Sentimentali kino vertė

 

O kartu nepaleidžia Nicos oro uoste pasitinkantis ir išlydintis šiųmetinio Kanų festivalio plakato vaizdas – kadras iš jausmingos Claude’o Leloucho melodramos „Vyras ir moteris“ su apsikabinančiais veikėjais. Prisipažinsiu, vos tik plakatas buvo paskelbtas, jis man atrodė lyg atsitiktinis, nebūtinas. Ir tik festivaliui įsibėgėjant, vis labiau įsitraukdama į filmų peržiūrų maratoną, bėgdama iš vienos salės į kitą pajutau tą kino apkabinimo jausmą. Kino pasaulio kaip kažkokios atskiros planetos ritualai, panašių jausmų vienam ar kitam filmui sujungti šimtai žmonių, beveik haptiškas kino vaizdų pojūtis yra stipriausias Kanų festivalio prisiminimas. 

 

Bet kokia pamatytų kelių dešimčių filmų klasifikacija tokio masto renginyje, kokiu, nepaisant nuolatinės kritikos, išlieka Kanai, yra pažeidžiamas dalykas jau vien todėl, kad visų filmų pamatyti neįmanoma. Bet dar ir todėl, kad kinas šiandien yra pasiekęs neregėtą temų, stilių, subžanrų įvairovę. Tik susiruoši daryti išvadas apie vieną ar kitą Kanų programose dominuojančią filmų grupę, ir čia pat, žinoma, atsiranda tą dominantę slopinančios alternatyvos. Akivaizdų įvairių programų pradžios politiškumą nebūtinai pratęsia jų sudarymo dramaturgija, o konkursinėje programoje apskritai jis buvo kone užgožtas vidinio gyvenimo tėkmės, prisiminimų, būsenų variacijų. 

 

Šįmet programose – net keli garsių aktorių režisuoti filmai (Kristen Stewart „Vandens chronologija“ / „The Chronology of Water“, Scarlett Johansson „Eleonora Didžioji“ / „Eleanor the Great“, Harriso Dickinsono „Vaikėzas“ / „Urchin“), bet ar tai būtinai tendencija? Gal tai apskritai susiję su „multitaskinimu“ menų laukuose, kai kūrėjai ir kūrėjos tiesiog neapsiriboja viena profesija? Ir, beje, visi trys aktorių filmai nenusileidžia bendram lygiui nei aktualumu, nei meniškumu – industrija tam turi pakankamai universalių įrankių.

 

Todėl šis neilgas tekstas apie Kanus yra tik fragmentiški prisiminimai apie kelis filmus. Vieni iš jų visus metus keliaus per festivalius, kiti pasieks tik nišinę publiką. Net stebėtina, kaip sklandžiai su šių laikų filmų perprodukcija Kanai (ir apskritai didieji festivaliai) geba tvarkytis. 

 

***

 

Kinijos genijumi, fenomenu tituluojamo režisieriaus Bi Gano filmo „Prisikėlimas“ („Kuang ye shi dai“) pradžioje nuskambėjęs pareiškimas „Geriau mirsiu negu grįšiu į tikrovę“ yra tarsi nemažos dalies Kanų konkursinės programos motto. Nors tik nedaugelis gali sau leisti užkurti tokį sapnų fabriką – siužetu nesujungtą stulbinančių vaizdų, specialiųjų efektų (dažnai keliančių dirbtinumo jausmą, bet nuo to ne mažiau įspūdingų) kelionę per kino istoriją, stilius, žanrus. 

 

Filmavimo aikštelė kaip filmo veiksmo vieta ir metavieta, kurioje autoriai ir jų personažai randa saugiausią prieglobstį, – vienas dažniausių Kanų konkurse rodyto kino motyvų. Kinas tarsi žiūri į veidrodį ir bando suprasti, kas jame atsispindi? Ar atsispindi ir kaip atsispindi laikas? Pagaliau ar kinas gali padėti sugrįžti į praeitį? Ar jis gali vėl tapti toks, koks buvo – mylimas be jokių išlygų?

