Džentelmenas Bondas
Sean Connery (1930–2020)
Sean Connery (1930–2020)
Toje teritorijoje, kurioje mes gyvenome ir kuri ne taip seniai vadinosi Sovietų Sąjunga, niekas nematė filmų apie Džeimsą Bondą. Tiesa, skaitėme straipsnius, kur šis tuomet nepaprastai populiarus džentelmenas ir filmai apie jį buvo vadinami antitarybiniais paskviliais. Pasakojama, kad kai pirmasis Bondo atlikėjas Seanas Connery atvyko į Maskvą filmuotis juostoje ,,Raudonoji palapinė“, kurią rusai kūrė kartu su italais, jis jau buvo pavargęs nuo savo ,,bondiškos“ šlovės ir pateikė filmo organizatoriams griežtus reikalavimus: automobilis užtamsintais langais, apsauga ir panašiai. Baiminosi, kad jį persekios sovietiniai Bondo gerbėjai. Jam net į galvą nešovė, kad tiems, kurie jį pasitiko, slapta buvo parodytas filmo apie Bondą fragmentas, kad atskirtų Connery nuo kitų. Vos per kelias dienas aktorius suvokė: niekas čia jo nepažįsta ir daugelis net negirdėjo apie neprilygstamąjį Bondą. Tada jis apsiramino ir vėliau net teigė, kad Maskvoje puikiai leido laiką. Išsireikalavo, kad jam būtų parodytas tuomet uždraustas „Andrejus Rubliovas“. Vladimiras Vysockis apie Bondo buvimą Rusijoje parašė dainą, anot kino žmonių liudijimų, Connery spėjo įsimylėti talentingiausią, o ir gražiausią sovietų režisierę intelektualę Larisą Šepitko. Tačiau ji turėjo nemažiau talentingą ir išvaizdų vyrą – režisierių Elemą Klimovą. Jų sūnus liudija, kad legendinis aktorius dar ilgai siuntė režisierei laiškus ir dovanėles. Tais tolimais metais nepaprastą pasisekimą turėjo prancūzų parodija – iš dalies ir filmų apie Bondą – ,,Fantomas“. Daugelis šią juokingą komediją žiūrėjo kaip tikrą veiksmo filmą ir net atsirado plėšikų gauja, pasivadinusi ,,fantomasais“. Ant mano bendraamžių sienų kabojo lenkų žurnalų viršeliai su Delonu ar Belmondo, gal ir Jeanu Marais, bet ne su Seanu Connery...
Pirmą kartą jį ir pamačiau filme „Raudonoji palapinė“ („Krasnaja palatka“, rež. Michailas Kalatozovas, 1969) apie generolo Nobile ekspedicijos gelbėjimą Arkties vandenyne. Žinoma, suvaidinęs smarkiai už save vyresnį Roaldą Amundseną, didesnio įspūdžio jis man nepadarė. Bet vienas epizodas šiandien turėtų būti mums gana įdomus. Tarnas praneša šeimininkui, kad atvyko viešnia (Claudia Cardinale). Tik du sakiniai. Kadre – Connery, Cardinale, didelis margas dogas ir Amundseno tarnas – lietuvis Feliksas Einas. Buvo toks Kauno muzikinio teatro aktorius, suvaidinęs daugybę epizodinių vaidmenų ir lietuvių, ir beveik visose plačiosios Sovietų šalies studijose. Šiandien nedaugelis jį atsimena. O vaidmuo ne mažesnis nei Rūtos Lee filme „Kaltinimo liudytojas“, kur ji ištaria, regis, vieną ar du sakinius šalia didžiosios Marlene Dietrich. „Raudonojoje palapinėje“ filmavosi ir Donatas Banionis, tačiau filmavimo aikštelėje jie su Connery nesusitiko.
Thomas Seanas Connery gimė 1930 m. Edinburge, sunkvežimio vairuotojo ir valytojos šeimoje. Nuo devynerių metų pradėjo dirbti. Pirmasis darbas buvo pieno išnešiotojo. Visus uždirbtus pinigus atiduodavo mamai. Atsiminimų knygoje Connery pasakoja apie savo sunkią vaikystę: „Kai prasidėjo karas, man buvo dešimt. Mes gyvenome visiškame skurde Edinburge. Pradėjęs dirbti, po metų mečiau mokyklą. Ir viską bandžiau pasiekti savo protu.“ Paauglys dirbo įvairius darbus, o penkiolikos pasirašė sutartį tarnauti kariniame jūrų laivyne. Čia atsirado jo garsios tatuiruotės „Tėtis ir Mama“ bei „Škotija amžiams“. Dėl skrandžio opos (kuri vėliau neatsinaujino) laivyną paliko anksčiau. Ir vėl ėmėsi bet kokio darbo, buvo mūrininkas, gelbėtojas, apsaugininkas, dailės akademijos modelis, baldų ir karstų poliruotojas. Mėgo sportą, šis padėjo jam kopti aukštyn. Iš pradžių ėmėsi kultūrizmo ir 1953 m. net atstovavo Škotijai jaunių konkurse ,,Misteris visata“. Žaidė futbolą ir netrukus buvo pakviestas į profesionalų komandą, šį pasiūlymą rimtai svarstė. Juoko dėlei dalyvavo atrankoje į populiarų miuziklą. „Pamaniau, tai neturėtų būti sunku. Užtenka išeiti į sceną ir garsiai dainuoti.“ Neturėdamas jokios patirties ir visai nemokėdamas šokti, gavo nedidelį dainuojančio jūreivio vaidmenį. Beveik dvejus metus su šia trupe gastroliavo po šalį. Netrukus pajuto, kad keistai jaučiasi tarp savo kolegų, visai nesupranta, apie ką jie kalbasi.
„Kai man buvo per dvidešimt, įvyko nepaprastas dalykas. Teatre vaidino amerikietis Robertas Hendersonas. Jis man davė knygų sąrašą: George’ą Bernardą Shaw, abi Stanislavskio knygas, visą Thomą Wolfe’ą, visą Oscarą Wilde’ą ir visą Ibseną, o paskui – Prousto „Prarasto laiko beieškant“ , Joyce’o „Ulisą“ ir „Finegano budynę“. Pirmas knygas buvo labai sunku įveikti, bet anksčiau ar vėliau jos iki tavęs prasiskverbia. Be to, po ranka turėjau aiškinamąjį žodyną. Tačiau ir šiandien jaučiuosi mažas berniukas tarp intelektualų.“ Per visas gastroles laisvalaikį jis leisdavo bibliotekose. Savišvieta – knygos, filmai, spektakliai, muzika – tęsėsi visą Seano gyvenimą. Taip pat netikėtai jaunuolis pateko į Edinburgo jaunimo teatrą, o iš ten – į televiziją, kur vaidino pagrindinį vaidmenį „Makbete“ ar Vronskį „Anoje Kareninoje“. Savo knygoje vardydamas niūrius burtus ir įvykius, kurie lydi Makbetą, jis pabrėžia: „Būti aktoriumi gerai, tačiau škotu – dar geriau.“ 1954 m. Connery debiutavo kine, iš pradžių filmo „Lelijos pavasarį“ („Lilacs in the Spring“) masuotėje, paskui vaidmenų daugėjo, jie tapo vis svarbesni. Pagaliau keleriems metams pasirašė kontraktą su kino studija „XX Century Fox“, kuris baigėsi tais lemtingais 1961-aisiais, kai prodiuseriai Albertas Broccoli ir Harry Salzmanas įsigijo teises ekranizuoti Iano Flemingo knygas apie agentą 007...
Romanus apie Bondą Ianas Flemingas ėmė rašyti būdamas bedarbis ir gyvendamas Jamaikoje. Pradėjo rašyti iš nuobodulio ir slėpdamasis nuo pagiežingos žmonos kaprizų. Kaip pavadinti savo šaunųjį agentą, Flemingas nesuko galvos. Jis pasiskolino savo Jamaikos draugo ir sugėrovo ornitologo vardą ir pavardę. Taip agentas 007 tapo Džeimsu Bondu.
Bondas – žavus, inteligentiškas nenusakomo amžiaus vyras. Jo manieros nepriekaištingos, o mokėsi jis Itone ir Oksforde. Vilki elegantiškus kostiumus, ryši kaklaraiščius ar peteliškes, važinėja prabangiais greitais automobiliais. Gyvena Londone šalia Kings Road, dievina žavias moteris. Bondą net galima pavadinti Renesanso žmogumi: poliglotas, puikiai išmanantis ir ne kartą pademonstravęs istorijos, literatūros, įvairių šalių tradicijų žinias. Gero skonio etalonas, vartoja tik aukščiausios klasės produktus. Konservatyviausias iš visų šiuolaikinių šnipų, jis vis dar lieka puikiu reklaminiu brendu.
Pirmąjį Džeimsą Bondą rinko visa Britanija. Žurnale buvo išspausdintos dešimties nelabai žinomų aktorių nuotraukos. Britai balsavo už Seaną Connery. Dešimtukas buvo išrinktas iš 1000 kandidatų, tarp jų buvo ir aktorius pavarde James Bond. Tačiau į filmą Connery pateko ne tik todėl, kad laimėjo konkursą, bet ir dėl draugystės su filmo režisieriumi Terence’u Youngu, be to, jis patiko Broccoli žmonai, pastebėjusiai, kad iš šio vyruko sklinda kažkoks magnetizmas ir seksualumas. Pats Flemingas atlikėją įvertino skeptiškai: ,,Jis visai nepanašus į Bondą.“ Harry Saltzmanas irgi turėjo savo nuomonę: ,,Šis dičkis juda grakščiai kaip pantera.“ Suvaidinti šį personažą Connery nesutrukdė net ryškus škotiškas akcentas. Viską atpirko ta jo ironiška šypsena. Už savo pirmąjį filmą ,,Daktaras Ne“ („Dr. No“, 1962) trisdešimt dvejų metų Seanas Connery gavo 16 500 dolerių ir tai jam buvo didžiulė suma. O paskutiniai honorarai už Bondą jau buvo skaičiuojami milijonais.
Taigi, aukštaūgis kultūristas (191 cm) tapo pirmuoju ir, daugelio nuomone, iki šiol geriausiu agentu 007. Connery tikrai turėjo to žavesio, įžūlumo ir pasitikėjimo savimi, iš jo sklido vaidmeniui taip reikalinga grėsmė, tačiau šio bei to vis dėlto trūko. Išsilavinęs, subtilaus skonio, puikių manierų komandoras Džeimsas Bondas buvo visiška priešingybė savamoksliui iš Edinburgo. Ir šias spragas ėmėsi kaišyti Terence’as Youngas. Jis vedžiojo Seaną po brangias parduotuves ir kazino, mokė, kaip reikia rengtis, užsirūkyti cigaretę ir elgtis aukštuomenėje. Seanas buvo pagavus mokinys. Jo laikysena, eisena, manieros neleidžia suabejoti Džeimso Bondo kilme. Pamatęs „Daktarą Ne“ Ianas Flemingas taip susižavėjo Seanu, kad kitoje knygoje agentui buvo sugalvota škotiška kilmė ir Edinburgo akcentas.
,,Daktaras Ne“ – vienintelis ciklo filmas, kuris prasideda titrais. Visi kiti turėjo efektingas įžangines scenas. Vėliau Seanas Connery suvaidino Bondą filmuose „Iš Rusijos su meile“ („From Russia with Love“, 1963), „Auksapirštis“ („Goldfinger“, 1964 ), „Kamuolinis žaibas“ („Thunderball“, 1965), „Gyvenk du kartus“ („You Only Live Twice“, 1967). ,,Auksapirštis“ iki šiol laikomas bene geriausiu visos „bondiados“ ciklo filmu. Klasikinėje jo scenoje nusivilkęs naro kostiumą Seanas Connery lieka su akinamai baltu smokingu. Besifilmuodamas „Auksapirštyje“ Connery užsikrėtė dar viena aistra – golfu, kurį Bondui teko žaisti puikiai įrengtuose Bahamų salų laukuose. Netrukus šis susižavėjimas įneš pasikeitimų ir asmeniniame aktoriaus gyvenime. O meilė Bahamoms irgi niekur nedings.
Vis dėlto Bondo įvaizdis ėmė slėgti. Po penkto filmo aktorius griežtai atsisako filmuotis „bondiadoje“. Visiška pirmo filmo be Seano Connery nesėkmė privertė prodiuserius imtis ryžtingų priemonių ir už tiems laikams pasakišką 1,25 milijono honorarą bei 12 procentų nuo gautų pajamų filme „Deimantai amžiams“ („Diamonds Are Forever“, 1971) Connery nusifilmavo šeštą kartą. Dalį gautų pinigų paaukojo Škotijos švietimo fondui remti talentingus neturtingus studentus.
Vis dėlto net kai honoraras buvo dar kartą padidintas, Connery jau nesusigundė ir pareiškė nebevaidinsiąs Bondo net už visą Fort Knoxo saugyklų auksą. Tiesiog nekentė šio personažo ir nuogąstavo, kad šis populiarumas sužlugdys jo karjerą.
Tačiau praėjus dvylikai metų jis ir vėl tapo nemariuoju agentu konkurentų filme ,,Niekada nesakyk „niekada“ („Never Say Never Again“, 1983). O pavadinimą šiam į oficialią „bondiadą“ neįtrauktam filmui sugalvojo Connery žmona, priminusi vyrui, kaip griežtai jis atsisakė vaidinti šį personažą ir kartojo niekada nebebūsiąs Bondu. Jis grįžo kiek pasenęs, bet vis dar efektingas agentas 007. Ir vėl viską nulėmė pinigai. Jo nesąžiningas buhalteris netinkamai investavo pinigus, Connery, kaip jau buvo įpratęs, kreipėsi į teismą, laimėjo 4 milijonus dolerių, bet pinigų taip ir neatgavo.
„Niekada nesakyk „niekada“ buvo panašus į gerų aktorių prisiminimų šou. Triukų nedaug. Viskas rėmėsi ironija ir garsių Europos aktorių pasirodymu.
Ypač efektingi du filmo niekšai – tuomet daug filmavęsis vokietis Klausas Maria Brandaueris (maniakas Lago, trokštantis užvaldyti pasaulį) ir Blofeldą suvaidinęs Holivude įsitvirtinęs švedas Maxas von Sydowas, mums pirmiausia pažįstamas iš Ingmaro Bergmano filmų. O šalia jų – gražuolė Kim Basinger. Šiame filme debiutavo Rowanas Atkinsonas, būsimasis ponas Bynas. Muštynių instruktorium čia dirbo jaunas Stevenas Seagalas: jis per treniruotę sulaužė Connery riešą, tačiau šis ant jo nesupyko. Juk tai buvo nebe pirma aktoriaus trauma vaidinant Bondą. Filmuojant ,,Auksapirštį“, per muštynes Seanas Connery susižeidė stuburą. Filmavimas nutrūko kelioms dienoms, o aktorius šią traumą išnaudojo kaip galimybę sudaryti palankesnes kontrakto sąlygas. