Pilki kaip dangus filmai

Apžvelgiant Baltijos kino konkursinę programą pirmiausia į akis krinta tai, kad istorinė tematika išlieka svarbi – programoje net keturi istoriniai filmai. Vieno jų – Mārio Martinsono „Šalis, kuri dainuoja“ („Zeme, kas dzied“) – pavadinimas iškalbingas: aišku, filmas apie latvių dainų šventės genezę ir tautinį atgimimą. Daug apie jį neverta kalbėti – tai labai netalentingai sukurtas filmas apie barzdotus dėdes, jų kovą su carinės Rusijos priespauda ir amžiną latvių tautą, kuri nori dainuoti. Aišku, nepriklausomoje Latvijoje. Tokių filmų, primenančių prastą Rumšiškių spektaklį, sukuriama ir pas mus. Kad jie neturi jokios meninės vertės, prirašyta daug, nebesinori kartotis. Tačiau tokiame kontekste randasi ir kiek įdomesnio istorinio kino užuomazgų – čia istorija virsta fonu santykių dramoms ar mažosioms brendimo istorijoms. 

Štai Helen Takkin filmas „Gyvenimas ir meilė“ („Elu ja armastus“), sukurtas pagal estų klasiko Antono Hanseno Tammsaare’s romaną tuo pačiu pavadinimu, galėtų būti visai žavi melodrama, nukelianti į praėjusio amžiaus 4-ąjį dešimtmetį. Irma (Karolin Jürise), svajojanti apie geresnį gyvenimą, 1933 m. iš kaimo atvyksta į Taliną ir gauna tarnaitės darbą pas spaustuvės savininką Rudolfą (Mait Malmsten). Šis visaip pradeda vilioti Irmą, mat pasirodo esąs patologiškas mergišius. Irma principingai jį atstumia... O kur dar iš kaimo ją atsekęs buvęs mylimasis Edis (Ursel Tilk), įsitraukiantis į fašistinį judėjimą. Tačiau norint sukurti net ir naivią melodramą reikia talento, išminties ir distancijos su ekranizuojamu kūriniu. Užuot skyrusi daugiau dėmesio personažų psichologijai (už jos stoką buvo kritikuojamas ir pats Tammsaare), režisierė pernelyg užsižaidžia Rudolfo kaip antagonisto vaizdavimu. Takkin pasitelkia visą metaforų arsenalą – muses, dėles, vampyrus ir t. t., kad parodytų, koks netikęs Urselio Tilko personažas. O Edis ir jo politinės pažiūros traktuojamos kaip naivios ir nevertos didesnio dėmesio, nors būtent šio personažo veiksmai prives prie kulminacijos.

Kitas istorinis filmas, nukeliantis į 10-ojo dešimtmečio pradžią, – Igno Miškinio „Pietinia kronikas“, sakyčiau, sąžininga Rimanto Kmitos brendimo romano ekranizacija ir tam tikras režisieriaus sugrįžimas prie ankstyvųjų „Lengvai ir saldžiai“ (2004) temų bei stilistikos. Taip pat tai brandžiausias Miškinio, kuris iki šiol daugiausia kūrė pagal savo parašytus scenarijus, režisūrinis darbas. Tačiau filmo „slaptasis ginklas“ – Danielius Kokanauskis, daugiausia žinomas dėl bendradarbiavimo su Sergejumi Loznica. Kokanauskis dar kartą įrodė, kad yra vienas geriausių Lietuvos montažo režisierių, puikiai valdančių archyvinę medžiagą, kurios ir šiame filme išties nemažai. Greitas, šuoliuojantis montažas ne tik kuria pagavų filmo rimtą, bet ir atspindi patį transformacijos laikotarpį bei greitus pokyčius, taip pat pagrindinio paauglystę išgyvenančio personažo (įsimenantis Džiugo Grinio darbas) patirtis. „Pietinia kronikas“ išrinktas geriausiu programos filmu. Pasak žiuri: „Kelionė laiku į posocialistinę Lietuvą pasirodė labai įtikinama – vizualiai, muzikaliai ir siužetiškai. Filmas perteikia tikrą ir humoristinį to laiko skonį, kai pasaulis posovietinėse šalyse apsivertė aukštyn kojomis.“

Dar viena programoje ryškėjanti tendencija – noras kurti žanrinį kiną. Tai ir Marcio Lācio vampyrų komedija „Amžinybės prisilietimas“ („Mūžības skartie“), Eglės Vertelytės „Gardutė“, į skandinavišką nuarą pretenduojanti Liinos Triškinos-Vanhatalo „Liūtaširdė“ („Emalõvi“). „Amžinybės prisilietime“ yra viena kita komiška scena, tačiau pats filmas atrodo ištampytas, juokeliai „atšalę“, o filmo žinutė apie tai, kad nereikia švaistyti savo gyvenimo – pernelyg didaktiška. Viena iš tokio įspūdžio priežasčių gali būti tai, kad „Amžinybės prisilietimas“ apeliuoja į globalią populiariąją kultūrą ir nebando filmo kontekstualizuoti, o humoras juk visada lokalus. Net ir pagrindinis filmo veikėjas Storulis (Andris Keišs) – Jeffo Bridgeso personažo iš „Didžiojo Lebovskio“ pastišas. Vertelytės „Gardutėje“ daugiau vietinio konteksto, tačiau čia taip pat bandoma viską sudėlioti į gana blankią feel good komedijos schemą, nors, aišku, galima pasidžiaugti, kad režisierė kartu su scenarijaus bendraautore (Irena Kunevičiūtė) sugebėjo apsieiti be homofobijos, mizoginijos ir juokelių apie antrą galą, kurie Lietuvos komerciniame kine vis dar nepakeičiami.