 

Nežinau, ar režisierius Richardas Linklateris sau kėlė būtent tokius klausimus, bet jo filmas „Naujoji banga“ („Nouvelle Vague“) nori nenori verčia juos užduoti net prieš autoriaus valią. Šis filmas lengvas ir neįpareigojantis, o tai jo žavesys ir kartu pažeidžiamumas. „Naujoji banga“ pasakoja „Iki paskutinio atodūsio“ gimimo istoriją taip, lyg nebūtų šimtų kinotyrinių studijų, dešimčių knygų apie Naująją bangą, Godard’ą, novatoriškumą. Naujosios bangos intelektine reputacija susirūpinę mokslininkai turbūt turėtų jį ignoruoti – jis nesiūlo jokių gilių ir tuo labiau naujų įžvalgų, o dauguma dialogų ar atskiros frazės, kuriomis mėtosi Godard’as ir jo kolegos, yra chrestomatinės ir daugmaž žinomos kiekvienam kritikui. Nors Linklateris prie kiekvieno „Iki paskutinio atodūsio“ filmavimo grupės nario, žurnalo „Cahiers du Cinéma“ darbuotojo, režisieriaus, aktoriaus jiems pasirodant kruopščiai prirašo tikrą pavardę, ir neabejoji, kad jis padarė rimtą tyrimą, „Naujoji banga“ pirmiausiai kelia šaunų spontaniškumo ir tiesiog beribės meilės Naujosios bangos fenomenui jausmą. Jeigu tau tinka tas įsimylėjimas į visus ir viską tame nutolusiame laike, tada seansas įvyko. 

 

Filmas prasideda Godard’ui nervinantis, kad Françoise Truffaut ir Claude’as Chabrolis jau sukūrė po filmą, o jis vis dar trinasi žurnalo redakcijoje. Ir apskritai: „Visi Kanuose! Kodėl aš ne Kanuose?!“ Prasideda chaotiškas filmavimo procesas, nežadantis šedevro. Tik vienas režisierius žino (ir tai dar neaišku), kuo viskas baigsis, ar bent tai, kokio kino jis nenori sukurti. Filmas ekranizuoja mitą apie Naujosios bangos pagrindinius principus, daro tai ironiškai ir, beje, gana informatyviai. 

 

Linklateris visą laiką juokauja, tarp kita ko, ir neva visa apimančios sinefilijos Naujosios bangos kino kūrėjų terpėje tema: ikoniškas Naujosios bangos įvaizdis yra rytą vakarą filmus žiūrintys kino kūrėjai. „Čia turi būti kaip „Vasaroje su Monika“, – nurodo Godard’as operatoriui Raouliui Coutard’ui. Tas tik gūžteli pečiais: „Tuo metu aš buvau Vietname.“ (Ir tikrai, Bergmano filmo sukūrimo metais Coutard’as dirbo karo operatoriumi Indokinijos kare). 

 

Keisčiausia (švelniai tariant) pretenzija, kurią girdėjau šiam filmui, yra ta, kad visi aktoriai panašūs į savo prototipus, o štai Belmondo nepanašus į tikrą Belmondo. Ar tai iš viso įmanoma? Linklateris juk kartoja tai, ko neįmanoma atkartoti. Tai žavinga saviapgaulė, iš anksto pasmerkta nebūti originalu, bet užtat tikras yra noras pabūti aname laike, dėkingumas Naujajai bangai.

 

Kinas gali padėti suprasti save, atsiprašyti artimuosius už klaidas, atkurti santykius su nutolusiais žmonėmis – taip galvoja vienas pagrindinių norvegų režisieriaus Joachimo Triero filmo „Sentimentali vertė“ („Affeksjonsverdi“) personažų, kino režisierius Gustavas Borgas. Jis garsus, nuodėmingas, neatsakingas, nesuprantantis pasikeitusių kino industrijos taisyklių (net nedvejoja, kad „Netflix“ remiamą filmą rodys kino teatrai). Be to, Borgas senstelėjęs, o tai irgi nuodėmė jauname žvaliame (kino) pasaulyje. Jį su pasimėgavimu, išmintingai, šiek tiek pašaipiai vaidina Stellanas Skarsgårdas. Borgas parašė puikų autobiografinį scenarijų ir nori, kad jo duktė aktorė Nora Borg suvaidintų pagrindinį vaidmenį. Renate Reinsve vaidina Norą (simboliškas norvegų kultūrai vardas, aišku, nukeliantis į „lėlių namus“), aplink kurią ir sukasi veiksmas, o tai tarsi suponuoja požiūrį į „Sentimentalią vertę“ kaip į „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ tęsinį ir netgi šių filmų dilogiją. Jeigu tai tęsinys, tai „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ veikėja „Sentimentalioje vertėje“ jau šiek tiek subrendo, nors nerimas niekur nedingo. Filmas prasideda Noros panikos priepuoliu einant į teatro sceną. Jos nerimastingos natūros, neužtikrintumo, abejonių šaknys slypi (nemaža dalimi) santykiuose su kadaise ją ir seserį palikusiu tėvu. 

 

Apskritai „Sentimentali vertė“ – tai toks Bergmanas „vaikams ir jaunimui“ su visa pagarba pastariesiems. Čia net yra kadras, sukurtas pasitelkus specialiuosius efektus, kuriame persilieja tėvo ir dukterų veidai, galbūt suerzinsiantis „Personos“ gerbėjus, gerai žinančius tą sudėtą iš dviejų aktorių veidų personą garsiajame švedų režisieriaus filme. Gal tai ir pašaipi nuoroda į Triero filmo tematikos ir problematikos kilmę.

 

Duktė atsisako vaidinti tėvo filme, ir nieko kito nelieka, tik kviestis amerikietę aktorę Reičel. Kaip amerikietė Patricija nesuprato Mišelio Puakaro filme „Iki paskutinio atodūsio“, taip ir Reičel negali įsigyventi į jai siūlomą vaidmenį. Ji supranta, kad nesupranta aplinkinių, ir Borgas suvokia, kad ji negali būti jo dukters pakaitalu. Elle Fanning neįtikėtinai subtiliai vaidina Reičel. Aktorė, atrodo, ironiškai žaidžia su stereotipu, kad amerikietė – tai toks naivus svetimkūnis sudėtingame europietiškų dvasinių refleksijų ir kultūros pasaulyje. Jos Reičel pasielgia bene išmintingiausiai – apsisprendžia pasitraukti iš Borgo filmo (ir iš „Sentimentalios vertės“). Fanning ir Skarsgårdo puikiai suvaidintos scenos apie kino žaidimą, jo apgaules, apsimetinėjimus vienas prieš kitą, apnuoginantį nuoširdumą man buvo geriausia šio filmo dalis. Filmui buvo pranašaujama „Auksinė palmės šakelė“, jis pelnė Didįjį žiuri prizą, jau tapo sinefilų labiausiai laukiamu metų kino kūriniu. Reikia pripažinti, kad Trieras geba rimtoms, sunkioms temoms suteikti patrauklią formą, turi humoro jausmą, žaismingai derina šiuolaikines kultūrines nuorodas.

 

Kino kūrimas yra ir Švedijoje gyvenančio egiptiečių kilmės režisieriaus Tariko Saleho filmo „Respublikos ereliai“ („Eagles of the Republic“) siužeto centre. Žavesio nestokojantis nuolatinis Saleho aktorius Faresas Faresas vaidina kino žvaigždę Džordžą Fahmy, kurį politinis režimas padaro savo ruporu – priverčia kurti propagandinį filmą. Saleho filmas, nepaisant kai kurių klišių (žvaigždė, žinoma, turi sūnaus amžiaus meilužę), o gal tam tikra prasme ir dėl jų, buvo vienas iš nedaugelio konkursinėje programoje, kuriame itin svarbus linijinis pasakojimas, siužeto logika, personažų poelgių motyvai. Elementarūs dalykai, darantys filmą pirmiausia žiūrovišką. Politinė Saleho drama gausiai atmiešta sentimentaliais elementais, bet tenka prisipažinti, kad po dešimties filosofiškų „sąmonės srautų“ konkurse ir kitose programose būtent „Respublikos ereliams“ buvau beatiduodanti savo asmeninę palmės šakelę. Gal už tai, kad pridususi kino žvaigždė pakeliui į politikų glėbį, nepaisant minėtos jaunos meilužės, sugebėjo įsimylėti savo bendraamžę režimo tarno žmoną. Žodžiu, už gryno melodramos žanro jausmą. 

 

Tam tikra prasme kinas yra ir kino kritikų ypač išgirto Brazilijos režisieriaus Kleberio Mendonços Filho filmo „Slaptasis agentas“ / „O Agente Secreto“ (prizas už geriausią režisūrą) įkvėpimas, sumaniai įtrauktas į pasakojimą apie kairiųjų pažiūrų mokslininko ir bėglio nuo politinio režimo nuotykius Brazilijoje 1977 metais. Filmas derina kruopščiai atkurtą, nepaaiškinamai svaigią ir kartu pilną įtampos, tirštą politinių nusikaltimų laikotarpio atmosferą su nuolatinėmis nuorodomis į kino teatruose tuomet rodomus filmus. Spielbergo „Nasrų“ siužetas persikelia į tikrovę, o į pagrindinį personažą netikru Marčelo vardu (jį vaidina Wagneris Moura, apdovanotas prizu už geriausią vyro vaidmenį) režisierius žvelgia kaip į Belmondo „Profesionalo“ variaciją. „Slaptasis agentas“ – išties vienas įdomiausių ir kartu paslaptingiausių filmų, jo žiūrėjimo malonumas slypi kažkur tarp aktualumo (nes filmai apie politinius režimus ir nusikaltimus yra neišvengiama šiuolaikinio kino dalis) ir subtilios stilizacijos, tarp praeities prisiminimų ir dabarties smalsumo (herojaus istorija ekrane tampa šiuolaikinių tyrimų objektu). Praeitis panaši į hiperrealistišką sapną, dabartis – į dokumentą. 

