Po Kanų

 

Nors pastaruoju metu Berlinalėje aštrėja diskusijos dėl kino (ne)politiškumo, šiemet ir Kanai virto tokia erdve, kai pagrindiniais prizais buvo apdovanoti filmai, kalbantys apie didžiąsias politines ir socialines problemas: pavojingai augančią visuomenės poliarizaciją ir Europoje besitęsiantį karą.

 

Jau kartą Kanuose „Auksine palmės šakele“ apdovanoto rumuno Cristiano Mungiu filmas „Fjordas“ („Fjord“), Park Chan-wooko vadovaujamos žiuri išrinktas geriausiu, yra įtampos kupina socialinė drama apie rumunų ir norvegų šeimą, persikeliančią gyventi į kaimą šalia atokaus Norvegijos fjordo. Kai vienas iš vaikų mokykloje pasirodo su mėlynėmis, vietos bendruomenė ir institucijos pradeda įtarti smurtą šeimoje ir situacija perauga į moralinį bei kultūrinį konfliktą, kuris baigiasi teisme. Cristianas Mungiu filme tyrinėja religinio konservatyvumo, migracijos, vaikų apsaugos sistemų ir skirtingų Europos vertybių koliziją, tačiau vengia brėžti skirtį tarp kaltųjų ir teisiųjų. Tai svarbus, aktualus, geras filmas, bet niekuo nenustebinantis, žinant Kanų veterano kūrybą. Vis dėlto jis tarsi vėjas į bures tiems, kurie kovoja prieš Stambulo konvenciją, už tradicinę šeimą, prieš vakcinas... būtų galima tęsti. Mungiu sukūrė filmą apie visuomenės poliarizaciją, kai automatiškai esi priskiriamas kuriai nors barikadų pusei, ir kitais visuomenę audrinančiais klausimais. Taip konservatyvi, religinga ir iš pažiūros savo penkis vaikus labai mylinti šeima priešpriešinama liberalioms pažiūroms ir vaikų gerovei. Kritiškas žvilgsnis pastebės, kad režisierius griežtas abiem pusėms ir bauginančiai vaizduoja fanatizmo pasekmes bet kurioje visuomenėje. Tačiau žiūrovas emociškai labiausiai priartėja prie šeimos ir serga už jų vaikų sugrąžinimą.

 

Didžiuoju prizu apdovanotas Andrejaus Zviagincevo „Minotauras“ („Minotaur“) tęsia metaforišką mitologinių pabaisų liniją kalbant apie totalitarinę valstybę. Biblinis Leviatanas iš ankstesnio jo filmo – absoliučios valdžios simbolis, kuri sugniuždo individą. Graikų mitologijos minotauras – dar viena talpi figūra kalbėti apie šiuolaikinę Rusiją. Žmogaus ir jaučio hibridas, kažkas už racionalumo ribų, pirmiausia nurodo į civilizacijos užribius ir grėsmę žmonijai. Atėnai siųsdavo jaunuolius kaip auką minotaurui suėsti. Šiandien minotaurui aukojami mobilizuoti rusai, pasmerkti tapti patrankų mėsa. Už šią metaforą Zviagincevas sulaukė kritikos, nes taip tarsi paneigiama kiekvieno kario asmeninė atsakomybė. Dar daugiau kritikos sulaukė scena, kur vaizduojamas mobilizuotų karių motinų skausmas. Nežinau, ar tai iš tiesų kažkas savaime blogai, kai filmas, man regis, net be metaforų, yra labai aiški šiuolaikinės Rusijos ir karo kritika.