Liina Triškina-Vanhatalo „Liūtaširdėje“ vizualizuoja didžiausias tėvų baimes: paauglė Stefi (Teele Piibemann) nusiskuta galvą plikai, nebelanko mokyklos, nebegrįžta naktimis namo ir, paskatinta savo naujos draugės, tampa smurtaujančios jaunimo gaujos nare. Stefi motina Helena (Katariina Unt) dienas leidžia bijodama, o naktis – laukdama arba važinėdama dviračiu po miestą ir ieškodama Stefi. Galiausiai Helena imasi ryžtingų priemonių ir įkalina dukrą kaimo sodyboje, kurioje jos išgyvena kolektyvinę terapiją ir pagaliau išsako tai, ko niekada viena kitai nesugebėjo pasakyti. Režisierė gana tiksliai trina ribą tarp tikrovės ir Helenos sąmonės ir renkasi traumą kaip esminį filmo lūžį. Tą patį daro Laurynas Bareiša „Sesėse“, analizuodamas į ketvirtą dešimtį įkopusių milenialsų pasaulėvoką. Už filmą Bareiša pelnė geriausio programos režisieriaus apdovanojimą. Žiuri išvada: „Šis filmas – meistriškai suvaldyta drama, kurioje fragmentiška struktūra, puiki vaidyba, subalansuotas muzikos ir vaizdų naudojimas sustiprina iki pat pabaigos neatskleidžiamos tragedijos nuojautą. Žiūrovai priversti išeiti iš savo komforto zonos, nes režisierius žaidžia laiku ir erdve, neprarasdamas istorijos esmės. Retas ir įtraukiantis kino reginys.“

Kita dėmesį atkreipianti tendencija – tai režisierių apolitiškumas. Atrodo, Baltijos šalių kūrėjai visais įmanomais būdais bėga nuo politikos (žinoma, išskyrus itin tautiškai nusiteikusį Martinsoną). Jiems mielesnis žanrinis kinas, psichoterapija ar galų gale religija. Net ir Jaano Tootseno dokumentinis filmas „Maištininkas su varlyte“ („Kikilipsuga mässaja“), kuris tarsi iš principo turėtų būti politinis, nes pasakoja apie Estijos prezidentą Toomą Hendriką Ilvesą, paradoksaliai kiek įmanoma vengia politikos. Režisieriui įdomiausias Ilvesas kaip žmogus – jo charakteris, pomėgiai, asmeninės dramos ir t. t. Tootsenas net nebando analizuoti ar apibendrinti dešimtmetį trukusio Ilveso prezidentavimo, kvestionuoti jo politinių pažiūrų ar ideologinių nuostatų (kartu itin neoliberalios šalies krypties ir „Baltijos tigro“ įvaizdžio) ir nepasako daugiau nei vikipedija. Filmu tiesiog bandoma parodyti, koks Ilvesas netipiškas prezidentas – turi puikų humoro jausmą, labai dėmesingas savo komandai, koks jis egalitariškas ir „prie chebros“, taip pat kokia jam svarbi muzika – matome, kaip Ilvesas lankosi visokiuose hipių festivaliuose, pasikviečia į prezidentūrą reperį Tommy Cashą ir pan. Tootsenas, akivaizdu, yra dvaro dainius, kuris parodo, kad prezidentai – irgi žmonės, jie skiriasi, tuokiasi, augina vaikus. Tad nors filme Ilvesas išsako nepasitenkinimą, kad jo politinė veikla Estijoje sulaukia kur kas mažiau dėmesio nei asmeninio gyvenimo peripetijos, pats filmo „Maištininkas su varlyte“ režisierius užsiima tabloidizacija, o ne bandymu suvokti Ilveso įtaką Estijos politikai ir visuomenei.

Peržiūrėjus didžiumą Baltijos kino programos filmų lieka kartumo poskonis. Gal todėl, kad jie tiksliai apibūdina mūsų visuomenę? Individualistinę, susitelkusią tik į savo asmeninius poreikius ir traumas, giliai konformistinę ir patriarchalinę (tereikia suskaičiuoti prievartos scenas, kurias tenka patirti aštuoniolikmetei merginai gana šlykščiame Ivarso Tontegodės filme „Anna LOL“), hermetišką, bijančią bet kokio kitoniškumo. Gal nebent Ginto Zilbalodžio „Tėkmė“, pasakojanti apie gyvūnų kelionę po apokaliptinį pasaulį, parodo, kad filmo kūrėjams rūpi šis tas daugiau nei jie patys ar jų socialinio burbulo problemos. Tai teikia vilties.