 

Dviejų konkursinės programos filmų režisieriai neapsieina be kino mitologijos ir žanrų modifikacijų. Į 8-ojo dešimtmečio naujojo Holivudo sukurtą ikonišką JAV paveikslą nukelia režisierės Kelly Reichardt „Meistras“ / „The Mastermind“ (apie kvailą paveikslų vagystę; juos vagia Josho O’Connoro suvaidintas personažas, ir tai vienintelis filmo privalumas, neskaitant idėjos apie bet kokių veiksmų beprasmybę). Režisieriaus Ari Asterio „Edingtonas“ – neovesterniška satyra apie Joaquino Phoenixo suvaidintą miestelio šerifą, kuris kovido pandemijos metu priešinasi kaukėms, nesutinka su BLM šūkiais ir kandidatuoja į merus. Iš pradžių filmas juokingas ir primena Coenus, bet nusirita iki nevykusiai „Taksistą“ ir Tarantino filmus imituojančio prievartos estetikos kokteilio. 

 

Apskritai Kanuose pamačiau neįprastai daug filmų, kurių forma tarsi praryja turinį. Forma parodijuoja pati save, stabdo dramaturgiją, suniveliuoja aktorių darbus. Šia prasme nepralenkiamas Wesas Andersonas su „Finikiečių schema“ („The Phoenician Scheme“). Užkulisiuose sklando nuomonė, kad Andersonas vis atsiduria Kanuose todėl, kad su savimi atsitempia būrį žvaigždžių, be kurių Kanai ne Kanai. 

 

Bet vargu ar šis ciniškas paaiškinimas ir yra kvietimo į konkursinę programą priežastis. Andersonas – tiesiog gryniausia išraiška vieno šiandienos festivalinio kino bruožo: būti ryškiam, išsiskirti bet kokia kaina, dažniausia filmo turinio sąskaita. Toks, pavyzdžiui, buvo labai efektingas, agresyvus režisierės Lynne Ramsay „Mirk, mano meile“ („Die, My Love“) – depresija sergančios moters portretas.

 

Prieš kelerius metus žanrinis kinas su praplėstomis aktualaus feministinio kino ribomis buvo tarsi įteisintas „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimu Julios Ducournau „Titanei“. Body horror žanro temas Kanų orbitoje pernai pratęsė „Substancija“, gana sėkmingai bandanti išsėdėti ant autorinio ir komercinio kino kėdžių. Šįmet Ducournau grįžo į Kanų konkursą su brendimo drama „Alfa“ („Alpha“), bet iš aktualijų – kaip iš nuo viruso filme byrančių marmurinių kūnų – liko tik dulkės.

 

Todėl kino verte išsiskiria tie filmai, kuriems pavyksta būti ir originaliems, ir kalbėti apie gilesnius, egzistencinius dalykus. Apie Vokietijos režisierės Maschos Schilinski filmo „Kritimo garsas“ („In die Sonne schauen“) kritikams Kanuose padarytą įspūdį jau turbūt negirdėjo tik pats tingiausias kino gerbėjas. Tai vizualiai (bet ne tik) nepaprastai įspūdingas pasakojimas apie kelių moterų kartų išgyvenimus, sujungtus mirties, laiko, brandos ir praradimų. Schilinski panardina į subtilią kelionę nepajudant iš vietos – vieno namo, kuris sujungia laikus. Kitas favoritas, Oliver Laxe’o „Sirât“ – svaigus reiverių road movie. Bent jau pirma filmo pusė daro su kino konvencijomis nesiskaitančio aikštingo kūrino įspūdį, nors bendra ištarmė apie bandymą pabėgti nuo tikrovės man pasirodė supaprastinta.

 

Gerame festivalyje beveik visada atsiranda filmas, kuriame idealiai dera turinys ir forma, politiškumas ir fantazija, filosofiškumas ir aktualumas. „Auksinę palmės šakelę“ pelnęs Jafaro Panahi „Tai tik nelaimingas atsitikimas“ („Yek tasadef sadeh“) būtent toks. Visada diskutuotinas klausimas, ką ir kodėl išskirti šiuo apdovanojimu, ir apskritai tai turbūt ne pats geriausias Panahi filmas. Vis dėlto režisieriaus meistrystė, išmintis ir, svarbiausia, neišsemiama fantazija tikrovės siužetus verčiant intriguojančiais filmais visada nustebina. Panahi į vieną automobilį lyg atsitiktinai surenka nuo politinio režimo nukentėjusius žmones, kurie turi nuspręsti, ar keršyti jiems į rankas atsitiktinai patekusiam budeliui. Traumos savivoka, aštrios nusikaltimo ir atpildo dilemos, diskusija su budeliu (pakeliui dar ir ironizuojant) – visa tai atveda publiką į šiurpoką filosofinį ir dviprasmybėmis nežongliruojantį filmo finalą. 

 

Nors festivalio apdovanojimai subalansavo politinius ir meninius pasirinkimus, visgi politikos ir socialinės tikrovės atspindžių gerokai daugiau buvo „Kito žvilgsnio“ programoje nei pagrindiniame konkurse. Programą atidarė Prancūzijos ir Tuniso režisierės Erige Sehiri filmas „Pažadėtas dangus“ („Promis le ciel“), pasakojantis, kaip pasikeičia trijų labai skirtingų moterų likimai laikinai priglaudus berniuką iš skęstančio pabėgėlių laivo. Šalia profesionalių aktorių vaidina neprofesionalai, šalia vaidybinių scenų – spontaniškas dokumentalumas. Įsimintinos filmo veikėjos – pastorė, studentė ir nelegaliai mieste besiglaudžianti, geresnio gyvenimo siekianti jauna, likimo nuo savo vaiko atskirta motina, skaudūs jų seserystės išbandymai, netikėti, nemelodramatiški siužeto posūkiai ir, svarbiausia, visiškai nepažįstamo kasdienio Tuniso gyvenimo mozaika. 

 

Pažintine prasme įdomus buvo energingas, iš dalies biografinis Akinolos Dawies filmas „Mano tėvo šešėlis“ („My Father’s Shadow“), kuriame vaiko žvilgsniu pamatyta Nigerijos 1993-iųjų politinė krizė ir ją išgyvenantys žmonės: jie siekia demokratiškai išrinkti prezidentą, patiria nusivylimą ir baimę kariniam diktatoriui anuliavus rinkimų rezultatus. 

 

„Aiša negali skristi“ („Eayshat lam taeud qadiratan ealaa altayaran“, rež. Morad Mostafa) –slaugės iš Sudano, dirbančios Kaire, istorija, pamatyta negailestingu žvilgsniu, akcentuojančiu nežmonišką socialinę tikrovę, fatališką pasmerktumą fizinėms ir dvasinėms kančioms, susitaikymą su nuolatiniu pažeminimu. 

 

„Kito žvilgsnio“ programoje pagrindinį apdovanojimą pelnė Čilės režisieriaus Diego Céspedeso filmas „Paslaptingas flamingo žvilgsnis“ („La misteriosa mirada del flamenco“) apie ekscentrišką queer bendruomenę atokioje dykvietėje. Bendruomenės nariai yra apkaltinami paslaptingo viruso paplitimu. Veiksmas vyksta 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tad nuoroda į AIDS akivaizdi. Ar taip yra iš tikrųjų, aiškinasi mergaitė, auganti dviejų translyčių žmonių šeimoje. Dramatiška ir šiek tiek mistiška, naivaus siurrealizmo nestokojanti istorija, yra pilna muzikos nuošaliame bare, kur ant scenos tarpusavyje konkuruoja artistiškos, jausmingos personos. Apskritai visas filmas yra lyg įžūlus, miesčionišką skonį pažeidžiantis pasirodymas apie meilę, atvirumu primenantis Fassbinderio ar Pasolini filmus.

 

Tarp „Kito žvilgsnio“ laureatų – sąmojingas ir paprastas pasakojimas „Poetas“ („Un poeta“, rež. Simón Mesa Soto) apie nevykėlį poetą Oskarą, kuris įžvelgia paauglės talentą ir nori jį išpuoselėti, padaryti ją įžymybe. Jis apsėstas meilės poezijai, yra tikras literatūros riteris ir tokių personažų su žiburiu nerasi šiuolaikiniame kine, kuriame visi viską tik praranda ir nelabai ką atranda. Ko tik Oskarui nenutinka šioje graudžiai juokingoje istorijoje, kol poetas galų gale supranta, kad talentą turintis žmogus nebūtinai privalo jį puoselėti. Gyventi paprastą gyvenimą juk irgi yra šioks toks tikslas.