Kino pavasaris

 

Į ketvirtąją dešimtį žengiantį „Kino pavasarį“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atidarys naujausias norvegų režisieriaus Joachimo Triero filmas „Sentimentali vertė“ („Affeksjonsverdi“), tapęs 2025 m. apdovanojimų sezono lyderiu. Po pasaulinės premjeros Kanuose, kur pelnė Didįjį prizą, Europos kino apdovanojimuose Trieras pripažintas geriausiu režisieriumi, o pagrindiniai aktoriai Renate Reinsve ir Stellanas Skarsgårdas – geriausiais žemyne. Filmas sulaukė net devynių „Oskaro“ nominacijų, tarp jų geriausio filmo, režisūros ir scenarijaus kategorijose.

 

 „Kino pavasaryje“ bus pristatyta Joachimo Triero retrospektyva, kurioje žiūrovai išvys ne tik keturis ryškiausius ilgametražius darbus, įskaitant 2022-ųjų festivalio favoritą „Blogiausias žmogus pasaulyje“ („Verdens verste menneske“, 2021), bet ir tris pirmuosius, dar studijų laikais sukurtus trumpametražius: „Pieta“ („Pietà“, 2000), „Sustojęs laikas“ („Still“, 2001) ir „Prokteris“ („Procter“, 2002). Režisierius sakė itin besidžiaugiantis šia iniciatyva, mat jo ankstyvieji darbai rodomi retai. Paties Triero manymu, debiutinis trumpametražis „Pieta“ yra vienas geriausių jo sukurtų filmų.

 

Joachimas Trieras – ne vienintelė garsenybė šių metų festivalyje. Programa „Meistrai“ pristatys naujausius Jafaro Panahi, Julios Ducournau, Kelly Reichardt, Guso Van Santo, Agnieszkos Holland ir kitų darbus. Ypač intriguoja Kanų „Auksinę palmės šakelę“ pelnęs Panahi filmas „Tiesiog atsitikimas“ („Yek tasadof-e sadeh“). Nepaisant Irano režimo draudimų ir įkalinimų, Panahi kuria toliau – šį kartą jis kviečia į kelio filmą, kuriame atsitiktinis įvykis pagrindiniams veikėjams prikelia kraupius kalinimo ir tardymų prisiminimus. Irane nesiliaujant represijoms, filmo komandai iki šiol gresia pavojus – neseniai pasaulį pasiekė žinia, kad vienas iš scenarijaus autorių buvo sulaikytas.

 

Programoje išvysime ir Venecijos festivalyje įvertintą italų dokumentininko Gianfranco Rosi kūrinį „Po debesimis“ („Sotto le nuvole“). Skolindamasis Jeano Cocteau mintį, kad „Vezuvijus pagamina visus pasaulio debesis“, režisierius fiksuoja Neapolį, kur dabartis glaudžiai susipynusi su istorija: čia antikos griuvėsiai yra gyvybingo, chaotiško šiuolaikinio gyvenimo fonas. Taip pat pamatysime specialųjį Kanų žiuri prizą pelniusį „Prisikėlimą“ („Kuangye shidai“, rež. Bi Gan) – kelionę per šešis sapnus, įkvėptus budistinių juslių, skirtingų kino stilių ir Kinijos istorijos lūžių.

 

Greta jų – Agnieszkos Holland „Francas“ („Franz“), fragmentiška Franzo Kafkos biografija. Vienas stipriausių programos akcentų yra sukrečianti Tuniso režisierės Kaouther Ben Hania dokumentiška drama „Hind Radžab balsas“ („Sawt Hind Rajab“), atkurianti šešiametės mergaitės iš Gazos pagalbos šauksmą. Tuos, kurie mėgsta istorinius filmus, filipiniečių režisierius Lavas Diazas kvies pažinti jūreivio Fernando Magelano tamsiąją pusę. Po filmų „Vasara, 1993-ieji“ („Estiu 1993“) ir „Alkarasas“ („Alcarràs“) režisierė Carla Simón su naujausiuoju „Romerija“ („Romería“ ) užbaigs šeimos trilogiją, o selekcijoje „Meistrai – trumpai“ žiūrovai išvys Charlie Kaufmano, Paweło Pawlikowskio, Alice Diop, Luiso Ortegos trumpametražius kūrinius.

 

Konkursinėje festivalio programoje šiemet net trys lietuviški akcentai. Gabrielės Urbonaitės „Renovacija“ fiksuoja trisdešimtmečių krizę. Tai filmas apie kartą, jaučiančią spaudimą „susitvarkyti“ gyvenimą. Po sėkmingo debiuto „Animus Animalis“ šį kartą režisierė Aistė Žegulytė filme „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ fiksuoja irimą ir kovą su juo. Dirbdama su mikrobiologais ir restauratoriais, Žegulytė naudoja apskritą kadrą – „mikroskopo metaforą“, stebėdama žmones lyg mažus organizmus begalinėje erdvėje.

