Švęsti nereikia atšaukti

 

Pavyzdžiui, ne vienam vidutinio amžiaus vyrui naujasis Paolo Sorrentino filmas „Partenopė“ („Parthenope“) klausimų kėlė tik teoriniu lygmeniu, bet iš tikrųjų buvo saldus vis rečiau pasitaikantis pabėgimas į nuodėmingus malonumus – patogų senąjį pasaulį, kuriame moters kūnas kino kadre priklausė skersai išilgai varstantiems vyrų personažų, filmų kūrėjų ir žiūrovų žvilgsniams. Bet kur kas dažniau užtekdavo susižvalgyti, kad pasidarytų aišku, jog mūsų, kurie norėtų išjungti projektorių lempas tokiam kinui, jau daug; jo laikas jau praeity ir svarbiausiame metų kino konkurse jam ne vieta.

 

Pagrindinės filmo veikėjos vardas Partenopė siūlo ją suprasti kaip Neapolio personifikaciją. Senovės graikų mitologijoje Partenopė buvo viena iš sirenų, vėliau virtusi Neapolio miestu. Bėda, kad filme bet kokias sąsajas tarp dramatiško miesto likimo ir pusę amžiaus apimančios Partenopės gyvenimo istorijos užgožia pretenzingas stilius, kuris fiksuoja žiūrovo žvilgsnį ant jos kūno ir spindinčių prabangos paviršių (vien kiek filmo finansuotojo „Yves Saint Laurent“ kostiumų!). Turbūt nereikia sakyti, kad Partenopė yra kerinčio grožio ir smarkiai objektyvizuota. Ji gležna, todėl nuolat ieško vyro užnugario, laisvo elgesio, bet ir nepaprastai intelektuali. Tiesiog vyro idealas? Ne tik pavadinimas, bet ir daug gerbėjų turinti manieringa Sorrentino kino kalba kuria epinio pasakojimo pretenziją, tačiau ką režisierius iš tiesų norėjo pasakyti apie Neapolį, lieka neaišku. Režisieriaus nostalgija gimtajam miestui ir praeičiai kino salėje transformuojasi į nostalgiją seno kirpimo kinui, kurį priimti ar atmesti yra ne tik požiūrio, bet ir kartų klausimas.

 

Panašios mintys bei diskusijos sukosi ir žiūrint labai ilgai lauktą Franciso Fordo Coppolos opusą „Megalopolis“, kurį įvairūs šaltiniai įvardija kaip jo gyvenimo projektą. Režisierius jį kūrė kelis dešimtmečius ir sudėjo savo apmąstymus apie žmonijos sau spendžiamus spąstus bei liūdną ateitį. Tai nepaprastai brangus, ambicingas, bet nepavykęs filmas, primenantis, kad ir patys genialiausi kūrėjai rizikuoja įstrigti laike ir užsikrėsti megalomanija. Senamadiškai karnavališko filmo veiksmas sukasi apie visuomenės gerove susirūpinusį architektą Cezarį. Jis turi progresyvią žmonijos ir miesto, pavadinto Naująja Roma, ateities viziją, kuri turėtų padėti įveikti klimato ir socialinius kataklizmus, tačiau ji nepalanki valdžią prarasti bijančiam merui. Rodos, visiems sutariant, kad rezultatas nevertas pastangų, „Megalopolis“ sulaukė didžiausio žiniasklaidos dėmesio tarp visų oficialiosios programos filmų.

 

Kaip priešnuodis Sorrentino kinui konkurse suveikė Coralie Fargeat kūno siaubo filmas „Substansija“ („The Substance“) su Demi Moore ir Margaret Qualley. Jame senstanti televizijos laidų vedėja, norėdama likti dėmesio centre, ryžtasi, galima sakyti, pagimdyti jaunesnę savo versiją, su kuria turi gyventi pakaitomis. Nors filme yra ne mažiau seksualizuoto moters kūno, tai skatina kritišką žvilgsnį į jaunystės kultą ir moterų išvaizdai keliamus reikalavimus. Kaip ir visi šio žanro filmai, jis stipriai paveikus fiziniame lygmenyje, tačiau jame neišsitenka. Atmintyje išlieka ne tik šio reklamiškai manipuliatyvaus, smarkiai estetizuoto filmo ir jo monstriškų grimasų vaizdiniai, bet ir reikšmės.

