lietuvių, kasdienius rūpesčius, lūkesčius ir svajones, kurių įgyvendinti kartais visi nuvykstame ten, kur viskas yra ir bus gerai. Argi ne apie tą šviesesnį, tegu ir vartotojišką, rytojų yra ir finalinis plastmasinis paukštis, plasnojantis virš „Akropolio“?

 

Birutės Kapustinskaitės „Nominantus“, pasakojančius apie teatro aktorius, autobusu grįžtančius namo iš „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonijos, irgi būtų galima pavadinti filmu, kuris arti mūsų gyvenamos tikrovės, nes jame net aktoriai vaidina patys save – Aldona Vilutytė vaidina Aldoną Vilutytę, Rasa Samuolytė – Rasą Samuolytę, Martynas Nedzinskas – Martyną Nedzinską ir taip toliau.

 

Gaila, kad šis žaidybiškas sumanymas įdomiau neišplėtojamas, o istorija galiausiai virsta tik saviironišku anekdotu apie aktorius, kurie iš pradžių be stabdžių linksminasi, o vėliau prisidirba bėdų su policija. Tiesa, už viso to jaučiamas mano jau minėtas tikrumo ilgesys, kurį įkūnija Aldonos Vilutytės herojė, bet niekur toliau su šia, atrodytų, pagrindine filmo mintimi režisierė, gaila, nenukeliauja.

 

Žinoma, dėl pačius save vaidinančių garsių aktorių „Nominantai“ atrodo visai juokingi lietuvių auditorijai, bet ar šią ironiją suprastų užsienio publika – klausimas atviras.

 

Likę trys filmai – tai trumpos kameriškos dramos ar, greičiau, vaizdeliai iš jaunų žmonių kasdienybės. Matas Vildžius filme „4^oC“ pasakoja apie vaikino ir į šaldytuvą įmontuoto dirbtinio intelekto bendravimą, bet nieko kitoniško neišpeša. Lyg iš niekur prasidėjusi, ši istorija žiūrovo taip niekur ir nenuveda, nors potencialo giliau panarplioti vienišumo temą būta.

 

Trumpa istorija apie vienišumą galima pavadinti ir Ievos Šakalytės „SPA“, pasakojančia, nors tikslesnis žodis būtų „rodančia“ keturias moteris, kurios bando atsipalaiduoti SPA centre, bet nesėkmingai: tai telefonas vis skamba, tai aptarnaujantis personalas nemandagiai elgiasi. Galiausiai ramybės minutę visos randa tik tylioje diskotekoje, kur kiekvienas šokėjas muzikos klausosi per atskiras belaides ausines ir šoka su savimi ir sau. Štai toks mistinis etiudas apie vienatvę ir susvetimėjimą.

 

O Luką Kacinauską, festivalyje pristačiusį „Laimingų kitų!“, būtų galima pagirti už gerai parašytus dialogus ir natūraliai vaidinančius aktorius, kas buvo ryšku ir ankstesniame jo filme „Aš buvau Maksas“. Bet istorija apie vaikiną, po audringos Naujųjų metų nakties pabundantį lovoje su kitu vaikinu ir pradedantį abejoti savo seksualine orientacija, atrodo ne kartą matyta ir girdėta. Tai labai lietuviška istorija apie nedrąsų ir užsisklendusį lietuvį, kuriam didžiausias košmaras, pasirodo, yra suvokti, kad jį traukia kiti vyrai.

 

Laukiu nesulaukiu, kada lietuvių kino režisieriai savo istorijose pagaliau prašoks šį seksualinės tapatybės suvokimo ir atsiskleidimo (coming out) etapą ir pagaliau ims pasakoti, su kuo LGBTQ žmonės susiduria vėlesniame amžiuje. Sakykim, apie bandymus įteisinti santuoką, kurti šeimą, auginti vaikus, apie susidūrimą su diskriminuojančia sveikatos sistema ar tiesiog mėginimus gyventi kiek įmanoma autentiškesnį gyvenimą.

 

Kitaip tariant, kurgi tos istorijos apie dabartį ir jos žmones? Kada filmų veikėjai pagaliau išeis iš savo ankštų butų į plačiąsias gatves? Kada gi pamatysiu kadre, kad kas nors bent „Panoramą“ per televizorių žiūrėtų?