 

Galvoju, kodėl kartais norime iš festivalių politiškumo, o kartais ne... Regis, žiuri sprendimas apdovanoti ne kritikų aukščiausiai įvertintus Pawełą Pawlikowskį ar Ryûsuke Hamaguchi, o būtent šį filmą yra sąmoningas, siekiant, kad prizas, kuris automatiškai reiškia ir didesnę sklaidą bei matomumą, verstų toliau aktyviai reflektuoti lėtai Ukrainą naikinantį ir Europą skaldantį karą. Kritikos sulaukė ir Zviagincevo kalba atsiimant apdovanojimą, kurioje jis kreipėsi į Putiną, ragindamas užbaigti karą ir sakydamas, kad jo pabaigos laukia milijonai žmonių abiejose fronto linijose. Ką būtų galima padaryti kitaip suteikto viešumo akimirką? Ir kodėl kalba nuskambėjo nuolankiai – ar iš baimės, ar dėl to, kad ir filmas, ir jo premjera, ir rusų sugrįžimas į Kanus yra kruopščiai parengtas spektaklis? Zviagincevas nebuvo vienintelis rusas Kanuose. Kitas, kylančia žvaigžde prieš 2022 m. tituluotas režisierius Kantemiras Balagovas, pristatė filmą „Drugelių džemas“ („Butterfly Jam“) su amerikiečių žvaigždėmis, anglų kalba, apie čerkesų diasporą Amerikoje.  

 

O klausimas, kodėl konkurse nėra ukrainiečių filmų – degantis ne tik festivalio vadovybei ir programos komitetui, bet ir kitoms Europos šalims. Dėl to džiugu matyti vis glaudesnį Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimą, naujus projektus ekrane ir horizonte. Lietuvoje gimęs ukrainietis Rostislavas Kirpičenko Kanuose tarp specialiųjų seansų pristatė Lietuvoje filmuotą „Pavasarį“ („Vesna“) apie gyvenimą okupuotose Ukrainos teritorijose, remdamasis Bučos ir kitų vietovių gyventojų liudijimais. Režisierius kuria fikcinį, bet, kaip sako pats, palyginti su realybe, gana švelnų pasakojimą apie šventiką (Kęstutis Cicėnas), kuris kasdien rizikuoja gyvybe, leisdamas artimiesiems pasiimti šalia cerkvės kraunamus okupantų nužudytus kūnus. Filmas kalba apie neįsivaizduojamus pasirinkimus okupacijos sąlygomis ir būtinybę išsaugoti atmintį apie karo nusikaltimus. Tai stiprus ir brandus debiutas, prie kurio atsiradimo prisidėjo įvairi Lietuvos kūrėjų komanda.

 

Žiuri prizu apdovanotas Valeskos Grisebach filmas „Išsvajotas nuotykis“ („Das geträumte Abenteuer“) būtų puikus, tik negaliu pateisinti jo trukmės. Pagrindinę filmo aktorę, nuostabiąją Yaną Radevą, stebėti labai įdomu, tačiau iš filmo nieko nebūtų atimta, jeigu jis truktų perpus trumpiau. Vokiečių režisierę domina paribiai, kuriuos ji randa Bulgarijos pasienyje. Archeologė Vesna čia grįžta vildamasi patirti vaikystėje jaustą laisvės pojūtį. Bet pirmiau jai reikia suvesti senas ir naujas sąskaitas. Kaip tikra superherojė, ji stebi nusikalstamą, vulgarų, patriarchališką pasaulį, o vėliau imasi ir pertvarkymo. Ji veikia be baimės, tarsi neturėdama ko prarasti, tvirtai siekdama savo tikslo. Tas tikslas yra ne tik jos laisvė ir nauja, teisingesnė tvarka: ypatingą vietą filme užima vyras – labiau geismo objektas nei veikiantis personažas. Filmas ilgas ir lėtas, čia istorija vystosi per vos juntamus gestus, reikšmingus žvilgsnius, taupius, bet sąmojingus žodžius. Tačiau svarbiausia, kaip režisierė apverčia lyčių reprezentaciją: Vesna įsteigia naują tvarką kaimelyje ir laimi vyrą, kurio trokšta.

 

Geriausio režisieriaus prizas buvo padalintas Pawlikowskiui ir ispanams Javier Calvo bei Javier Ambrossi. Gana keistas neapsisprendimas, nes filmai labai skirtingi. Pawlikowskio elegija „Tėvynė“ („Fatherland“) man atrodė kaip potencialiausia „Auksinė šakelė“. Nors kalbama apie Europą prieš tris ketvirčius amžiaus, ji neišvengiamai primena šiandienos krizes ir dylančius moralinius slenksčius. Vokiečių rašytojas Thomas Mannas ir jo dukra Erika 1949 m., po šešiolikos Amerikoje pragyventų metų, leidžiasi kelionėn į karo nuniokotą ir padalytą Vokietiją. Keliaudami per sugriautą tėvynę iš amerikiečių kontroliuojamo Frankfurto į sovietinį Veimarą ir svarstydami, ar po istorinio lūžio dar gali laikyti ją namais, jie sužino apie brolio ir sūnaus Klauso Manno savižudybę. Kultūrinės tapatybės, intelektualo atsakomybės, emigracijos ir visuomenės susvetimėjimo temos čia skleidžiasi taupiame, bet be galo tiksliame pasakojime. Mannas grįžta į šalį, kuri jį išstūmė, tačiau tebėra neatskiriamai kultūriškai su ja susijęs. Filme jaučiamas klausimas, ar po fašizmo ir karo apskritai įmanoma tėvynės idėja. Filmo pabaiga, kur sugriautoje bažnyčioje išsiderinusiais vargonais grojamas Bachas, išsprogdina visą kelionę ir tramdytus jausmus.

 

„Los Javis“ vadinami Ispanijoje kultinėmis figūromis tapę televizijos režisieriai, kurių filmai susiję su queer tematika. Kai kurie juos lygina su ankstyvuoju Pedro Almodóvaru, tačiau man jie pernelyg konvencionalūs, nors melodramatiškumas juos tikrai jungia. Konkurse pristatyto filmo siužetas vyksta trijose laiko plotmėse – 1932, 1937 ir 2017 metais: tai tarpusavyje susijusios trijų homoseksualių vyrų istorijos. Viena jų – nebaigtos Federico García Lorcos pjesės fragmentų ekranizacija, kurios vardu „Juodas kamuolys“ („La bola negra“) pavadintas ir pats filmas. Su ja susijusios dar dvi siužetinės linijos. Viena vyksta pilietinio karo metais, kai frankistų nužudyto Lorcos sužeistą mylimąjį saugo, įsimyli ir vėliau taip pat nužudo kitas frankistas. Jo anūkas, queer kultūros tyrinėtojas, jau šiais laikais gauna paslaptingą palikimą – nebaigtą Lorcos pjesę. Į filmą sudėta tiek, kiek tilptų į serialą, galbūt todėl atmintyje jis ir lieka kaip kelių siužetų konvencionaliai režisuotas kratinys.

 

Pažymėtina bent tai, kad konkurse reprezentacijos klausimų nekilo, jame kaip niekada daug meilės tarp tos pačios lyties vyrų ir moterų ir dar toliau nueinančių svarstymų apie tapatybės nestabilumą, lyties ir kūno santykį, kaip Arthuro Harari filme „Nežinoma“ („L’inconnue“). Pagaliau queer kinas nebėra niša, o integrali kino festivalių programų dalis.

 

Geriausiais konkurso aktoriais buvo pripažinti du kylančios belgų kino žvaigždės Lukaso Dhonto naujo filmo „Bailys“ („Coward“) aktoriai – Valentinas Campagne’is ir Emmanuelis Macchia. Pirmojo pasaulinio karo drama (šiemet konkurse kaip niekada daug istorinių filmų) pasakoja apie belgų kareivį Pjerą, kuris fronte susipažįsta su charizmatišku Francisu. Už fronto linijos vykstantys karnavališki kareivių pasirodymai, kuriuos Dhontas atkūrė remdamasis archyvine medžiaga, skirti bent trumpam atitrūkti nuo karo brutalumo. Neįprastos karo lauko fotografijos, kuriuose vyrai persirengę moterimis, tapo įkvėpimo šaltiniu neleistinos vyrų meilės istorijai. Filmas tyrinėja vyriškumo, baimės, aistros ir psichologinės įtampos temas karo aplinkoje. Taip pat keliamas ir atminties klausimas – kodėl karo istorijoje paprastai išlieka ir toliau reprodukuojami smurto vaizdai, o tai, kas trapu, žaisminga, intymu, nugrimzta užmarštin? Visgi filmas man pasirodė dirbtinai ištęstas pasikartojimais – ar tai būtų stambūs planai, perteikiantys dviejų vyrų aistrą arba Pjero baimę, ar dar viena karnavališka šėlionė. Kadangi filme nėra aišku nei kas, nei prieš ką kovoja, karo laukas tampa paprasčiausia mirties vieta.

