Kino paieškos

Pati festivalio uždarymo ceremonija ir net žiuri pasirinkimas, kam skirti apdovanojimus, pasirodė kaip laužo gesinimas. Mat žiuri pirmininkas Wimas Wendersas dar festivalio pradžioje prisišnekėjo. Paklaustas apie kino vaidmenį dabartinėje politinėje situacijoje, Wendersas atsakė, kad kūrėjai „turi likti politikos nuošalyje, nes jei kuriame filmus, kurie yra skirti politiniams tikslams, žengiame į politikos lauką. Tačiau mes esame politikos atsvara, mes esame politikos priešingybė. Turime dirbti žmonių, o ne politikų darbą.“

Turint omenyje, kad politiškumas – svarbi Berlyno kino festivalio brando dalis, Wenderso pasisakymas nuskambėjo išties keistai. Tai įsuko seną kaip istorija diskusiją apie meno ir politikos santykį, kurioje pasisakė visi, kas netingėjo. Turėjo aiškintis ir pati festivalio direktorė Tricia Tuttle (tai tik dar labiau pablogino situaciją), buvo rašomos peticijos, atviri laiškai, sakomos aistringos kalbos uždarymo ceremonijos metu. Na, o festivalio organizatoriai bandė visaip išlaviruoti iš situacijos kartodami tokias beprasmybes kaip „mes jus girdime“, „jūs turite teisę iš mūsų reikalauti daugiau“ ir t.t. Tačiau karavanas eina toliau, apdovanojimai įteikti ir atsiimti, o iki kitų metų visi viską pamirš.

Šiame kontekste „Auksinis lokys“ İlkerio Çatako „Geltoniems laiškams“ („Gelbe Briefe“) nestebina. Tai politiškas ir kartu nemoralizuojantis filmas. Retas reiškinys, bent jau Berlinalės kontekste. Filme pasakojama apie intelektualų turkų šeimą, kuri susiduria su cenzūra. Ankaroje gyvenanti aktorė Derya (Özgü Namal) ir dramaturgas Azizas (Tansu Biçer) Nacionaliniame teatre pristato naują spektaklį. Nepaisant sėkmės tarp žiūrovų, jis beveik iš karto pašalinamas iš repertuaro, o Azizas atleidžiamas iš universiteto, kuriame dėstė. Pats filmo pavadinimas nurodo firminio blanko, ant kurio spausdinami pranešimai apie atleidimus ir draudimus, spalvą. Nusivylusi pora kartu su paaugle dukra persikelia į Stambulą, kur bando suprasti, kas vyksta. Jų santykiai, žinoma, patiria krizę. „Geltonuose laiškuose“ yra įdomus brechtiškas sprendimas, kai Berlynas ir Hamburgas „vaidina“ Turkijos miestus. Wendersas filmą apibūdino kaip „tikslų šeimos, atsidūrusios politikos sūkuryje, stebėjimą“ ir „bauginančią netolimos ateities, kuri gali susiklostyti ir mūsų šalyse (t.y. Vakaruose – I.V.), prognozę“.

„Geltoni laiškai“ įtraukia išties puikia aktorių vaidyba, taip pat klasikiniu konfliktu tarp asmeninės gerovės ir aukštesnių principų. Deja, antroje filmo pusėje dramaturgija pradeda šlubuoti. Pagrindinių personažų pokyčiai tiesiog neįtikina. Iš kovingos ir visiems akis dėl savo tiesų nevengiančios padraskyti Derya tampa darbo televizijos seriale suviliota aktore. O jos principingumas, pasirodo, tebuvo meilės išraiška vyrui, norint apginti jo kūrybą. Tuo metu Azizas iš gana nuosaikaus ir net raminančio savo žmoną virsta aršiu opozicionieriumi, skeliančiu skambius moralus. Aišku, gyvenime būna visko...

Çatakas kuria apibendrintą erdvę – veiksmas gali vykti bet kurioje autoritarinėje valstybėje, nelabai jam rūpi ir detalės. Pavyzdžiui, taip ir nesužinome, kuo valdžiai užkliuvo Azizo spektaklis ir apskritai apie ką jis buvo. Tačiau dar toliau žengia Emino Alpero „Išganymas“ („Kurtuluş“), pelnęs Didįjį žiuri prizą. Tai filmas-alegorija apie fanatizmo genezę. Veiksmas vyksta atokiame kalnų kaime, regis, šiandien, tačiau tuo pačiu metu „visada ir niekada“. Klanas, kadaise palikęs kaimą, grįžta ir apsigyvena jam priklausiusiose žemėse. Kitas klanas – jie visą tą laiką liko namuose ir kovojo su teroristais – pyksta. Kaip įmanoma, kad mes kovojome, liejome savo kraują, o dabar jūs grįžtate ir atimate žemes? Priešiškumas ir paranoja stiprėja, kol galiausiai perauga į skerdynes. Vieninteliai teroristai pasirodo esantys kaimo gyventojai, pasiryžę paskelbti savo kaimynus baisiais priešais. Atpažįstama situacija ir vidutiniškas filmas, kuriame įtampa perauga į trivialią monotoniją ir pagrindinio veikėjo rėkavimus iškėlus pirštą.

Net du „Sidabriniai lokiai“ atiteko amerikiečio Lance’o Hammerio filmui „Karalienė prie jūros“ („Queen at Sea“). Režisierius pelnė Žiuri prizą, o geriausio antraplanio vaidmens apdovanojimą pasidalijo Tomas Courtenay ir Anna Calder-Marshall. Jie filme vaidina vyrą ir žmoną, sergančią demencija. Courtenay Martinas, regis, visomis išgalėmis rūpinasi Calder-Marshall Lesli, tačiau jos dukra Amanda (Juliette Binoche) tuo abejoja. Labiausiai ją trikdo tai, kad Martinas nesiliauja mylėtis su žmona, kuri negali duoti sąmoningo sutikimo. Galiausiai Amanda nusprendžia pagąsdinti patėvį ir iškviečia policiją. Taip prasideda keista ir į neviltį varanti kelionė per institucijas.

Po filmo išlieka Hammerio požiūris į personažus: nė vienas nėra smerkiamas ar rodomas kaip kažkoks „blogiukas“, tai tiesiog žmonės, bandantys susigaudyti sudėtingoje situacijoje. Tačiau vėlgi kliuvo dramaturgija. Pavyzdžiui, nesupratau, kam buvo reikalinga Amandos dukters (Florence Hunt) linija ir scenos, kuriose ji tiesiog leidžia laiką su bendraamžiais. Atrodo, vien tam, kad filmo pabaigoje režisierius galėtų sugretinti mirties ir sekso scenas. Tanatą ir Erotą. Tiesiog aukščiausio lygio banalybė.

Kritikų numylėtinis, estetiškai patrauklus nespalvotas austrų režisieriaus Markuso Schleinzerio filmas „Roz“ („Rose“) pelnė antrą „Sidabrinį lokį“ vienai geriausių šiuolaikinių aktorių Sandrai Hüller („Tonis Erdmanas“, „Kryčio anatomija“). Šiame filme Hüller vaidina karį, kuris XVII a. po Trisdešimties metų karo nusprendžia pradėti sėslų gyvenimą ir pateikia pretenzijas į apleistą sodybą. Iš pradžių kaimo žmonės prašalaičio atžvilgiu nusistatę priešiškai, tačiau po truputį įsileidžia jį į savo bendruomenę. Deja, vyras, pasirodo, yra moteris. Tad Hüller veikėja ir jos bendrininkė stoja prieš teismą ir yra nuteisiamos mirties bausme. Į Hüller visada malonu žiūrėti, kad ir su daugybe grimo (per apdovanojimus aktorė dėkojo grimo ir kostiumų dailininkams). Tačiau pats filmas nieko naujo nepasakoja, tai jau daug kartų matyta moters su kelnėmis istorija.

Dar paprastesnis „Everybody Digs Bill Evans“, už kurį Grantas Gee pelnė „Sidabrinį lokį“ kaip geriausias režisierius. Pats Gee, daugiausia žinomas dėl savo dokumentinių filmų apie muzikantus, regis, buvo labai nustebintas. Atėjęs į sceną jis atvirai sakė, kad jo, kaip režisieriaus, darbas yra atrinkti talentingus aktorius ir operatorių, o jie patys atlieka visa kita. Būtent tokį įspūdį palieka jo chaotiškas, žanro klišių persmelktas filmas apie džiazo muzikanto Billo Evanso sudėtingus santykius su moterimis ir tėvais, taip pat apie priklausomybę nuo narkotikų.

Vienintelis konkurso dokumentinis filmas – amerikiečių Annos Fitch ir Bankerio White’o „Yo (Meilė yra maištinga paukštė)“ („Yo (Love Is a Rebel Bird)“) – buvo įvertintas už meninį indėlį. Tai istorija apie filmo kūrėjų draugę, nepriklausomą feministinę menininkę Yolandą Shea. Nepaisant animacinių intarpų ir išties charizmatiškos pagrindinės veikėjos, „Yo...“ atitinka visas šiandienines dokumentikos madas – tai intymus ir asmeniškas filmas, kuriame svarbi tiek herojė, tiek pačių kūrėjų santykis su ja. Tad tai kartu paleidimo, gedulo istorija ir viskas filme labai santūru, niekas neperspausta, neperžengiamos jokios ribos. Asmeniškai tokio kino jaučiuosi persisotinusi, bet tai tikrai ne blogiausias programos filmas.

Kanadietės Geneviève Dulude-De Celles drama „Nina Roza“ įvertinta „Sidabriniu lokiu“ už scenarijų. Pasak vieno kolegos: „Neįkvepiantis filmas, norintis būti arthausiniu kinu. Negaliu pasakyti nė vieno gero žodžio apie šį nuobodų festivalinį šlamštą, bet man įdomu, kokie režisierės ryšiai su Bulgarija. Jei jų nėra (neradau jokios informacijos apie tai), tai begėdiškas Bulgarijos egzotizavimas. Jos vaizdavimas kaip trečiojo pasaulio šalies daro „Niną Roza“ blizgiu Vakarų prietarų pavyzdžiu. Ir tai vienintelis įdomus klausimas, kurį palieka šis filmas.“

Nors akivaizdu, kad žiuri labiausiai imponavo vakarietiškas kinas ir tradicinės dramos, mano asmeniniai konkurso favoritai buvo kuklus ir optimistiškas meksikiečių filmas „Musės“ („Moscas“, rež. Fernando Eimbcke) ir pirmasis Singapūro filmas Berlyno festivalyje – plataus užmojo kino romanas „Visi mes svetimi“. Pirmasis pasakoja apie mizantropę Olgą (Teresita Sánchez), kuri gyvena viena ir dėl netikėtų išlaidų yra priversta išnuomoti kambarį savo bute, tačiau tik vienišiems asmenims be gyvūnų ir vaikų. Deja, svečiai – kaip kokios erzinančios musės: tik atidaryk duris, ir jos įskris į namus, neišprašysi. Vyras (Hugo Ramírez), kuris nuomojosi kambarį ir kurio žmona ligoninėje, paslapčia atsiveda sūnų (Bastian Escobar). Dar blogiau, kad po kilusio skandalo vyras atsisako išsikraustyti – nuomą mokėjo iki savaitės pabaigos – ir išvyksta dirbti, nes turi mokėti už maistą ir vaistus. Olga lieka viena su nenurimstančiu Kristianu. Tai jai tampa dar viena galimybe patirti gyvenimo džiaugsmą. Fernando Eimbcke „Musėse“ išties labai gražiai ir talentingai susieja vaiko žvilgsnį, socialines temas ir asmeninę tragediją į kuklios apimties – tik pusantros valandos – filmą (gaila, kad tai tampa vis labiau pamirštamu formatu).

Anthony Cheno užmojai didesni. Galima sakyti, kad jis filmu „Visi mes svetimi“ per neįprastą vienos šeimos istoriją bando pateikti šiuolaikinio Singapūro studiją. Limas (Boon Kiat) turi populiarią greito maisto užeigą. Pajamos nedidelės, bet stabilios. Žmona mirė, sūnus (Jia Ler Koh) buvo pašalintas iš mokyklos ir dabar tarnauja armijoje. Jaunuolis nesistengia kurti ateities planų – viskas dar prieš akis. Kol vieną dieną jo mergina (Regene Lim) praneša, kad yra nėščia. Jos valdinga motina, gedėdama palaidotos dukters karjeros, reikalauja, kad jaunuolis ją vestų. Limas taip pat ką tik sutiko savo svajonių moterį – žvalią malajietę padavėją Bi Hva (Yann Yann Yeo), gyvenančią su brolio šeima ir neuždirbančią pakankamai, kad galėtų savarankiškai išsinuomoti būstą. Ketvertas apsigyvena po vienu stogu ir visais įmanomais būdais bando sudurti galą su galu. Daugiasluoksnė filmo dramaturgija leidžia Chenui žaisti su žiūrovo lūkesčiais, pereinant nuo melodramos prie komedijos, paskui prie socialinės satyros ir grynos tragedijos, kuri netampa pasakojimo pabaiga – keliai į šeimos laimę gali būti labai vingiuoti. Nors filmo ištarmė gana konservatyvi, ji gali rezonuoti net lietuviškame kontekste. Chenas siūlo nesivaikyti neoliberalių greito praturtėjimo iliuzijų, o grįžti prie tikrų dalykų – visų pirma šeimos, kad ir kokia ji būtų.