 

Konkursą papildo sukrečiantis ukrainiečių žurnalisto, „Oskaro“ laureato Mstyslavo Chernovo dokumentinis liudijimas „2000 metrų iki Andrijivkos“ („2000 Meters to Andriivka“), vienas įdomiausių metų debiutų – mistiškas „Nendrynas“ („Rietland“), pirmasis į Kanus patekęs Nigerijos filmas „Mano tėvo šešėlis“ („My Father's Shadow“), tikra istorija apie susituokti visose tai leidžiančiose šalyse nusprendusią moterų porą – „Džiulian“ („Julian“).

 

Šiemet „Kino pavasario“ lietuviškų premjerų programa bene didžiausia – net devynios naujienos. Šalia jau minėtų Urbonaitės ir Žegulytės darbų išvysime Jorio Skudros režisuotą fotografo Romualdo Požerskio portretą „Romualdas ir jūra“, apimantį penkis jo kūrybos dešimtmečius, Talino festivalyje apdovanotą Dovilės Gasiūnaitės „Danką“ bei menininkės Emilijos Škarnulytės dokumentinę juostą Dykumos garsai“ apie kultinį džiazo ansamblį „Sun Ra Arkestra“. Programą praturtina koprodukcijos: skandinaviška „Vieniša mama“ („Solomamma“), kurios garso takelį kūrė Vigintas Kisevičius ir Paulius Kilbauskas, kroatiška „Smėlio užtvanka“ („Zecji nasip“), Kanų konkursinėje programoje pristatytas Sergejaus Loznicos filmas „Du prokurorai“ („Zwei Staatsanwälte“) bei Toronto festivalio hitas, ukrainiečių režisieriaus Valentyno Vasyanovychiaus tragikomedija „Už pergalę!“ („Za Peremohu!“). Trumpojo metražo mėgėjų laukia septynios premjeros, kur dėl prizo varžysis Arno Balčiūno, Sauliaus Baradinsko, Augustės Gerikaitės ir kitų kūrėjų darbai.

 

Tradiciškai populiariausia festivalio dalis – programa „Kritikų pasirinkimas“. Šių metų ašis – siurrealistinė japonų režisierės Chie Hayakawos vaikystės drama „Renuaras“ („Renoir“) ir geriausias praėjusių metų slovakų filmas „Tėvas“ („Otec“) – chirurgiškai tiksli sielvarto studija.

 

Kanų „Queer Palm“ laimėtoja, žiūrovams gerai pažįstamos aktorės Hafsios Herzi režisuota „Mažoji sesė“ („La petite dernière“) pasakoja apie prancūzų-alžyriečių paauglės tapatybės paieškas. Dar vienas aktorius, išbandantis jėgas režisūros srityje, Harris Dickinsonas debiutuoja su drąsiu, priklausomybes ir socialinę atskirtį nagrinėjančiu filmu „Driskius“ („Urchin“). O aktorės Kristen Stewart debiutas – „Vandens chronologija“ („The Chronology of Water“), fragmentiška kelionė per atmintį. Festivalyje rekordiškai daug kūrėjų moterų ir itin stiprių jų portretų, pabrėžiančių drąsą atsisakyti kompromisų ir būti pažeidžiamai.

 

Kaip visuomet, „Panorama“ pristato platų šiuolaikinio pasaulinio kino spektrą. Filmo „Sauliaus sūnus“ režisierius László Nemesas grįžta su istorine drama „Našlaitis“ („Árva“), kurioje vaiko akimis žvelgiama į 1956-ųjų Vengrijos revoliucijos įvykius. Išvysime kanadiečių komediją „Suaugusiųjų žaidimai“ („Folichonneries“), teigiančią, kad tikrasis intymumas pasiekiamas ne lovoje. Nuo Kornvalio pakrantės Marko Jenkino filme „Nevados rožė“ („Rose of Nevada“) iki įspūdingų kabukio teatro scenų Japonijoje žiūrimiausiame filme „Kokuho. Nacionalinė vertybė“ („Kokuhô“) – „Panorama“ kviečia į diskusijas apie seksą, politiką, meną ir visuotines laimės paieškas.

 

Pirmą kartą specialiame festivalio fokuse – Taivanas. Programoje „Pagaminta Taivane“ – modernųjį Taipėjaus pulsą apčiuopiantis filmas  „Kairiarankė“ („Zuopiezi nuhai“), kurio pristatyti atvyks režisierė Shih-Ching Tsou, bei klasikų Edwardo Yango, Ango Lee, Hou Hsiao-hsieno ir Tsai Ming-liango seansai.