 

Sutapo taip, kad trys aktyviausi ir garsiausi šiandien kuriantys japonų kino režisieriai pateikė savo filmus Kanams. Suprantu, kad Thierry Frémaux negali pasakyti „ne“ „festivalio režisieriams“, bet man atrodo, būtent tam ir sukurtos nekonkursinės ir paralelinės programos, kur yra vietos ir Kôji Fukados efemeriškam filmui apie vienatvę bei artumą „Užrašai iš Nagio“ („Nagi daiarî“), ir beveik banaliai Hirokazu Kore-edos šeimos dramai apie žmones ir robotus „Avis dėžėje“ („Hako no naka no hitsuji“). Tačiau Ryûsuke Hamaguchi filmas „Staiga“ („Soudain“) tikrai vertas didžiausių apdovanojimų, nes, kaip ir Pawlikowskio „Tėvynė“, kalba apie tai, kas universalu ir amžina.

 

Hamaguchi šiek tiek išgąsdino kurdamas Prancūzijoje su prancūzų aktoriais ir prancūzų kalba, tačiau filmas taip įtraukia, kad išties pateisina savo nestandartinę (196 min.) trukmę. Tai netikėtas dviejų moterų – slaugos namų direktorės, bandančios įdiegti humanišką pacientų priežiūros metodą, ir mirtinai sergančios teatro režisierės – susitikimas. Nuo pirmos akimirkos tarp jų užsimezga stiprus emocinis ryšys, ir iš esmės viskas, kas toliau vyksta, yra nulemta šio susitikimo. Tai kontempliatyvus filmas apie mūsų laikinumą ir rūpestį kitu žmogumi kaip egzistencinį veiksmą. Jis moko, kaip suprantant egzistuojančią pasaulio tvarką galima iš jos ištrūkti ir rasti būdų savo aplinkoje gyventi tvariau. Vienas humaniškiausių ir išmintingiausių festivalio filmų. Apdovanotos aktorės Virginie Efira ir Tao Okamoto, nors aš tikėjausi didesnio prizo.

 

Už geriausią scenarijų apdovanotas Emmanuelio Marre filmas „Mūsų išsigelbėjimas“ („Notre Salut“). Tai terapija, kurios režisierius imasi turbūt negalėdamas ramiai gyventi su šeimą slegiančia senelio istorinių klaidų našta. Kartu tai ir dalies Prancūzijos, per Viši režimą kolaboravusios su nacistine Vokietija, terapija. Ambicingas, tačiau oportunistiškas intelektualas Anri Maras atvyksta į Viši, tikėdamasis išgarsėti bei įsitvirtinti naujojoje valdžios sistemoje. Paskirtas ministru, jis dalyvauja žydų deportacijose, naiviai laikydamas save techniniu darbuotoju. Filme tiriamas lėtas moralinio nuopuolio procesas, kai karjeros siekis, saviapgaulė ir prisitaikymas leidžia autoritarinėms sistemoms funkcionuoti. Tai filmas apie žmogų, kuris net ir griūvant gyvenimui nesugeba pripažinti savo atsakomybės. Tai ne tik puikus kinas, bet ir istorijos bei etikos pamoka.

