Nuosaikiai ir saugiai

Žiūrint daugelį apdovanotų pagrindinio konkurso filmų, pavyzdžiui, Lucile Hadžihalilovič „Snieguolės ir septynių nykštukų“ ekranizaciją „Ledo bokštas“ („La Tour de Glace“), pelniusį „Sidabrinį lokį“ už išskirtinį meninį indėlį, Mary Bronstein režisuotą „Jei turėčiau kojas, įspirčiau tau“ („If I Had Legs I’d Kick You“), dėl kurio Rose Byrne buvo išrinkta geriausia aktore, taip pat kino Huo Mengo už režisūrą apdovanotą filmą „Sugyvenant su žeme“ („Sheng xi zhi di“), nepaleido įtarus klausimas – kodėl šiuos filmus žmonės turėtų žiūrėti dabar. 

Šį kartą nesuskambo, o gal tiesiog šiek tiek atsibodo kasmet nauja forma pasikartojantis tas pat mylimo korėjiečio Hong Sang-soo filmas „Ką ta gamta tau sako“ („Geu jayeoni nege mworago hani“) apie vaikiną, kurį testuoja pirmą kartą sutikta merginos šeima. Kaip ir visuose Sang-soo filmuose, ir čia didžiausias dramaturgas – alkoholis. Kitaip nei ankstesnėse Berlinalėse, Sang-soo šįkart nepelnė jokių prizų.

Žiuri prizu buvo įvertintas argentiniečio Iváno Fundo mažas filmas „Žinutė“ („El mensaje“) apie mergaitę, kuri supranta gyvūnų kalbą. Filmas, atvirkščiai, nei dažnai įvyksta, neįgavo didelio filmo jausmo ir statuso patekęs į festivalio konkursą, kaip nepaaugo ir apdovanotas. Didysis žiuri prizas atiteko kitam filmui iš Pietų Amerikos – brazilo Gabrielio Mascaro filmui „Mėlynas pėdsakas“ („O último azul“), kuris dar tik festivaliui įsibėgėjant tapo favoritu Europos kino mugėje, platintojams įžvelgiant filmo komercines perspektyvas. Tai braziliška „Telma ir Luiza“ distopinėje ateityje, kur seni žmonės tam, kad neapsunkintų gyvenimo dirbantiesiems, yra ištremiami į senolių koloniją. Pagrindinė filmo herojė jaučiasi dar neįgyvendinusi visų savo svajonių ir, bandydama apgauti sistemą, pabėga. Filmas seka jos kelionę į visišką nepriklausomybę, tačiau režisierius neleidžia į temą pažvelgti rimtai sukurdamas švelnią parodiją. Keista, nes interviu Mascaro teigė, kad norėjo sukurti filmą apie vyresnio amžiaus moterį ir suteikti jai pilnavertiško personažo savybių. Tačiau ją paversdamas komizmo šaltiniu režisierius niekur nepasistūmėja. 

Richardo Linklaterio „Mėlynas mėnulis“ („Blue Moon“), kalbantis, rodos, niekada aktualumo neprarandančia laimės (draugysčių, meilės, kūrybos) tema, ėmė blankti vos palikus kino salę. Filmas pasakoja apie legendinio dainų autoriaus Lorenzo Harto (Ethan Hawke) saulėlydį, užleidžiant vietą savo partneriui ir konkurentui, kuris, kitaip nei pagrindinis personažas, gauna viską – moterį ir šlovę. Jį suvaidinęs Andrew Scottas festivalyje buvo apdovanotas kaip geriausias antraplanis aktorius. Tai neabejotinai linklateriškas filmas, tačiau kur kas kameriškesnis, kartais realiu laiku vienoje erdvėje vykstantis filmo veiksmas kuria šiek tiek klaustrofobišką įspūdį.

