Kartais tai, ko nematai, gniuždo labiau nei tai, ką regi

 

Filmo veiksmas vyksta Raudonojo Pusmėnulio būstinėje Vakarų Krante, kur savanoriai gauna skubų pagalbos iškvietimą. Penkerių metų mergaitė skambina iš Izraelio armijos apsupto automobilio. Jame ji įstrigusi tarp nužudytų savo šeimos narių. Mergaitė maldauja, kad kas nors ateitų jos išgelbėti. Stengdamiesi neprarasti ryšio, savanoriai bergždžiai bando nusiųsti greitosios pagalbos automobilį. Tai tikra 2024 m. sausio 29 d. įvykusi Hind Rajab istorija. Mergaitė buvo rasta nužudyta kartu su savo pusbroliais, teta, dėde ir dviem paramedikais, kurie, nors ir turėjo leidimą vykti nustatytu maršrutu, buvo brutaliai nužudyti prieš pat pasiekdami Hind. 

 

Akivaizdu, kad su tokia skuba kurtas filmas apie tragišką įvykį, kurio žaizdos dar nespėjo užgyti, turi daugiau tikslų. Didžiausias impulsas kurti, pasak režisierės, buvo pareigos jausmas, kurį ji, kaip menininkė ir viešas žmogus, jaučia palestiniečių tautai. „Nuo pat pradžių šis projektas buvo tarsi įelektrintas, jį lydėjo nepaprasta energija ir ryžtas. Tai vedė visą komandą. Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad įmanoma sukurti filmą per metus. Buvau pačiame savo ankstesnio filmo „Oskarų“ kampanijos įkarštyje. Tačiau kai išgirdau internete sklandantį įrašą, kuriame Hind Rajab maldauja pagalbos, apėmė neapsakomas liūdesys, pasijutau bejėgė. Tai buvo fizinė reakcija, tarsi žemė slystų iš po kojų. Neįstengiau tęsti suplanuotų darbų“, – prisimena režisierė.

 

„Daugybė žmonių pasaulyje jaučiasi bejėgiai dėl karo Gazoje, – neabejoja Ben Hania. – Šis filmas gimė iš panašaus jausmo, iš nežinojimo, ką galime padaryti, kad tai liautųsi. JAV ir kiti Vakarų politikai nieko nedaro, todėl kyla stiprus pyktis. Pirmą kartą klausydamasi Hind pagalbos šauksmo jaučiau, kad tas balsas kreipiasi į mane. Tas negalėjimas nieko padaryti – nepakeliamas. Tada bandžiau įsivaizduoti, kaip jautėsi Raudonojo Pusmėnulio darbuotojai. Ji iš tikrųjų jų maldavo, ir jie negalėjo padėti.“

 

Ben Hania sako, kad istorijos pasakojimas iš savanorių perspektyvos turėtų suteikti žiūrovams galimybę pajausti visą tą pyktį ir neviltį, kuriuos jie išgyveno susidurdami su absurdiška neteisybe, supančia Hind Rajab nužudymą: „Kai susisiekusi su Raudonuoju Pusmėnuliu Vakarų Krante gavau leidimą išklausyti visą įrašą, nebeliko jokių abejonių – turėjau viską mesti ir imtis šio filmo“,– prisimena režisierė. Nieko nelaukdama ji ėmėsi tyrimo – kalbėjosi su visais žmonėmis, kurie tą dieną bandė išgelbėti Hind. „Klausiausi, verkiau ir rašiau. Atsispirdama nuo tikrų liudijimų parašiau scenarijų, kuriame visas smurtas lieka už kadro. Tai buvo sąmoningas sprendimas, nes šiandien gyvename smurto pertekliaus laikais, kai jis kasdien skverbiasi į mūsų visų ekranus. Norėjau sutelkti dėmesį į tai, kas nematoma: laukimą, baimę, nepakenčiamą tylą, kai pagalba taip ir neatvyksta. Kartais tai, ko nematai, gniuždo labiau nei tai, ką regi.“ 

 

Režisierė teigia siekusi sukurti paprastą ir aiškų filmą, kuris gali pasiekti visus: „Aš negaliu susitaikyti su pasauliu, kuriame niekas neateina, kai vaikas šaukiasi pagalbos. Tas skausmas – mūsų visų pralaimėjimas, jis priklauso mums visiems. Ši istorija – ne tik apie Gazą.“ 

 

Kad tai pavyko, puikiai iliustruoja Venecijos kino festivalio žiūrovų reakcijos. „Hind Rajab balsas“ pagerino visų laikų aplodismentų rekordą. Po premjeros žiūrovai atsistoję plojo net 23 minutes, ovacijos aplenkė iki šiol ilgiausiais laikytus plojimus Guillermo del Torro filmui „Pano labirintas“ prieš beveik du dešimtmečius Kanų kino festivalyje. Prieš oficialią premjerą vykęs seansas žiniasklaidai irgi buvo išskirtinis, po jo plojo ir emocijų nesulaikė paprastai kritiška distancija apsišarvavę kritikai ir žurnalistai.

 

„Kurdamas filmą niekada nežinai, kaip jis bus sutiktas, ir jį baigus aplanko keistas jausmas, kai filmas jau nebe tavo, o ima gyventi savo gyvenimą. Gerai žinau, su kokiu jausmu aš pati jį kūriau ir ką norėjau perteikti žiūrovams“, – tvirtina režisierė. Po Venecijos „Hind Rajab balsas“ jau spėjo laimėti žiūrovų simpatijų prizą San Sebastiano kino festivalyje, tapo oficialiu Tuniso pretendentu siekti „Oskaro“, buvo parodytas Toronto, Busano bei dar dešimtyje kino festivalių, ir, atrodo, ši kelionė tik prasideda. „Tikiuosi, filmas sėkmingai keliaus ir Hind balsas bus išgirstas visur“, – viliasi režisierė.

 

Filme naudojami ne tik tikri Hind Rajab skambučio įrašai, bet ir nuotraukos bei reportažas iš įvykio vietos. Į kritiką, kad tai kelia etinių klausimų apie asmens atvaizdo ir balso naudojimą be jo sutikimo, Ben Hania atsako, kad nebūtų kūrusi filmo, jei nebūtų gavusi Rajab motinos leidimo naudoti tikrus dokumentus. „Dažnai noras įgarsinti palestiniečių balsus yra lyginamas su išnaudojimu. Tai labai gaji nuostata ir tai tėra dar vienas būdas šiuos balsus nutildyti“, – teigia režisierė.

 

Filme tikri Hind skambučių įrašai organiškai sujungti su vaidybine filmo dalimi. „Nemėgstu žodžio „rekonstrukcija“, tačiau šiam filmui jį galima taikyti, – sako Ben Hania. – Kitas scenas režisavau pagal įvykyje dalyvavusių žmonių liudijimus – jie detaliai man papasakojo, kas vyko, kaip jie jautėsi, kas kaip elgėsi. Taigi filmą konstravau derindama pagarbą Hind balsui, kuris negalėjo būti niekaip manipuliuojamas, ir visų tų žmonių, kurie stengėsi šiai mergaitei padėti, bet susidūrė su tūkstančiu kliūčių, portretus.“

 

Ankstesnis režisierės filmas „Olfos dukros“ („Les filles d'Olfa“, 2023) apie ISIS užverbuotas merginas parodė, kokios neaktualios yra ribos, skiriančios vaidybinį ir dokumentinį kiną, kai kalbama apie politines ir socialines šiandienos realijas. Naujasis filmas taip pat laisvai derina dokumentiškumą su fikcija. Šio filmo aktoriai Hind Rajab skambučio įrašo neperklausė iki pat filmavimo, todėl scenose įamžintos tikros emocijos girdint jį pirmą kartą. Ben Hania prisimena, kad aikštelėje aktoriai buvo sugniuždyti: „Apčiuopiama realybė pribloškė juos, buvo ir atvejų, kai teko nutraukti filmavimą. Tačiau net vieną aktorių ištikus panikos priepuoliui visa komanda jautė atsakomybę tęsti.“

 

Sumontuotą filmą Ben Hania ir jos prodiuseriai nutarė parodyti keletui industrijos atstovų. Iškart po peržiūros daugelis pradėjo siūlyti savo paramą. Prieš pat premjerą Venecijoje prie filmo kaip vykdomieji prodiuseriai prisijungė garsios Holivudo žvaigždės – Joaquinas Phoenixas ir Rooney Mara, Bradas Pittas, Alfonso Cuarónas ir Jonathanas Glazeris. Paklausta, ar toks dėmesys rodo, jog Izraelis pralaimi kultūros karą Holivude, Ben Hania sakė mananti, kad jų dalyvavimas teikia vilčių, jog situacija ims keistis: „Pasaulyje vyrauja suvokimas, kuriam įtaką daro Vakarų žiniasklaida, kad Gazoje mirštantys žmonės yra tik šalutinis poveikis, karo pasekmė. Tai labai dehumanizuojantis požiūris. Kartais, kai apima neviltis ir klausiu savęs, kokia prasmė viso to akivaizdoje kurti filmus, prisimenu, kad dabar kinas ir bet koks kitas menas nepaprastai svarbūs, nes gali suteikti šiems žmonėms balsą ir veidą.“

 

Atsiimdama Didįjį žiuri prizą, Kaouther Ben Hania jį sakė skirianti tiems, kurie rizikuoja viską prarasti, kad gelbėtų gyvybes Gazoje: „Jie tikri herojai. Hind balsas yra pačios Gazos balsas. Tai pagalbos šauksmas, kurį girdėjo visas pasaulis, tačiau niekas neatsiliepė. Jos balsas ir toliau skambės, kol tikroji atsakomybė bus prisiimta ir teisingumas įvykdytas. Mes visi tikime kino galia. Būtent ji ir tai, kas suteikia drąsos pasakoti istorijas, kurios kitaip galėtų nugrimzti užmarštyje, mus čia šį vakarą subūrė. Kinas nesugrąžins Hind, nepanaikins prieš ją įvykdyto žiaurumo. Neįmanoma atkurti to, kas buvo atimta. Bet kinas gali išsaugoti jos balsą, leisti jam skambėti. Tai ne jos vienos istorija. Tai visos tautos, patiriančios genocidą, vykdomą nebaudžiamai veikiančio Izraelio režimo, tragedija. Ši istorija ne tik apie atmintį – ji skatina imtis skubių veiksmų. Hind motina Wessam ir jos mažasis brolis Iyadas vis dar yra Gazoje. Jų gyvybė tebėra pavojuje, kaip ir nesuskaičiuojamų motinų, tėvų bei vaikų, kurie kasdien prabunda po tuo pačiu dangaus skliautu – kupinu baimės, bado ir bombardavimų. Raginu pasaulio lyderius juos išgelbėti. Jų išlikimas nėra labdara.“ 

 

Kaip rašė britų kino kritikas Guy Lodge’as: „Jei „Hind Rajab balsas“ atkreips kieno nors užmerktas akis ar negirdinčias ausis į žiaurumą Gazoje, šis filmas bus atlikęs savo misiją, net jei tai ir labai tiesmukas, ir nepatogus instrumentas.“ 

 

Lietuvos kino ekranuose filmas turėtų pasirodyti kitų metų pavasarį.