Dar viena liepsna ant taurelės
Andrzej Wajda (1926–2016)
Andrzej Wajda (1926–2016)
Andrzejaus Żuławskio mirtis, sukūrus „Kosmosą“, sujaudino kultūros ir meno visuomenę. Andrzejaus Wajdos mirtis turbūt palietė visų lenkų širdis, nes joks kitas kino režisierius pilniau neįkūnijo istorinės tautos patirties. Beveik visuose filmuose jis nuosekliai analizavo jos kovas už laisvę, lenkišką identitetą, politinių ideologijų ir individo priešpriešą. Wajda liko ištikimas gimtajai šaliai – nepaisant sėkmingos jo kolegų karjeros svetur, be keleto išimčių, jis kūrė tėvynėje. Jam buvo svarbi pati nacionalinio kino idėja, ji režisieriui reiškė laisvę kalbėti savo kalba apie jį supantį pasaulį, – 2001 m. Lodzės kino mokykloje studentams konferencijoje sakė Wajda. Toje pačioje konferencijoje jis pabrėžė, kad nuo pat jaunystės jam rūpėjo filmo ritmas – jis priešinosi socialistiniam realizmui būdingam lėtam tempui, norėjo paspartinti jį, pasekti vakarietišku pavyzdžiu, kuris padėtų jiems, lenkams, likti gyviems ir parodyti jų tuometinį gyvenimą.
1949 m. Wajda įstojo į Lodzės kino mokyklą. 1954 m. tapo Aleksandro Fordo asistentu filmuojant „Penketą iš Barskos gatvės“ („Piątka z ulicy Barskiej“). Savo ilgo metražo debiutui, filmui „Karta“ („Pokolenie“, 1955), Wajda pasirinko Fordo filmams artimas temas, svarbias visai jo kūrybai, – tai Antrasis pasaulinis karas ir jaunajai kartai tekę išbandymai.
Antrasis Wajdos filmas „Kanalas“ („Kanał“, 1956) ir Andrzejaus Munko „Žmogus ant bėgių“ („Człowiek na torze“, 1956) tapo Lenkų kino mokyklos pradžią žyminčiais filmais. „Kanalas“ išauga į tragišką lenkų pasipriešinimo simbolį. Paskutinės Varšuvos sukilimo dienos, 1944 m. rugsėjo pabaiga, keturiasdešimt trys vyrai ir moterys, kurių veidus užkadrinis balsas prašo įsidėmėti. Vėliau juos matysime nusivylusius ir kenčiančius. Didžiąją filmo dalį Wajda drąsiai panardina žiūrovus į Varšuvos požeminius kanalus, kur lenkų sukilėliai lyg eina Dante’s pragaro ratais. Tai vienas beviltiškiausių Wajdos filmų.
Visai kitoks filmas – „Nekalti burtininkai“ („Niewinne czarodzieje“, 1960), sukurtas pagal Jerzy Andrzejewskio ir Jerzy Skolimowskio scenarijų. Lygintas su tais pačiais metais pasirodžiusiu Jeano-Luco Godard’o filmu „Iki paskutinio atodūsio“, jis tapo kertiniu kūriniu apie pokario kartą. Lenkijos jaunimas jau nebekovoja, bet apimtas nuobodulio ieško, kur praleisti laiką. Jie žaidžia gyvenimo žaidimus, klauso muzikos, vaikštinėja gatvėmis, jų žvilgsniai apatiški, bet jie bando atrodyti modernūs, vakarietiški ir laisvi. Lyginant su kitais Wajdos filmais, tai tarsi trumpa džiazo improvizacija simfonijų kontekste. Daugiausia tai nulėmė scenaristai, nes Wajda mėgo rinktis jau parašytus scenarijus ar lenkų bei pasaulinės literatūros klasikos kūrinius.
Tačiau labiausiai linksniuojamas Wajdos filmas tebėra „Pelenai ir deimantas“, įkvėptas Jerzy Andrzejewskio romano, kurį pastarasis ir pasiūlė režisieriui ekranizuoti. Nufilmavo jį operatorius Jerzy Wójcikas, kurio filmografijoje galima rasti savičiausius ir preciziškiausiai įgyvendintus Lenkų kino mokyklos kūrinius, tarp jų ir Jerzy Kawalerowicziaus „Angelų motiną Joaną“ („Matka Joanna od Aniołów“, 1961). Neužmirštamas Zbigniewas Cybulskis – iki „Pelenų ir deimanto“ Lenkijos kinas dar nebuvo matęs tokios laisvos ir modernios vaidybos. Bene kiekvienas kadras ir scena verti atskiros analizės.