 

Retrospektyvinė programa „Smells Like Teen Spirit“, pavadinta pagal kultinės roko grupės „Nirvana“ hitą, grąžina į erą, kai madas diktavo MTV, o suplėšyti džinsai buvo prabanga. Penki skirtingi, tačiau emociškai artimi žvilgsniai į brendimo procesą – 25-metį švenčiantis žymusis „Donis Darko“ („Donnie Darko“), Richardo Linklaterio „Išmuštieji iš vėžių“ („Dazed and Confused“), škotų kino meistrės Lynne Ramsay „Žiurkių gaudytojas“ („Ratcatcher“), garsusis japonų filmas „Linda Linda Linda“ („Linda Linda Linda“) ir vieno įdomiausių nepriklausomo JAV kino kūrėjų Toddo Solondzo juodoji komedija „Sveiki atvykę į lėlių namelį“ („Welcome to the Dollhouse“).

 

Tokią pat maištingą, bet visai kitokią kino kalbą matysime programoje „Lost, Lost, Lost“, skirtoje avangardinio kino ikonai Jonui Mekui. Čia susipina poetiškumas, eksperimentai ir drąsa, žanrų ribos tampa nebesvarbios. Vienas drąsiausių praėjusių metų eksperimentų – Sakartvelo režisieriaus Alexandre’o Koberidze’s „Sausas lapas“ („Khmeli potoli“), nufilmuotas senu „Sony Ericsson“ telefonu. Rezultatas – „skaitmeninio impresionizmo“ meditacija apie šeimą ir gamtos amžinumą. Britų režisierius Benas Riversas, atvykstantis į festivalį pristatyti naujausio kūrinio „Pramanai“ („Mare’s Nest“), žiūrovą panardins į postapokaliptinį pasaulį, kuriame liko tik vaikai. Programą vainikuos Meko mintys apie egzilį filme „Lost, Lost, Lost“. Norintiems dar stipriau – vėlyviems seansams skirta programa „Vidurnakčio klyksmai“, kur bus visko: nuo nepageidaujamų prakeikimų ir kosminių odisėjų iki ekstremalaus prancūzų kino.

 

Patirtys už ekrano ribų – tai programa „Ten, kur auga medžiai“, pristatanti tris dokumentinius filmus: Wernerio Herzogo „Dramblius vaiduoklius“ („Ghost Elephants“), gamtos grožį 8 mm juosta užfiksavusią „Super gamtą“ („Super Nature“) ir karo Ukrainoje pasekmes gamtai parodančią „Diviją“ („Divia“). Filmus lydės ekskursijos, kuriose bus kviečiama įsiklausyti į miško garsus, pasigilinti į grybų ir vabzdžių pasaulį ar pasimatuoti eigulio kepurę. Pasibuvus miške visad išalkstama – keturi kulinarinės programos filmai, tarp kurių ir klasika tapęs „Džiulė ir Džulija“ („Julie & Julia“) bei Tailando virtuvės subtilybes atskleidžiantis „Žudanti virtuvė“ („Morte Cucina“), virs tikrais potyriais. Žiūrovų laukia autentiškos degustacijos, austrės ir galbūt kas nors putojančio.

 

Šių metų festivalis neapsiribos tradicinėmis salėmis. Žiūrovams parengta Steveno Spielbergo blokbasterio „Nasrai“ („Jaws“) peržiūra Lazdynų baseine ir slaptas seansas, kurio vieta ir filmas paaiškės tik paskutinę akimirką. Pagerbdami Bélos Tarro atminimą, į ekranus grąžinsime jo drauge su žmona Ágnes Hranitzky režisuotas „Verkmeisterio harmonijas“ („Werckmeister harmóniák“). Mažiesiems žiūrovams festivalis parengė gausią „Paaugau vieną filmą“ programą su „Oskarams“ nominuotais „Arko“ („Arco“) ir „Mažąja Amelija“ („Amélie et la métaphysique des tubes“), atidarymo filmu „Labas, Frida!“ („Hola Frida“) bei kūrybinėmis dirbtuvėmis. Laukia ir koncertai, susitikimai su kūrėjais bei nesibaigiančios diskusijos apie kiną festivalio bare „Adata“.

 

„Kino pavasaris“ liudija transformuojančią kino galią. Tai erdvė, kurioje veržli jaunystės energija susitinka su brandžia meistryste. Po stingdančios žiemos tegul projektoriaus šviesa sušildo kelią į jausmą.