Be „pablažkių“, arba Kelios istorijos apie žmogų

Po pusantros savaitės sulaukiu „Kino“ žurnalo prašymo parašyti jam nekrologą. Tipiškas „kemežiškas“ paradoksas. Taip ir įsivaizduoju, kaip Audrius žiūri pro durų tarp laiko ir amžinybės plyšį, šypsosi ta savo gudria šypsenėle ir laukia reakcijos. Rašyti sutinku. Bet nekrologo, mieli bičiuliai, nebus. Tiesiog papasakosiu kelias istorijas apie Žmogų. Nechronologiškai. Paskui galėsite susimontuoti.

Mes – kokie antrakursiai studentų mainuose Latvijos kultūros akademijoje. Su Audriumi patenkame nakvoti pas vietinį studentą operatorių sename mediniame name. Vakaras, Audrius rodo Latvijos kolegai nespalvotas savo nuotraukas. Aplinkui sukinėjasi nemažas aviganis. Ryte paaiškėja, kad aviganis suėdė Kemežio kojines. Be abejo, vieninteles. Žiema, sniego iki kelių, ruošiamės su latviais į Siguldą važinėtis rogutėmis, o Audrius basas su sportbačiais. Žinoma, esu pasiėmusi atsargines kojines ir jam paskolinu. Bet į rogutes pavėluojam. Paskui Audrius pavėluoja į autobusą namo. Su dviem „Super VHS“ kameromis – praktiškai visa tuometine Kino ir TV katedros technine baze ir, žinoma, be pinigų. Bet vėliau grįžta autostopu, jei neklystu, traukiniais.

Ši istorija yra iš serijos „Kaip Audrius pateko į keblią situaciją, bet viskas laimingai baigėsi“. Yra ir kitokių serijų, pavyzdžiui, „Kaip Audrius kažką pametė, bet paskui surado“, „Kaip Audrius kažkur užlipo ir nenukrito.“ Esu jo istorijų gerbėja, kai kurias jų neblogai atsimenu, nes mėgdavau perpasakoti kitiems. Man jis visų pirma buvo nesibaigiančios nuotykių knygos herojus. Superherojus, tiesą sakant. Filmuoti kartu pradėjom gerokai vėliau. Pradžioje buvo istorijos.

– Kemežy, papasakok kokią istoriją, – prašom su asistentu Tomu prieš miegą sodyboje, „Kvėpavimo į marmurą“ repeticijų savaitgalio metu. Jis pasakoja. Kažką apie filmavimus bažnyčioje. Po keliolikos valandų darbo dienos žiauriai ima miegas. Tomas, girdžiu, jau knarkia. Iš paskutiniųjų stengiuosi reaguoti, užduoti patikslinančius klausimus, bet neatlaikau ir taip pat užmiegu, nesulaukusi pabaigos. Ryte Audrius sako: „Jūs nereaguojat, maniau, prastai išėjo, tai ėmiau pasakot kitą, kietesnę...“

Iš kietesnių. Audrius, gal dar studentas, o gal neseniai baigęs, išvyksta kažkur į užsienį, Prancūziją ar Vokietiją, nepamenu. Tik atvykęs supranta, kad jis apvogtas – nebeturi nei pinigų, nei paso, žodžiu, nieko. Mobiliųjų telefonų tuo metu dar neturėjom. Kemežys eina stabdyti pakeleivingų automobilių. Paraleliai vykstantis siužetas: tomis dienomis tame pačiame mieste gyvenanti rusakalbė moteris pataria savo žentui, kuris nori mokytis vietinės kalbos, kad važiuodamas automobiliu ilgesnį atstumą, imtų pakeleivius ir juos kalbintų. Žentas patarimo paklauso. Pirmas pakeleivis – Audrius Kemežys. Kalbasi, žinoma, rusiškai, tad žentas užsienio kalbos nepatobulina. Bet išsikalba. Paaiškėja, kad išmintingoji uošvė – labai gera Audriaus dėstytojo operatoriaus Jono Griciaus draugė. Jie jam padeda susitvarkyti dokumentus ir gal net nuperka bilietą namo.

Krymas, Vulkanovka, Barto filmavimai. Kemežys išeina pasivaikščioti į stepę. Pakyla tirštas rūkas, sutemsta. Pasiklysta, nueina iki jūros, patenka į rusų karinę bazę. Ryte sugrįžta.

Audrius parvažiuoja namo, į Birštoną. Mama įduoda kibirą į rankas ir liepia skinti vyšnias ar kažką panašaus. Audrius palypėja į medį, sako: „Nu ne, vyšnių aš neskinsiu“. Sėda į automobilį ir išvažiuoja visai dienai, grįžta tik vėlai vakare. Apie vyšnias tą vakarą mama nebeužsimena.

Jis tiesiog negalėjo pakęsti per lengvų užduočių.

Ieškom miško filmuoti „Marmurą“. Filmo dailininkas Algis parodo neblogą vietą: kalva, dauba, galimas aukštas rakursas, taip, kaip norėjom, šviesa įdomiai krinta. „Nu ką, tvirtinam?“ Audrius: „Ne, palauk. Aš renkuosi atmetimo būdu. Žinau, kad žmonės daro kitaip, bet aš negaliu. O ką, jeigu yra geresnių?“ Ką gi, taikom „atmetimo“ būdą. Audrius išsinagrinėja žemėlapį, ryte dviese sėdam į jo baltą autobusiuką. Šiek tiek pavažiuojam, vaikštom ir atmetam, pavažiuojam, vaikštom ir atmetam. Taip nuo ryto iki sutemų. Vakare patvirtinam Algio surastą vietovę.

– Kodėl tau nesakiau, kad sergu? Norėjau filmą be „pablažkių“ pabaigt.

Anksčiau nebuvau girdėjus tokio žodžio – „pablažkės“. Dabar žinau. Tai reiškia, kad sirgdamas, tarp „chemijų“, važinėjo į Rygą daryti mūsų filmo vaizdo korekcijų. Mums neprasitardamas. Kad, neduokdie, kas nors iš gailesčio nepasakytų, kad jau gerai, kai dar nėra gerai. Jei netyčia pasiūlydavau susitikt, kai būdavo ligoninėj, sakydavo: „ne, negaliu, dabar pas mane kitas projektas...“

Kai jau visi sužinojom, koks čia „projektas“, tikrai turėjom pagrindo manyti, kad tai – dar viena iš tų jo istorijų, kuriai pagal žanrą priklauso laimingai baigtis. Rūkas išsisklaidys, sustos pakeleivingas automobilis ar panašiai. Rūkas išsisklaidė, bet, kaip ir dera geram filmui, visai ne ten, kur tikėjomės:

– Žinai, pamačiau tokį žmonių gerumą. Aš apšalęs. Tiek palaikymo. Visi nori padėti. Nepažįstami žmonės skambina, sako: „Atvešim ką nori, iš kur nori...“ Visiškai neįtikėtina. Esu matęs tų „gerumo akcijų“, bet čia visai kas kita... Nu žodžiu, aš tau neperteiksiu, bet aš tai patyriau.

Tam, kuris atsakingas už laimingas pabaigas ir stebuklus, nėra ką prikišti. Iki pasimatymo, Audriau! Keliauk be „pablažkių“!