Svarbų įspaudą Wajdos stilisti- koje paliko operatorius Witoldas Sobocińskis, filmavęs ir Żuławskio debiutinį filmą „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia część nocy“, 1971), ir du Wajdos filmus: „Vestuvės“ („Wesele“, 1973) pagal Stanisławo Wyspiańskio pjesę ir
„Pažadėtoji žemė“ („Ziemia obiecana“, 1975) pagal Władysławo Stanisławo Reymonto romaną. Abu šie filmai išsiskiria žemais kameros rakursais, netikėtais, staigiais kameros judesiais – ir „Vestuvėse“, ir „Pažadėtoje žemėje“ dažnai kuriamas galvos svaigimo įspūdis, stengiamasi veikėjus panardinti erdvėje, kurioje tarsi sutrikusi gravitacija. Personažai nuolatos priversti atsiremti, atsisėsti, sustoti, įsikibti į kitą, kad tik atgautų pusiausvyrą ir galėtų įkvėpti gurkšnį oro.
„Vestuvėse“ žvelgiama į kultūrinę atskirtį tarp kaimo žmonių ir miesto inteligentijos ar buržuazijos. Vestuvių šėlsmo sūkuryje nuolat matomas veikėjų negebėjimas susikalbėti, o išmušus lemtingai valandai šis negebėjimas ir neveiksnumas pražudo visą tautą. Iškart po „Vestuvių“ statyta „Pažadėtoji žemė“ atspindi kiek vėlesnį laikotarpį – čia Wajdai rūpi pramonės perversmas, kilmingosios buržuazijos žlugimas ir moralinis žmonių dekadansas XIX–XX a. sandūroje Lodzėje. Karolis (Daniel Olbrychski), Moricas (Wojciech Pszoniak) ir Maksas (Andrzej Seweryn) trokšta atidaryti savo medvilnės gamyklą, jiems nuolat trūksta pinigų, tačiau jie visad suranda, iš kur jų gauti. Trys draugai skuba, lekia, pramogauja rūkstančių kaminų apsupty. Taip greitai besisukančioje orbitoje neišvengiamai suveši abejingumas, o žmogaus gyvybė tampa pigesnė už gelumbės atraižą. Turbūt panašiai yra vakariečių didžiųjų kompanijų fabrikuose Azijoje. „Pažadėtoji žemė“ – vienas žiauriausių ir emociškai paveikiausių Wajdos filmų, ir šiandien neprarandantis aktualumo.
Viena svarbiausių temų – Antrasis pasaulinis karas – analizuojama daugelyje Wajdos filmų. Režisierius gimė 1926 m. Suvalkuose, karininko šeimoje, tad gyveno kariuomenės ritmu. Kariuomenės būrių paradai, Gegužės 3-iosios eitynės Wajdai įsiminė visam gyvenimui. Jo paties žodžiais tariant, būtent vaikystė Suvalkuose nulėmė svarbią kūrybos kryptį – karo apmąstymą. Tačiau filmas „Katynė“ („Katyń“, 2007), kurio scenarijų Wajda vystė nuo 1989 m., jo kūryboje užima ypatingą vietą. Režisierius šiame filme priartėja prie savo šalies istorijos per labai asmeniškas patirtis, per savo šeimos išgyventas traumas.
Piotras Wojciechowskis lenkų žurnale „Kino“ rašė, jog viena iš svarbiausių režisieriaus užduočių filme „Katynė“ – vyro ir moters vaidmenys: moteris perteikia istoriją, o vyras įkūniją mitą. Ši kino kritiko mintis ypač aktuali prisimenant Wajdos politinę trilogiją: „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, 1977), „Žmogus iš geležies“ („Człowiek z żelaza“, 1981) ir „Valensa. Vilties žmogus“ („Wałęsa. Człowiek z nadziei“, 2013). Pirmajame trilogijos filme ypač svarbus moters vaidmuo ir jos ryžtingas bei tiesos ištroškęs žvilgsnis. Krystynos Jandos vaidinama Agnieška renka medžiagą apie stalinistinės Lenkijos darbo spartuolį Mateušą Birkutą. Herojaus santykis su istorija Wajdai visuomet buvo svarbus, tačiau šiame filme refleksija tampa dviguba: ekrane matome filmo apie Birkutą kūrimo procesą, kuriame dekonstruojamas mitas, o kartu atsiskleidžia Agnieškos požiūris į kiną, į mito kūrimą, į ją supančią aplinką.
Wajda mėgo jungti skirtingas tradicijas – romantizmo, realizmo, modernizmo. Iš skirtingų kino kalbos elementų kūrė labai savitą estetiką. Johnas Orras straipsnyje „Kryžkelės: ironija ir nepaklusnumas Andrzejaus Wajdos filmuose“ teigia, kad Wajdą galima pavadinti hibridinio kino režisieriumi, nes norėdamas išryškinti ironiją ir nepaklusnumą esamai santvarkai jis jungia daugybę skirtingų naratyvinių ir stilistinių elementų. Laisvės dvasiai jis liko ištikimas iki pat pabaigos, – kad ir koks konvencionalus ir tradiciškas atrodytų jo paskutinis filmas „Povaizdis“ („Powidoki“, 2016) apie dailininką Władysławą Strzemińskį, jame akivaizdžiai apeliuojama į paaštrėjusius dabartinės Lenkijos kultūros ir meno visuomenės santykius su valdžia, išryškinamas sistemos ir žmogaus konfliktas, kuriame viršų ima sistema, vis dėlto nepajėgianti užgniaužti vidinės žmogaus laisvės.