 

Žanrinis kinas tapo viena netikėčiausių šių metų Kanų tendencijų. Korėjiečio Na Hong-jino milžiniško biudžeto „Viltis“ („Hopeu“) – ateivių invazijos komedija – buvo vienas įspūdingiausių pagrindinio konkurso filmų. Supratau, kokį didelį malonumą kelia distopijos, kuriose žmonija vaizduojama kaip buka ir nesirūpinanti Žemės ateitimi, todėl yra nubaudžiama kur kas išmintingesnių nežemiškų būtybių. Tai grynas komercinis kinas, savo subtilumu nesulyginamas su panašiu Yorgoso Lanthimoso filmu „Bugonija“. Išmirus žmonėms, jų vietą užima grįžtantys gyvūnai ir augalai – pati viltingiausia ir laimingiausia pabaiga Žemei. Panašu, kad Kanai vis dažniau įsileidžia kiną, kuris anksčiau laikytas nepakankamai rimtu.

 

Dar du Kanų veteranai – Ira Sachsas ir Pedro Almodóvaras – ekraną užpildė gyvenimo ir kūrybos aistromis ir tik jiems būdingomis spalvomis. Sachsas filme „Vyras, kurį myliu“ („The Man I Love“) atkuria 9-ojo dešimtmečio Niujorką su jo madomis, muzika ir ligomis. Patrauklaus aktoriaus, sergančio AIDS ir repetuojančio paskutinį savo vaidmenį, personažas sukurtas pasitelkiant daugelio ligos pasiglemžtų kultūros figūrų ir jų šeimų istorijas. Sachso kino pasaulis visada labai stilingas, jame dominuoja ryškūs personažų kostiumai ir estetizuoti kūnai, tačiau šįkart neįsimena nei Rami Maleko vaidyba, nei kaip nors naujai atsiskleidžia AIDS pandemijos tema. Tiesiog vidutiniškas filmas. O Almodóvaro „Karčios Kalėdos“ („Amarga Navidad“) man pasirodė vertos dėmesio tik dėl paskutinės saviironiškos scenos, kurioje filmo personažas – garsus režisierius – reflektuoja keblią save jau kartojančio ir desperatiškai įkvėpimo ieškančio režisieriaus padėtį. Tarsi teisindamasis, jis pasišaipo iš to, kad, tenkindamas industrijos lūkesčius, žiūrovams pateikia dar vieną į ankstesnius panašų filmą. Gal ir panašų, bet nei intelektualiai, nei emociškai nesujaudinantį.

 

Jameso Gray’aus filmas „Popierinis tigras“ („Paper Tiger“) – tai šiuolaikiniame Niujorke vykstanti kriminalinė drama apie du labai skirtingus brolius – kukliai, bet šeimyniškai gyvenantį inžinierių (Miles Teller) ir slidžiu keliu einantį policininką (Adam Driver), kurie įsivelia į konfliktą su rusų mafija. Augant smurtui ir paranojai, ima byrėti ir jų tarpusavio ryšys. Filme ryškios šeimos lojalumo, vyriškumo krizės ir žlungančio amerikietiškos svajonės mito temos. Tai puikiai sukaltas filmas su puikiais aktoriais ir sklandžiu pasakojimu, tačiau pasibaigus festivaliui jis ima greitai blėsti atmintyje.

 

Geriausiu „Ypatingo žvilgsnio“ filmu išrinktas Sandros Wollner filmas „Visada“ („Everytime“) po trumpos įžangos, kurioje susipažįstame su dviejų dukrų ir vienišos motinos šeima, žiūrovą įtraukia į vieną keisčiausių ir įsimintiniausių festivalio scenų. Ekrane matome buitine kamera filmuojamą daugiabučių kvartalą, jo pastatus ir aplinką. Už kadro girdimas dviejų žmonių pašnekesys, sunku suprasti, ar jie yra šiapus objektyvo, ar tai tolumoje, ant daugiaaukščio stogo ryškėjančių figūrų pokalbis. Kamera toliau tyrinėja pastatų langus, augaliją, atsitiktinius žmones. Trumpą akimirką sušmėžuoja krentanti figūra. Atpažįstame, kad tai ta pati figūra, kuri anksčiau buvo ant stogo. Filmas pasakoja apie gedulą ir iš fragmentų dėlioja tragedijos scenarijų, kuriam lemta pasikartoti. Labai jautrus filmas apie nelaimę, nuo kurios neapsaugoti net ir didžiausioje meilėje gyvenantys žmonės. Režisierė meistriškai pina realybės ir fantazijų plotmes, palikdama pakankamai vietos interpretacijoms, tačiau jausminiame lygmenyje filmas labai tikslus ir siūlo be galo intymią patirtį žiūrovams.

