Pirmoji banga

 

  Šį etapinį kūrinį šiemet bus galima pamatyti jau devintą sykį vyksiančiame Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitiniame ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“. Ir suprantama kodėl. Pagrindinį vaidmenį „Džiazo dainininke“ sukūrė vienas žymiausių ir geriausiai apmokamų 3-iojo dešimtmečio JAV atlikėjų, „geriausiu pasaulio artistu“ save vadinęs Alas Jolsonas, kuris gimė Lietuvoje, Seredžiuje. Būdamas aštuonerių jis kartu su motina emigravo į JAV ir ilgainiui tapo garsinio kino aušros veidu.

 

  Alo Jolsono atvejis – toli gražu ne vienintelis ankstyvojo kino istorijoje, kai prie filmų atsiradimo prisidėjo kūrėjai emigrantai. Apie „Džiazo dainininką“ žino dažnas kino mėgėjas Lietuvoje. Kur kas mažiau žinoma, kad 1932-aisiais išvykęs į Paryžių studijuoti teatro meno prancūzų kine spėjo pasižymėti ir jaunas Juozas Miltinis. Gavęs kvietimą dalyvauti masinėse scenose, filmavimo aikštelėje jis susikivirčijo su pagrindiniu filmo aktoriumi ir taip atkreipė režisieriaus dėmesį – jam pasiūlyta daugiau ekraninio laiko turinčių vaidmenų. Vienu iš jų – 1936-aisiais pagal Josepho Conrado romaną sukurtu filmu „Vakarų akimis“ („Sous les yeux d'Occident“) – festivalis ir bus atidarytas.

 

  Vėlyvuoju nebyliu laikotarpiu Suomijos kine įsitvirtino itin svarbiu šalies kino istorijai laikomas režisierius Valentinas Vaala ir jo atrastas aktorius, o sykiu ir vaikystės draugas Teuvo Tulio, labiau žinomas vėlyvesniais, jau režisūriniais savo darbais. Gimęs Latvijoje, netoli Daugpilio, į Helsinkį su motina jis atvyko būdamas dešimties ir savo tikrąjį vardą – Theodor Tugai – pakeitė į suomiškesnį variantą. 

 

  Pasitelkęs unikalią Tulio išvaizdą, Vaala sukūrė tris filmus, kuriuose aktorius suvaidino egzotiškus gražuolius: „Tamsios akys“ („Mustat silmät“, 1929), „Klajoklio kerai“ („Mustalaishurmaaja“, 1929) ir „Šlovės kelias“ („Laveata tietä“, 1931). „Tamsios akys“ išliko tik fragmentiškai; sakoma, kad pats režisierius išmetė vienintelę filmo kopiją į jūrą. O štai „Klajoklio kerai“ pasiekė mūsų laikus. Jame Teuvo Tulio vaidina gerbiamos romų šeimos vaikiną, puikų jojiką, kuris stengiasi išvengti sutartinės santuokos su mergina iš kitos pasiturinčios šeimos. Filme „Šlovės kelias“ jis įkūnija žydą smuikininką Antoną Lardozą, kuris įsimyli nepasiturinčią draugo giminaitę Kristi, bet palieka ją dėl romano su visuomenės liūte Tanita. Abu filmai – festivalio programoje.

 

  Panašiu metu Estijoje žmonės stovėjo eilėse į filmą „Aistros bangos“ („Kire lained“, 1930) – nuotykių kupiną istoriją apie suomių rašytoją, atvykusį į Estiją rinkti medžiagos romanui apie alkoholio kontrabandą į Suomiją, ir įsimylintį vieno kontrabandininko dukterį. Tuo metu tai buvo pirmas ir didžiausias Estijos tarptautinis kino projektas, prodiusuotas rusų aktoriaus Vladimiro Gaidarovo Vokietijoje įsteigtos kompanijos „Wladimir Gaidarow-Film“ ir estų studijos „Urania-Film“. Tai taip pat vienintelis filmas, kuriame Gaidarovas atliko ne tik pagrindinio aktoriaus, bet ir režisieriaus funkciją. Tačiau svarbiausia milžiniško susidomėjimo priežastis buvo ne jis, o kontrabandininko dukters vaidmenį sukūrusi Ita Rina, pasirodžiusi iškilmingoje premjeroje.

 

  Italina Lida Kravanja gimė mažame miestelyje netoli Triesto, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, o kilus Pirmajam pasauliniam karui persikėlė su šeima į Liublianą. Nepaisydama motinos draudimų, ji ryžosi dalyvauti grožio konkurse ir galiausiai buvo pakviesta į Berlyną, kur galėjo siekti senos svajonės – tapti aktore. Ją įdarbinusi studija pareikalavo, kad ji pasirinktų sceninį pseudonimą, ir pateikė tris variantus: Madi Mare, Eva Collins ir Ita Rina. Dėl sąskambio su tikruoju vardu Italina išsirinko pastarąjį.

 

  Suvaidinusi kelis antraplanius vaidmenis, Ita Rina susipažino su čekų režisieriumi Gustavu Machatý ir gavo pagrindinį vaidmenį jo filme „Erotikonas“ („Erotikon“, 1929), kuriame paprastutė istorija apie miestiečio suviliotą kaimo merginą tampa poetiškos moters seksualumo studijos pagrindu. Tai vienas svarbiausių nebylaus čekų kino kūrinių, jame tradicinis pasakojimas derinamas su avangardinėmis raiškos priemonėmis ir pasireiškia beveik visos pagrindinės XX a. 3-iojo dešimtmečio meninės tendencijos, nuo modernizmo iki siurrealizmo.

 

  „Erotikono“ premjera įvyko 1929-aisiais Paryžiuje. Ją lydėjo skandalai ir Bažnyčios pasipiktinimas, o kartu besąlygiška žiūrovų meilė, ypač – Itai Rinai, kuri pernakt tapo viena ryškiausių Europos kino žvaigždžių. „Pirmosios bangos“ programoje bus galima pamatyti abu minėtus Itos Rinos filmus, o „Erotikono“ seansą lydės festivalio svečio, slovėnų kino akompaniatoriaus Andrejaus Goričaro specialiai filmui sukurta autorinė muzika pianinui, styginiams ir pučiamiesiems, atliekama gyvai.

 

  Kitas sąlytis su Estijos istorija – Prancūzijoje kūrusio režisieriaus Dimitri Kirsanoffo nebyliųjų ir garsinių trumpametražių filmų programa. Vienu iš impresionistinio kino pradininkų laikomas kūrėjas, vertinamas dėl eksperimentinio ir sykiu lyriškai poetiško, su niekuo nesupainiojamo stiliaus, buvo kilęs iš Tartu ir į Paryžių emigravo jau būdamas dvidešimties, kai jo tėvą nužudė bolševikai. Jo filmams akompanuos festivalio muzikinės programos kuratorius, pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius, šiam seansui paruošęs du pianinus – suderintą įprastai ir specialiai modifikuotą.

 

  Bene žymiausia šių metų festivalio programos pavardė – kiekvienam kino mėgėjui žinomas Fritzas Langas, klasika tapusių filmų „Metropolis“ (1927) ir „M“ (1931) autorius. Jis iš Berlyno į Paryžių atvyko maždaug tuo pačiu metu kaip ir Juozas Miltinis, 1933-iaisiais, anot jo paties, – paskubomis, naktiniu traukinių, vos tik Josephas Goebbelsas pasiūlė jam užimti naujos nacių kino agentūros vadovo poziciją. Tai nėra visiška tiesa. Skubiai bėgti nebuvo jokio reikalo, gerai žinoma, kad iki emigracijos į JAV jis dar kelis kartus grįžo į Berlyną. Kad ir kaip ten buvo, per metus, kuriuos praleido Prancūzijoje, Langas, padedamas bičiulio prodiuserio Ericho Pommerio, sukūrė vieną neįprasčiausių savo filmų – vengrų dramaturgo Ferenco Molnaro romantinius ir fantastinius elementus derinančios pjesės „Lilijomas“ (1934) adaptaciją. 

 

  Iš pirmo žvilgsnio toks registrų derinys atrodo kardinaliai priešingas įprastai režisieriaus filmų intonacijai. Ko gero, tai bent jau viena iš priežasčių, kodėl savo laiku filmas liko nesuprastas ir nesulaukė komercinės sėkmės. Tačiau vėliau jis pelnė kritikų pripažinimą kaip vienas asmeniškiausių autoriaus kūrinių, o ir paties režisieriaus ne sykį buvo minėtas tarp mėgstamiausių. Ar toks vertinimas pelnytas – galės įvertinti ir festivalio žiūrovai.

 

  Fritzo Lango tranzito iš Vokietijos į JAV laikotarpį uždarys jo pirmasis Holivude sukurtas filmas „Įniršis“ („Fury“, 1936), pasakojantis neteisingai apkaltinto ir mirusiu laikomo vyro keršto istoriją. Daugelyje interviu režisierius minėjo, kad filmą užsakiusi studija MGM laikė jį neprioritetiniu, B, o gal net C kategorijos projektu, todėl atleido įprastai itin griežtos kūrybinės kontrolės vadžias ir leido laisvai eksperimentuoti. Tikėtina, kad tai dar vienas iš daugelio Lango kurtų ir platintų mitų. Tačiau nepaisant interpretacijų pirmasis amerikietiškas blynas neprisvilo: kritikai sutartinai laiko „Įniršį“ vienu svarbiausių režisieriaus antros karjeros pusės kūrybinių pasiekimų.

 

  Vokietijoje į valdžią atėjus naciams iš šalies pasitraukė ir daugiau kino kūrėjų. Pradedant 1933-iaisiais, ilgalaikio ar trumpalaikio prieglobsčio Paryžiuje ieškojo Richardas Oswaldas, Robertas Wiene, Ewaldas André Dupont’as, Bertholdas Viertelis, Kurtas Bernhardtas, Georgas Wilhelmas Pabstas, Douglas Sirkas. Dalies jų judėjimo vektorius, pavyzdžiui, Sirko, taip pat buvo nukreiptas už Atlanto vandenyno.

 

  Ypatingas Douglaso Sirko statusas kino istorijoje paprastai siejamas su asmenišku ironišku stiliumi, būdingu jo kurtoms amerikietiškoms melodramoms, kurių drąsus, suaugusiesiems skirtas turinys sugebėdavo pritraukti masinę auditoriją. Tačiau iki Douglaso Sirko buvo kitas, nacistinių filmų režisierius Detlefas Sierckas, ir iki šiol nėra vienos nuomonės, ar tarp šių autorių galima dėti lygybės ženklą. Prieš išvykdamas iš Vokietijos 1938-aisiais, Detlefas Sierkas sukūrė devynis filmus UFA studijoje.

 

  Holivudo režisieriui Douglasui Sirkui skirtuose tekstuose dažniausiai vengiama kalbėti apie šį Trečiojo reicho laikotarpį. Ar Detlefo Siercko vardu kurti filmai atitiko nacionalsocializmo ideologinį projektą? O gal atvirkščiai – juose nacizmas subtiliai dekonstruojamas ir kritikuojamas, lygiai taip pat, kaip Douglaso Sirko filmai kritikavo D.D. Eisenhowerio laikų kapitalizmą? Atsakymo ieškoti padės pirmoji režisieriaus melodrama, 1936-aisiais sukurtas filmas „Paskutinis akordas“ („Schlußakkord“), kurio stilistikoje ir intonacijoje lengvai nuspėjami jo vėlyvesnių kūrinių bruožai.

 

  Tradiciškai nebus pamiršti ir jauniausi ankstyvojo kino mylėtojai. Visai šeimai skirtame seanse bus parodyta vieno svarbiausių JAV mokslinės fantastikos ir specialiųjų efektų kūrėjų, septynerius metus iš eilės „Oskarui“ geriausio trumpametražio filmo kategorijoje nominuoto ir galiausiai statulėle už gyvenimo nuopelnus apdovanoto George’o Palo animacinių trumpukų programa. Jis taip pat buvo priverstas palikti gimtąją Europą ir pripažinimo sulaukė jau Amerikoje.