Nepatogus kinas

  Kaip ir kasmet, festivalis kvies rinktis iš daugiau nei penkiasdešimties ryškiausių, pasaulyje pripažintų dokumentinių filmų. Programoje – visas „nepatogumo“ spektras, apimantis ir lengvus vakarui tinkamus filmus, ir sunkias, politinį vėją nešančias, pokyčio reikalaujančias istorijas. 

  Viena iš spalvingiausių festivalio teminių programų „Voyage, voyage“ skirta išsiilgusiems veiksmo, netikėtų ir neįtikėtinų gyvenimo vingių. 2000-ųjų Afganistanas, komunistinė Vengrija, stebuklingas Švedijos miestelis, radikalūs Amerikos užribiai... 

  Vienas iš šios programos filmų „Laimės agentas“ („A boldogság ügynöke“, rež. Arun Bhattarai, Dorottya Zurbo), kurio premjera įvyko Sandanso kino festivalyje, nukelia į Butaną, kur, klajodami po Himalajus, valstybės tarnautojai matuoja piliečių laimę. Apklausos turinys vakariečių akimis kiek neįprastas: klausimus apie pilnatvę ar sutarimą su kaimynais papildo ilgas sąrašas, kiek respondentas turi karvių bei radijo imtuvų ar kaip jis jaučia savo karmą. Per žmones keliaujantis agentas Amberas ir pats ieško asmeninės laimės, bet šansai sukurti šeimą, atrodo, slysta jam iš rankų. 

  Kitas šios programos filmas „Baliomanija“ („Balomania“) nukelia į Brazilijos favelas, į pogrindinę baloeirų bendruomenę. Tatuiruoti raumeningi vyrai, dievinantys balionus, metų metus praleidžia klijuodami spalvotas popieriaus skiautes į daugiabučių dydžio oro balionus. Tačiau šie dangų nuspalvinantys balionai šalyje yra draudžiami, todėl policija vaikosi baloeirus kaip didžiausius nusikaltėlius. Debiutuojanti danų režisierė Sissel Morell Dargis, pelniusi balionų gaujų pasitikėjimą, kuria adrenalino kupiną pasakojimą apie brolystę visuomenės paraštėse.

  Programoje „Paslapčia“ atvirai kalbame apie tai, kas dažniausiai nutylima. Pavyzdžiui, filmas „Eros“ (rež. Rachel Daisy Ellis) žvelgia į vieną garsiausių Brazilijos reiškinių – vadinamuosius „meilės motelius“. Šie moteliai yra neatsiejama brazilų kasdienybės dalis, tapatinama ne tik su nuodėmingais seksualiniais potyriais, bet ir nuoširdžia romantika. Pačių motelio lankytojų nufilmuoti intymūs kadrai pasakoja dešimt skirtingų istorijų. Tai filmas, kuriame seksas nėra tik erotinių aistrų išpildymas. Skirtingi žmonių požiūriai ir pokalbiai atskleidžia socialines normas ir realybę, kurioje kuriasi santykiai. Filmas kelia iššūkį išankstinėms nuostatoms, provokuoja mąstyti apie santykį su kūnu ir intymumu. 

  Šioje programoje taip pat rasite filmą „Aš dar nesu tokia, kokia noriu būti“ („Ještě nejsem, kým chci být“, rež. Klára Tasovská), jo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje. Sovietams ginklu numalšinus Prahos pavasario veržimasi į laisvę, prasidėjo vadinamasis „normalizacijos“ procesas. Tuo pat metu jauna fotografė Libuše Jarcovjáková leidosi į savo laisvės paieškas. Mergina įsidarbino naktinėje spaustuvės pamainoje, keliavo per barus, pateko į romų bendruomenę, leido laiką su ką tik atvykusiais emigrantais iš Vietnamo ir Kubos. Queer pogrindžio baras Prahoje jai tapo antraisiais namais. Ji retai blaivi ir dar rečiau apsisprendusi, ką nori veikti toliau. Tai meistriškas fotografės (auto)portretas, kelionė ieškant savęs – nuo Čekoslovakijos iki Tokijo ir atgal. 

