Pirmoji banga

 

Seansais kurį laiką žavėjosi ir pamaldūs broliai vienuoliai. Viskas pasikeitė vieną lemtingą vakarą, kai šlovės apsvaigintas Athanasius dūmų debesyje pavaizdavo patį velnią ir jo bendražygių kohortas. Nežinia, kokios reakcijos tikėjosi dvasininkas, tačiau jo persigandę vienuolyno bendrai vienbalsiai nusprendė, kad stebuklingą aparatą atsiuntė pats nelabasis. Ir galiausiai sumojo, kad reikėtų kuo greičiau išvaryti jį ne tik iš tamsaus projekcijai pritaikyto kambario, bet ir iš paties tėvo Kircherio.

 

Šis, desperatiškai bandydamas apsiginti ir išvengti inkvizicijos pančių, paskubomis išleido mokslinį veikalą „Didysis šviesos ir šešėlių menas“ („Ars magna lucis et umbrae“), kuriame techniniais paaiškinimais ir išsamiomis iliustracijomis stengėsi demistifikuoti magiškojo žibinto veikimo principus. Stebuklingojo žibinto mechanizme nėra nieko demoniško, teigė jis, vien tik atspindžių mokslas ir optikos dėsniai, šviesa ir veidrodžiai. Jis viso labo remiasi paties Dievo sukurtos visatos principais, skatina jais žavėtis ir šlovinti Kūrėją. O žmonės, perskaitę jo knygą, daugiau niekada negalės būti apgauti įvairaus plauko šarlatanų.

 

Panašiai savo veiklos tikslą matė ir kitas keliais šimtmečiais vėliau kūręs menininkas, be kurio indėlio neįsivaizduojamas šiuolaikinis kinas. XIX a. 9-ajame dešimtmetyje iliuzionisto Jeano-Eugène’o Robert’o-Houdino teatre savo karjerą pradėjo jaunas prancūzas Georges’as Mélièsas. Savo pasirodymuose jis atvirai tyčiojosi iš tuo metu beprotiškai populiarių šarlatanų spiritistų ir visomis išgalėmis demonstruodavo, kad jų „antgamtiniai sugebėjimai“ tėra kruopščiai atliekami triukai.

 

Tipiškas jo teatro repertuaro pavyzdys – pasirodymas „Amerikos spiritistiniai mediumai, arba Nepaklusnusis nukirsta galva“. Šiame populiariame 1200 kartų suvaidintame spektaklyje nelaimingam mediumui buvo nukertama galva už tai, kad jis nesiliovė kalbėjęs apie spiritizmą.

 

Paskutinio amžiaus dešimtmečio pabaigoje, kai kinas pradėjo demonstruoti savo pramoginį potencialą, Mélièsas anksčiau nei daugelis kolegų ir konkurentų pasinaudojo galimybe pritaikyti savo įgūdžius naujajai medijai. Iš pradžių ketino paprasčiausiai papildyti savo magijos teatro repertuarą kino seansais, taip pat pardavinėti filmuotus triukus keliaujantiems mugių savininkams. Tačiau pamažu išvystė savitą režisūrinį braižą ir įgudo kurti rafinuotus „triukų filmus“, kuriuose dominavo unikalūs specialieji efektai.

 

Kino istorijos vadovėliuose būtent Georges’o Mélièso kūriniai įprastai siejami su naratyvinio vaidybinio kino pradžia. Neva iki tol kine dominavo brolių Lumière’ų pradėtas tikrovės dokumentavimas. O štai Mélièsas pirmas suvokė kino galią kurti įsivaizduojamus pasaulius.

 

Toks požiūris turi bent vieną esminį trūkumą. Jis akivaizdžiai vadovaujasi prielaida, jog pagrindinė kino paskirtis, jo prigimtinė savybė yra istorijų pasakojimas. Todėl galutine, labiausiai išsivysčiusia jo forma laikomas šiuolaikinis komercinis kinas. Jame kinematografinis vaizdas paklūsta daugiau ar mažiau klasikinei dramaturginei logikai, o kuriama erdvė be svarių priežasčių nesikerta su mums įprasta kasdiene patirtimi. Su jo personažais galima tapatintis, o jo tikrovėje įmanoma užsimiršti.