Nepaisant silpnos programos fono, kaip visada, Berlinalėje atsiranda keletas filmų, kurie išsiskiria ir kviečia vertingam pokalbiui apie dabartį. Po jų norisi kalbėtis. Pirmą kartą sušukti eureka! festivalyje privertė režisierius, kurio kinas visada intelektualiai stimuliuoja – tai rumunas Radu Jude ir jo naujas filmas „Kontinentinis 25“ („Kontinental ’25“). Nors tai tiesioginė nuoroda į Rossellini „Europa 51“, jis kalba apie šiandieną ir patį Europos vidurį, kuriame vyrauja aštresnis visuomenės klimatas, aukštesnės nuotaikų amplitudės. Pagrindinė filmo veikėja – antstolė Orsolija iš Transilvanijos sostinės Klužo. Filme vaizduojamas trumpas jos moralinės krizės epizodas, kai ją užgula kaltė dėl iškraustomo vyro savižudybės. Šis vyras, kaip vėliau sužinom, buvo garsus sportininkas, kurio gyvenimas dėl objektyvių priežasčių vieną dieną ėmė griūti ir jis atsidūrė gatvėje. Ilga filmo įžanga seka jį kasdienybėje – šlitinėjant po miestą, renkant butelius, prašant išmaldos, valgant, miegant, šlapinantis. Itin kūniškas benamis, savo energija primenantis Denis Lavant’o personažą iš Leos Caraxo „Šventųjų motorų“, glaudžiasi katilinėje. Po paskutinio antstolių apsilankymo jis nusižudo, taip pažadindamas Orsolijos sąžinę. Tautinė neapykanta, Orbáno Vengrija, Bažnyčia, kartų skirtumai – filmą Jude perpildo ne tik temomis, bet ir ženklais, citatomis, nuorodomis, kičo elementais, tarsi sudarinėdamas sudėtingą ir nepaprastai įdomų šiuolaikinės visuomenės vertybinio nuosmukio atlasą. Nuo bet kokio estetizavimo išlaisvinti Jude kadrai rėžia akį savo buitiškumu ir sutelkia visą žiūrovų dėmesį į turinį. Nesibaigiantys personažų dialogai – tarsi karštligiškas režisieriaus įžvalgų srautas. Sklinda kalbos, kad Jude jau kurį laiką kuria filmą apie Drakulą, tačiau panašu, kad pakeliui į didelį žanrinį epą jis negali susilaikyti neišsukęs iš kelio ir nepagavęs naujos, ne ką mažiau svarbios aktualijos. 

Sąžinė, gerumas, atjauta – vis retesnės žmonių savybės, dažnai kosmetiškos, kaip tas patogiai prie mobiliojo tinklo pajungtas poros eurų vertės patronažas keliolikai labdaros fondų. Išraiškingas filmo „Kontinentinis 25“ kadras, kai pagrindinei herojei bekalbant su drauge garsėja diegetinė technomuzika, palengva nutildydama pačios Orsolijos sąžinės balsą – visuomenės kurtumo metafora. „Negali dabar gailėtis, kad neįrašei jo į Šindlerio sąrašą“, – ramina Orsoliją policininkas, kai ji svarsto, ką galėjo padaryti kitaip. Kaltė greitai perauga į savigailą, juk žmogus pats atsakingas už save, draugė sako, pažiūrėk į Wimo Wenderso „Tobulos dienos“ personažą, laimingai sau valantį tualetus – ir savižudis galėjo tokią laimę rasti. Radu Jude švelniai grybšteli populiariam arthausiniam kinui, kuris manipuliuodamas realybe žiūrovams padeda pasijusti geriau.

Dar vienas filmas, taikliai naudojantis šiandienos diagnozes, – naujas meksikiečio Michelio Franco filmas „Svajonės“ („Dreams“) apie jauną talentingą baleto šokėją, kuris myli (iš išskaičiavimo) vyresnę ir labai turtingą amerikietę (Jessica Chastain). Rizikuodamas gyvybe, jis kerta Amerikos sieną, nukeliauja iki jos namų ir kurį laiką mėgaujasi patogumais bei romantika, kol pradeda jaustis it slaptas naminis gyvūnėlis, tada ima maištauti. Galiausiai yra deportuojamas, kai ima aiškėti moters motyvai. Tai dar vienas filmas apie pinigus ir galią, patvirtinantis neišjudinamą pasaulio tvarką. Amerikiečiai filme gobšūs ir nuožmūs kaip jų prezidentas – tik panorėję jie gali viską, bet svarbiausia, kad niekas jiems netrukdytų. Kaip ir savo ankstesniame filme „Nauja tvarka“ (2020), Franco siekia provokacijos, manipuliuoja žiūrovais, rodo žmonių sužvėrėjimą, bet turbūt svarbiausia – jis aktualiai kalba apie dabartį.

„Auksinį lokį“ pelnęs režisierius Dagas Johanas Haugerudas yra naujasis Norvegijos Joachimas Trieras. Paskutinė trilogijos dalis „Svajotoja“ („Drømmer“) neabejotinai taps žiūrovų favoritu visame pasaulyje. Tai tikrai stiprus filmas, papasakotas iš jaunos merginos, karštai įsimylinčios savo mokytoją, perspektyvos. Jausmų tiek daug, kad ji ima rašyti, ir ne ką prasčiau nei jos poetė senelė. Daug subtilių akimirkų puošia šią brendimo istoriją, kuri praveria duris į šiuolaikinės Norvegijos visuomenę. Kad ir koks išbaigtas Haugerudo filmas būtų, Toddo Hayneso vadovaujamos žiuri sprendimas visame sociopolitiniame kontekste atrodo pernelyg nuosaikus ir saugus.

Daug kas tikėjosi, kad ukrainietės Katerynos Gornostai dokumentinis filmas „Laiko žymė“ („Strička času“) pratęs Berlinalės tradiciją įtraukti dokumentiką į pagrindinį konkursą ir ją apdovanoti. Tai būtų ne tik politinis, bet ir objektyvus sprendimas, nes Gornostai sukūrė nepaprastai svarbų, jautrų ir vilties suteikiantį dokumentinį liudijimą apie karo niokojamos Ukrainos dabartį. Ji filmavo skirtingai nuo fronto nutolusių miestų ir miestelių mokyklas, kurių išsaugojimas simbolizuoja bent šiokio tokio normalumo palaikymą. Filmas gilinasi į karo poveikį kasdieniam mokytojų ir mokinių gyvenimui, paženklintam nuolatinio pavojaus. „Laiko žymė“, galima sakyti, yra tradicinis stebimosios dokumentikos filmas, tačiau jis puikiai iliustruoja kino galimybes reaguoti, interpretuoti ir megzti vertingus pokalbius su per kiną pasaulį geriau suprasti besitikinčiu žiūrovu.

„Visa, ką turėjau, buvo niekas“ („Je n’avais que le néant“) – dar vienas filmas, kuris sugrąžino prasmės jausmą. Šiemet sukanka 80 m. po Antrojo pasaulinio karo baigties ir Aušvico-Birkenau stovyklų išlaisvinimo bei 40 m. po Claude’o Lanzmanno šedevro „Šoa“ premjeros. Prancūzų režisierius Guillaume’as Ribot pasitelkia nepanaudotus kadrus iš „Šoa“ filmavimų bei Lanzmanno dienoraščių ištraukas kurdamas įtaigų režisieriaus, darančio skaudų tyrimą apie nužmogėjimą, portretą. Lanzmannas paskyrė dvylika savo gyvenimo metų filmui, nors visą tą laiką nuolatos stigo jo prasme tikinčių ir palaikančių žmonių. Vėliau filmas tapo vienu svarbiausių kino istorijoje, liudijančių visišką nužmogėjimą. Bet kaip tai paveikė patį Lanzmanną, kokia buvo šios misijos kaina jo gyvenimui? 

„Berlinale Special“ programoje parodytas vokiečio Jano-Ole’s Gersterio filmas „Salos“ („Islands“) nustebino gerąja prasme. Čia po pramoginio psichologinio trilerio rūbu pateikiama daug taiklių įžvalgų apie tūkstantmečio kartos vaikų sunkumus mezgant ilgalaikius ryšius, baimę įsipareigoti, ryžto trūkumą ir bėgimą nuo problemų, gyvenimą iliuzijoje, kad viskas dar priešaky, ir normalumo bei apibrėžtumo ilgesį. Puikus pagrindinis personažas (Sam Riley), Fuerteventūroje įstrigęs buvęs tenisininkas, įsitraukia į atostogaujančios jaunos šeimos dramas, kurios priverčia jį apmąstyti savo gyvenimą, o vėliau atskleidžia ir tai, ką jis galimai nerūpestingai pragėrė. Ta trapi riba tarp gyvenimo laisvėje ir tapimo visuomenės marginalu filme užkabinta tiksliai ir, pagal žanrą, ganėtinai giliai. 

Dar vienas kūrinys iš Specialiosios programos, kuris pasirodė itin originalus – tai iš Lesoto kilusio ir Berlyne kuriančio Lemohango Mosese’s filmas „Protėvių ateities vizijos“ („Ancestral Visions of the Future“) – alegoriškas režisieriaus žvilgsnis į savo vaikystę Lesote ir dabartinį gyvenimą diasporoje, į tai, kas jį gyvenime formavo – ir augino, ir žlugė. Filmas praplečia dokumentinio kino formą, režisieriaus-pasakotojo balsas jungia autobiografines bei mitines siužeto linijas. Mosese sukūrė jaudinantį ir vizionierišką filmą. Tai taip pat nepaprastai poetiška odė kinui. 

Pastarojo filmo ir dar kelių, – pavyzdžiui, Panoramoje parodyto britų šiuolaikinio meno žvaigždės Isaaco Julieno „Dar kartą: statulos niekada nemiršta“ („Once again... (Statues Never Die“) apie Alainą Locke’ą ir Harlemo renesansą, – originalumas ir vieta festivalio programoje kelia norą užduoti klausimus apie programos strategijas ir dar labiau intriguoja, kokia bus Berlinalės ateitis: ar nauja meno vadovė Tricia Tuttle kreips Berlinalę link festivalio, kuriam anksčiau vadovavo Londone? Ar bus mažiau vietos drąsioms formoms ir idėjoms panaikinus „Encounters“ programą? Labai tikiuosi ir linkiu Berlinalei atsinaujinti neištrinant jos praeities ir išlaikant vertybes, atskiriančias ją nuo kitų festivalių.