  Viena iš aktualiausių šių metų festivalio programų – „Dirbtina“, žvelgianti į technologinio progreso poveikį mums ir mūsų psichinei sveikatai. Štai filmas „Noriu kažką jausti“ („Can’t Feel Nothing“, rež. David Borenstein), pristatytas Kopenhagos dokumentinių filmų festivalyje „CPH:DOX“, nagrinėja, kaip socialinių tinklų ir naujienų puslapių kūrėjai manipuliuoja mūsų emocijomis. Šioje programoje – ir režisierių Hanso Blocko bei Moritzo Riesewiecko filmas „Amžinas tu“ („Eternal You“). „Nepatogus kinas“ yra rodęs jų debiutinį filmą „Interneto valytojai“ (2018), pasakojantį apie šešėlinę skaitmeninės cenzūros industriją. Naujausias jų darbas žvelgia į dar keistesnę, distopinę pasaulio pusę – galimybę simuliuoti tikrą mirusį asmenį, pasitelkiant dirbtinį intelektą. Ar tiksliau, gedintiems per anksti mirusio artimojo, kompiuterinė programa gali atkurti, kaip jis bendravo. Nustebsite, kokia tiksli bus mašininė velionio kopija. Dalis gedinčių žmonių jaučia didžiulę trauką dirbtinai susigrąžinti mylimąjį, net jei ir supranta stumiantys save į iliuziją. Tuo tarpu vis daugiau žmonių planuoja palikti pasauliui savo kopijas, galėsiančias amžinai juos atspindėti ateičiai.

  Kaip visuomet, festivalis žvelgia ir į politinius pokyčius kuriančius žmones bei jų istorijas. Programoje „Nepaisant nieko“ rasite filmą „Miško karta“ („Havumetsän lapset“, rež. Virpi Suutari), kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tik kaip miško vaizdų, atvirukų mozaika. Tačiau tai ir odė jaunimui, siekiančiam apsaugoti Suomijos miškus. Jauni aktyvistai susiduria su miškininkystės pramonės ir politinės sistemos interesais bei giliai įsišaknijusia samprata, kad miškas yra Suomijos ekonomikos pagrindas. Nors, kitaip nei daugelyje Europos šalių, priimant sprendimus su jais konsultuojamasi, tai neduoda rezultatų, todėl jie nusprendžia imtis tiesioginių veiksmų. Šis filmas yra liudijimas, kad pokyčiai neišvengiamai artėja ir kad šios istorijos baigtis – „ilgai ir laimingai“ arba ekologinė katastrofa – gula ant jaunimo pečių. 

  Filmo „Ant bedugnės krašto“ („État Limite“, rež. Nicolas Peduzzi) pagrindinis herojus Džamalas – vienos Paryžiaus ligoninės psichiatras. Vis mažinant biudžetą jis beliko vienas keturiems šimtams pacientų. Džamalo kasdienybė – kalbėti su žmonėmis. Sumuštais, priklausomais, vilties netekusiais. Vieną dieną jie, reikia tikėtis, pasveiks. Bet kaip gyvens toliau, jeigu niekam nerūpi? Ar išėję iš ligoninės jie neįklimps į tas pačias problemas, dėl kurių į ją pateko? Džamalas nesiekia kuo greičiau pastatyti pacientus ant kojų. Jis nori, kad atsistoję jie mokėtų tvirtai išstovėti. 

  Festivalyje bus parodyti ir du nauji lietuviški filmai. Debiutuojantis režisierius Sergejus Orlovas pristatys filmą „Šventiesiems stebint“. Tai istorija apie ukrainietį Oleksandrą, kuris tapo ikonas ant šovinių ir ginklų dėžių. Iš mirties simbolio jie virsta šventaisiais paveikslais, o kartu ir nepalaužiamos gyvasties išraiška. Filmas bus pristatomas ne tik kino salėse ir virtualioje platformoje, bet ir įkalinimo įstaigose. Režisieriaus Marko Hammondo „Zero Zone“ – tai Jungtinės Karalystės ir Lietuvos bendros gamybos filmas, kurio premjerinis seansas bus prieinamas ir klausos, ir regos negalią turintiems žmonėms.