 

Kanai neskuba atšaukti ne tik pasenusios kino raiškos ir vertybiškai nebepriimtinos pasaulėžiūros, bet ir tokių veikėjų kaip Kirillas Serebrennikovas, kuris dar 2022 m. agitavo prieš sankcijų taikymą jo filmų rėmėjui rusų oligarchui Romanui Abramovičiui. Serebrennikovas tęsia ryškių Rusijos veikėjų portretų liniją. Jau prieš keletą metų buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad pirmaisiais karo eskalacijos mėnesiais Kanai kviečia gilintis į Čaikovskio žmonos gyvenimą, dabar buvo dar sunkiau matyti didžiojo ekrano laiką, skirtą mitologizuotai Eduardo Limonovo kelionei per žemynus ir transformacijai iš poeto į radikalų politinį lyderį, kuris, nors kilęs iš Charkivo, 2014 m. palaikė Krymo aneksiją. Pagal Emmanuelio Carrère’o bestselerį sukurto filmo vertė ir svarba liko nepastebėta nei kritikų, nei žiuri, tad dar aštriau kyla prasmės klausimas, kodėl dabar turime švęsti tokį kiną.

 

Juk etimologiškai festivalis reiškia šventę kažkam pagerbti, išaukštinti. Požiūriai, kas turėtų būti aukštinama, išsiskyrė (jokia čia naujiena) kalbant ir apie pagrindinio konkurso geriausius. Daugelį nuvylė nuobodus žiuri su Greta Gerwig priešaky sprendimas „Auksinę palmės šakelę“ skirti Seano Bakerio „Anorai“. Tai „Universal“ studijos platinama, todėl pasaulinę sklaidą jau užsitikrinusi amerikietiška komedija. Tuo tarpu aktualumo požiūriu svarbesni, kino kalba įdomesni filmai liko apdovanojimų paraštėse ar paantraštėse, o tai nebūtinai padeda prasiskinti kelią pas žiūrovus.

 

Seanui Bakeriui nesvetimas komedijos žanro ir istorijų iš visuomenės paribių derinimas, nėra nauja ir sekso darbuotojų tema, buvusi jį išgarsinusio filmo „Mandarinas“ („Tangerine“, 2015) centre. Naujasis režisieriaus filmas yra moderni pasaka. Aktorės Mikey Madison nepriekaištingai suvaidinta Anora – jauna sekso darbuotoja iš Bruklino. Kartą, tik dėl to, kad šiek tiek moka rusiškai, ją ištinka Pelenės sėkmė – aplanko princas (klientas) iš pažiūros visai žavingo rusų oligarcho sūnaus pavidalu. Nors viskas kaip pasakoje, visi trumpam patiki, kad tai tikra. Kai žinia apie poros vestuves Las Vegase pasiekia tėvus, šie imasi veiksmų santuoką anuliuoti ir prasideda virtinė komiškų situacijų, kurias stebėti gana įdomu. Greitai princas virsta niekingu bailiu, o jo karalystė pasirodo kaip blogio imperija. Tačiau tai pasaka su laiminga pabaiga – vėliau atsiranda ir tikrasis princas, gyvenantis su močiute, vairuojantis seną automobilį ir turtingas tik savo kilnumu.

 

Bakerio kine slypi didelis energijos užtaisas, susijęs su aktorių atrankos metodais. Aktorių jis ieško socialiniuose tinkluose, pornofilmuose ar kitur, ir visada jie bent maža dalimi vaidina save. Taip Bakeris siekia maksimalios autentikos ir tai šį kartą jį atvedė iki aktorių paieškos Rusijoje. „Anoroje“ vaidina keli aktoriai, oficialiai nepasmerkę rusų invazijos Ukrainoje, o pagrindinį vaidmenį sukūręs Markas Eidelšteinas ką tik nusifilmavo propagandiniame filme. Nors visa tai Bakerio filmą daro itin problemišką, man jis atrodo kaltas nebent dėl savo naivumo. Pats Eidelšteinas, kaip ir kiti Bakerio aktoriai, filme iš dalies suvaidino pats save – jauną (aktoriui dvidešimt dveji), nebūtinai blogą žmogų, kuris instinktyviai ieško patogumo ir renkasi nemąstyti. Išties geriausio aktoriaus prizas būtų sunkiai priimtinas, tačiau ar tikrai šį filmą reikėtų atšaukti?

 

Lietuvos kino veikėjų reakcija Kanuose buvo griežta – reikėtų nerodyti, nes dabar ne laikas nei rusų aktoriams, nei rusų kalbai, nei rusų personažams ekrano šviesoje. Tik ar ištrynimas yra geriausia strategija? Nemanau, kad rusų kalba ar personažai, ypač kai jie veikia kaip antagonistinė jėga, turėtų būti tabu. Įdomu, kad atšaukimo filmas nesulaukė net Lenkijoje. Jo tikslas nėra kaip nors propaguoti rusų kultūrą ar kažkuriuos personažus. Bakeris sako norėjęs atkreipti dėmesį į daugelyje pasaulio šalių kriminalizuotą sekso industriją ir joje dirbančių žmonių teises. Filme išvengta sekso darbuotojų vaizdavimo klišių: Anora nėra nei marginalė, nei bejėgė auka, atvirkščiai – jos herojė daugiasluoksnė ir žmogiška. Bakeris neneigia sekso industrijos pavojų, tačiau siekia normalizuoti joje dirbančius, ir tai šioje įtaigioje komedijoje, mano galva, jam pavyksta.

 

O jei kalbame apie politinį festivalio aspektą, tai kodėl Sergejaus Loznicos „Invazija“ („The Invasion“), kuri, praėjus dešimčiai metų nuo jo „Maidano“, tęsia karo Ukrainoje temą, nepateko į pagrindinį konkursą? Kodėl vietos jame atsiranda sunkiai aktualizuojamam Davidui Cronenbergui, bet ne filmui apie tai, kas dabar dega Europoje? Viena vertus, norisi, kad festivaliai kaip viešumo platforma aprėptų ir socialines bei politines temas, bet tuomet turbūt reikia sutikti, kad šia žaidimų aikštele reikia dalintis plačiau. Bet ar norėdami politiškai korektiškų žiuri sprendimų negrąžiname festivalių į jų kūdikystės metus, kai būtent Kanų kino festivalis atsirado kaip atsakas į Venecijos kino festivalio pajungimą politikai? Įdomūs klausimai, neleidžiantys apsnūsti.

 

Apžvalga rašoma praėjus mėnesniui po festivalio, tad ją formuoja negailestingas, tačiau patikimas vertintojas – laikas. Bendra išvada liūdnoka – 2023-iųjų festivalio įspūdžiai gerokai ryškesni. Nepaisant to, kad šie metai tikrai nebuvo įspūdingi, Kanai lieka Kanais – gerų filmų koncentracija čia nepalyginama su kitais festivaliais. Iki uždarymo maniau, kad pagrindinis apdovanojimas atiteks Payal Kapadia filmui iš Indijos „Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“ („All We Imagine as Light“). Tai būtų buvęs drąsus sprendimas, suaktualinęs nevakarietišką kiną, moterišką žvilgsnį ir ryškią režisūrą. Kaip ir ankstesnio Kapadia filmo „Nežinojimo naktis“, jo istorija labai aptaki, grįsta ne siužeto vingiais ar dialogais, o nutylėjimais ir vidines būsenas atspindinčiais peizažais. Filmas seka trijų nevietinių moterų gyvenimą Mumbajuje. Jos jaučiasi svetimos ne tik pačiame mieste, bet ir griežtos struktūros visuomenėje, kurioje beveik neleidžiami jokie nukrypimai nuo socialinių ir lyčių vaidmenų, todėl galima remtis tik vienai į kitą. Tai tik antras Kapadia filmas, bet jos režisūrinė tapatybė jau labai ryški, pelnytai įvertinta Didžiuoju žiuri prizu. Antrasis žiuri prizas atiteko turbūt labiausiai netikėtam festivalio filmui – Jacques’o Audiard’o miuziklui „Emilija Perez“. Lietuvoje jį greičiausiai bus galima pamatyti rudenį, tad linkėčiau žiūrėti be jokių išankstinių nuostatų ir leistis nustebinamiems. O pakalbėti apie jį išsamiau, tikiu, dar bus progų, nes temų ir formos požiūriu tai labai ryškus kūrinys.

 

Andrea Arnold „Paukštis“ („Bird“) – dar vienas coming of age filmas režisierės filmografijoje. Kaip visada, jos kamera krypsta į paribių žmones, ieškodama juose šviesos ir energijos, kurią stebint ekrane ima pavydas. Jos personažai visad nepaprastai gyvi, kad ir kokį gyvenimą gyventų – jį patiriantys iki galo. Būtent tas aštrus realizmas yra stiprioji Arnold kino pusė, kurios tikimės ekrane, gal todėl naujame filme pagrindinės veikėjos vaizduotės linija su išgalvotu angelu sargu (paukščiu) pasirodė jai kiek per „minkšta“.

 

Naujasis Jia Zhang-ke kūrinys „Potvynio pagauti“ („Feng liu yi dai“) – turbūt pats efemeriškiausias festivalio konkurso filmas, kuris atmintyje lieka fragmentiškais, labiausiai – dokumentiniais vaizdais. Daugiausia iš nepanaudotos ankstesnių jo filmų medžiagos sukurta fikcinė meilės istorija apima kelis dešimtmečius, o jos centre, kaip visada, – režisieriaus mylimoji ir beveik visų filmų aktorė Zhao Tao ir Kinijos transformacija. „Potvynio pagauti“ patvirtina, kad kai kurie režisieriai visą gyvenimą kuria tą patį filmą, tik su skirtingomis, ne mažiau įdomiomis variacijomis.

 

„Didysis turas“ („Grand Tour“), kaip ir visas Miguelio Gomeso kinas, – vizualumo puota ir, spėčiau, daug džiaugsmo filmo kūrėjams suteikęs procesas. Tai konvencionalumo priešprieša, laisvas ir žaismingas komentaras apie kolonializmą. Filmo siužeto centre – jauna pora, kuri XX a. pradžioje leidžiasi į populiarų turtingų europiečių turą po Aziją. Vengdamas laiko ir vietos nuoseklumo, režisierius laisvai jungia studijoje atkurtas istorines scenas ir šiuolaikinius dokumentinius kadrus. Filmavimo komanda apsuko tokį patį turą po Azijos miestus. Žiūrint lengva ranka nufilmuotą brazilišką Karimo Aïnouzo „Motelį „Destino“ („Motel Destino“), nereikėtų tikėtis rimto filmo, o mėgautis ryškiomis spalvomis, muzika, aistringų herojų energija ir telenoveliškom intrigom, taip, kaip filmuodamas greičiausiai mėgavosi pats režisierius.

 

Prieš pat festivalį pasklido žinia, kad iranietis Mohammadas Rasoulofas dalyvaus savo naujo filmo „Šventosios figos sėkla“ („The Seed of a Sacred Fig“) premjeroje, nes slapčia pabėgo iš šalies, kur jam nebeliko galimybių išvengti kalėjimo. Atvykęs į Europą, režisierius į savo šalį greičiausiai nebegrįš. Įdomu, ką Rasoulofas kurs ateityje, nes išvykimas ir pats filmas tarsi padeda jo ankstesnės kūrybos tašką. Visada atvirai kritikavęs Irano režimą, jis ir vėl kuria tą patį filmą, tik šį kartą žengia vieną pesimistinį žingsnį toliau ir teigia, kad nėra kitos išeities, kaip nužudyti tėvą (Iraną), kuris apleido savo dukrą (nuoroda į policijos nužudytą dvidešimt dvejų metų merginą, kuri įkvėpė 2022–2023 m. protestus). Vilčių dėl savo šalies Rasoulofas nebeturi, todėl, nors žiūrint filmą ir atrodo, kad jį jau matei anksčiau, paskutinė scena yra svarbi.

 

Viena ryškiausių festivalio patirčių tapo latvių Miyazakiu praminto Ginto Zilbalodžio antras filmas  „Tėkmė“ („Flow“), pristatytas programoje „Ypatingas žvilgnis“. Zilbalodis, kurio gerbėja tapau po jo debiutinio filmo „Toli nuo namų“ („Away“), yra tikras autorinio kino atstovas – rašo, režisuoja, prodiusuoja, animuoja, net muziką komponuoja pats ir savo mažoje studijoje kuria grožiu, gyliu ir paveikumu legendinei „Studio Ghibli“ prilygstančius filmus. „Tėkmę“ galima pavadinti modernia Nojaus arkos istorija su nejaukia ekologinės katastrofos nuojauta. Jame vaizduojamas pasaulis be žmonių, tačiau su jų paliktom žymėm Žemėje, kur staiga užėjus tvanui išgyventi stengiasi naminiai ir laukiniai gyvūnai. Sakoma, kad nupiešti vandenį ir tamsą animacijoje sunkiausia, tačiau Zilbalodžio kuriamas pasaulis, net jei kartais ir pikseliuotas, yra neįtikėtinai gyvas. O laikas ir stichijos, gyvūnų išraiškos, gestai, emocijos ir išlikimo instinktai čia perteikti itin tiksliai. „Tėkmė“ siūlo tikrą kino atrakcioną, kursto didelę meilę animacijai ir susižavėjimą jos galimybėmis.

 

Dar vienas mažas, bet ypatingas Kanų malonumas buvo Izraelio dokumentininkės Yolande Zauberman naujas filmas „La Belle de Gaza“, praveriantis duris į Tel Avivo translyčių žmonių pasaulį. Smalsiu, neteisiančiu ir empatišku žvilgsniu Zauberman Zauberman šiek tiek primena Nan Goldin dėl savo neteisiančio, smalsaus ir empatiško žvilgsnio, tik Zauberman renkasi ne fotografiją, o faktus ir poeziją darniai jungiantį dokumentinį kiną, kuris žiūrovui leidžia priartėti prie antraip sunkiai prieinamų ir suprantamų pasaulių.

 

Rodos, šia trumpa apžvalga pati sau prieštarauju, skiriu daug eilučių kinui, kurio siūlau nebešvęsti. Kita vertus, gaila, kad ne vienas malonus susitikimas su patikimais judančių vaizdų ir idėjų meistrais liks tik paminėtas. Dėl viso pikto kviečiu ekranuose būtinai paieškoti naujo Matthew Rankino filmo „Universali kalba“ („Universal Language“), Alaino Guiraudie „Gailestingumo“ („Miséricorde“) ir Jonáso Truebos „Atvirkščiai“ („The Other Way Around“).