 

Tačiau ankstyvojo kino lankytojams pavyzdine tokių patirčių vieta vis dar buvo teatras. Kinas dėl techninių aplinkybių dar negalėjo nei perteikti garso, nei trukti ilgiau nei kelias ar keliasdešimt minučių. Todėl, net ir labai norėdami, pirmieji režisieriai nebūtų galėję konkuruoti su senesniu, labiau patyrusiu, ilgesnes tradicijas turinčiu varžovu.

 

Pirmaisiais savo gyvavimo dešimtmečiais kinas ir neturėjo tokių ambicijų. Į tai atkreipė dėmesį kino istorikas ir teoretikas Tomas Gunningas, XX a. 9-ajame dešimtmetyje padaręs išvadą, kad pirminiu tik užgimstančios meno rūšies pažadu, pagrindine jos funkcija, esminiu traukos aspektu buvo ne pasakojimai, bet atrakcijos – visoks dirginimas, stebinimas ir šokiravimas.

 

Mélièsui menkai terūpėjo galimybė kuo įtaigiau papasakoti apie kelionę į Mėnulį. Filmo istorija tebuvo priemonė, o tikrasis tikslas – kuo daugiau pripildyti ją stebinančių vizualiųjų efektų. Pirmieji mėginimai kurti spalvotą arba garsinį kiną (jau XIX ir XX a. sandūroje) nebuvo vedini noro kuo labiau priartėti prie tikrovės. Veikiau juos motyvavo siekis sukurti kuo įspūdingesnį reginį pramogų išalkusiam moderniam žmogui.

 

Athanasius Kircheris gal ir teisinosi savo „stebuklingojo žibinto“ pasirodymais šlovinęs Dievą. Tačiau, tikėtina, jam ir jo žiūrovams teikė džiaugsmą būtent tarytum iš niekur ore atsirandantys vaizdai, nepriklausomai nuo jų turinio. Žymusis „traukinio efektas“, pirmųjų kino žiūrovų neva patirta išgąstis, buvo ne spontaniškai nutikęs įvykis. Ne, šokiruoti žiūrovus siekta sąmoningai, o šie to šoko laukė ir noriai mokėjo už tai sunkiai uždirbtus pinigus.

 

Tomas Gunningas neabejoja: ankstyvasis kinas yra atrakcijų kinas. Kinas, kuriam svarbu ne pasakoti, bet deklaruoti, ne slėptis, bet demonstruotis. Kinas, kuris drįsta nuolat ieškoti naujų raiškos priemonių ir perkurti save. Kinas, kuriam žūtbūt reikėjo išsiskirti iš kitų menų ir kuris to siekė su retai sutinkamu atkaklumu.

 

Būtent tokiam kinui bus skirtas 2026-ųjų vasarį jau 10-ąjį kartą vyksiantis ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Jo programoje – unikalūs „magiškojo žibinto“ seansai Vilniaus mažajame teatre, pirmieji spalvoto kino pavyzdžiai iš žymios Amsterdame saugomos Jeano Desmeto kolekcijos, net dvi Georges’ui Mélièsui skirtos programos, itin didelio formato „Biograph“ kamera užfiksuotos „Gražiosios epochos“ (La Belle Époque) kronikos, atgyjančios protokinematografinės knygelės ir kita.

 

Pirmieji kino dešimtmečiai pasižymi pavydėtina išmone, neaprėpiamomis ambicijomis, jaunatvišku įžūlumu ir veržlumu, taip pat daugybe kino istorijos raidos galimybių, daugybe ateičių, kurios tik per atsitiktinumą netapo tikrove. Tokia tad ir yra šventinio, jubiliejinio festivalio kryptis, sykiu ir kvietimas smalsiems, nuotykių nebijantiems žiūrovams: atgal į ateitį.