 

„Ypatingo žvilgsnio“ specialiuoju prizu buvo apdovanotas Louis Clichy animacinis filmas „Geležinis berniukas“ („Le corset“) apie ūkininkų šeimoje augantį dešimtmetį Kristofą, kuris stengiasi pateisinti griežto ir emociškai tolimo tėvo lūkesčius, tačiau netikėtai ima prarasti kūno kontrolę. Priverstas dėvėti geležinį korsetą jis nebegali dirbti ūkio darbų, bet atranda muziką ir pradeda ieškoti savo identiteto už tėvo primesto vyriškumo modelio ribų. Šiek tiek liūdnas, poetiškas, ranka pieštas animacinis filmas vaikams antrojoje pagal svarbą programoje pabrėžia, kad festivalyje, kuris išskirtinai orientuotas į vaidybinį kiną, – tikras animacijos renesansas. Šiemet čia parodyti devyni ilgametražiai animaciniai filmai ir bent dalis jų – labai geri. Išskirčiau toje pačioje programoje rodytą jaudinančią dramą apie Alzheimerio ligos poveikį šeimai „Raizginiai“ („Tangles“, rež. Leah Nelson).

 

Filmo „Amžinai tavo motiniškas gyvūnas“ („Siempre Soy Tu Animal Materno“, rež. Valentina Maurel) aktorės Marina de Tavira, Daniela Marín Navarro ir Mariangel Villegas buvo apdovanotos už vaidybą. Filme iš Kosta Rikos dvi seserys ir motina mėgina rasti bendrą kalbą, nors kiekviena gyvena savo orbitoje. Siužete per daug nieko nevyksta, filmas tiesiog stebi kasdienybę, tačiau žiūrint šią mažą, intymią šeimos dramą neapleido jausmas, kad daug sužinojau apie šalies kultūrą, socialinę realybę, įtampas, viltis. Kiekviena nauja, iš pažiūros buitiška scena turi tiek išraiškingų detalių, kad žiūrėti buvo be galo įdomu.

 

Nekonkursinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ žiūrovų simpatijų prizą pelnė britės Clio Barnard filmas „Matau pastatus griūvant lyg žaibui trenkus“ („I See Buildings Fall Like Lightning“). Jis neatsilieka nuo ankstesnių jos filmų nei energija, nei socialinio realizmo maniera ir iš karto verčia pamilti visus fantastiškų aktorių kuriamus personažus. Kairuoliškas filmas apie senus mokyklos laikų draugus, kurie, net ir susiklosčius labai skirtingiems gyvenimo keliams, rodos, išlieka kartu. Vėliau ima aiškėti, kad vieno jų lengva ranka uždirbti pinigai yra pradėję klastingai plauti šios draugystės pamatus. Kaip ir Keno Loacho kine, čia daug tiesmukos socialinės kritikos, filmas itin aiškus ir dažnai nuspėjamas, bet Barnard režisūra, dėmesį prikaustanti dramaturgija ir vaidyba dovanoja jaudinantį ir praturtinantį seansą.

 

Kažkuo panašus buvo ir garsiausiai aptarinėtas festivalio filmas, kuriame turbūt kiekvienas žiūrovas nubraukė bent vieną ašarą – ir juokdamasis, ir apimtas empatijos. Tai debiutinis per pandemiją išgarsėjusios instagramo žvaigždės Jordano Firstmano „Klubinis vaikis“ („Club Kid“), kuriame jis atlieka ir pagrindinį vaidmenį. Tragikomiška savęs paieškų ir netikėtos tėvystės istorija apie Niujorko vakarėlių organizatorių Piterį, kurio palaidą hedonistinį gyvenimą apverčia žinia, kad jis turi dešimtmetį sūnų. Filmas jungia realiose lokacijose atkurtą naktinę queer kultūrą su jautriu pasakojimu apie emocinę brandą, bendruomenę, priklausomybę ir bandymą pradėti gyvenimą iš naujo. Tai dramaturgiškai nesudėtingas, bet savo energija ir visų be išimties personažų charizma prikaustantis filmas. Kanuose dėl jo platinimo teisių susikovė patys galingiausieji. Bus įdomu stebėti, ar Firstmanas išlaikys A klasės kino festivalių programos kartelę, ar pasuks į komerciją.

 

Programoje „Kritikų savaitė“ geriausiu buvo išrinktas prancūzės Marine Atlan filmas „Gradiva“ („La Gradiva“), įkvėptas Wilhelmo Jenseno modernistinio romano, kurį išgarsino Sigmundas Freudas savo interpretacija „Kliedesiai ir sapnai Jenseno „Gradivoje“. Filmo siužetas pasakoja apie abiturientų vasaros išvyką į Pompėjus, kur ima ryškėti skirtingi personažai – atsiskyrėlė menininkė, viršenybę jaučiantis klasės lyderis, vidinėje kryžkelėje atsidūrusi mokytoja ir po kietuolio kauke besislapstantis jautrus žmogus. Paguodą nuo sudėtingos savo šeimos socialinės padėties jis randa fantazijoje apie kilmingas šaknis. Šis daugiaplanis, į šiuolaikinę realybę perkeltas siužetas subtiliai kalba apie tai, kaip pasąmoniniai troškimai įgauna kitus pavidalus. Gradiva – žengiančioji – vaikšto tarp sapno ir tikrovės, praeities ir dabarties, vaizduotės ir geismo, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Tai filmas apie belaikę dvasią, esančią aukščiau visų filmo personažų, ir junti jos melancholišką dvelksmą.

 

Vienas ryškiausiai įsirėžusių festivalio filmų – čilietės Domingos Sotomayor „Kalė“ („La Perra“). Tai įtaigus psichologinis nepriklausomos moters, gyvenančios atokioje saloje, portretas, palengva atsiskleidžiantis per jos santykį su priglausta kalyte ir skirtingų jos gyvenimo įvykių prisiminimais. Filmas kalba apie traumą, kuri, kaip niekad nenutylantis vandenyno ošimas, lydi visą gyvenimą. Be galo jautrus ir subtilus talentingos režisierės kūrinys, vertas paties didžiausio ekrano, tačiau festivalyje jis liko neįvertintas, neįtrauktas į pagrindinį konkursą. „Palm Dog“ prizu apdovanota tik svarbų vaidmenį jame atliekanti kalytė Yuri. „Kalė“ liko nepaveikta tų povandeninių srovių, dėl kurių konkurso filmų lygis taip banguoja.

 

Tačiau festivalio politikoje yra ir gerų dalykų. Jis neskirtas, kaip galima įsivaizduoti, tik kino pasaulio atstovams. Čia bet kas, nusiuntęs išpažintį apie nepagydomą sinefiliją, gali laimėti akreditaciją. Tokių sinefilų festivalyje begalė, kaip ir pačių įvairiausių kino pasaulio veikėjų – kūrėjų, kritikų, rodytojų, vadybininkų, biurokratų, žvaigždžių medžiotojų etc. Kitaip nei Berlynas ir Venecija, tai ne į bilietų pardavimus orientuotas festivalis. Ir be jų užpildantis tūkstantines sales. Kai kurias – su vakariniais drabužiais, o kai kurias – su laisva apranga, primenant, kad gali būti daugybė sinefilijos formų.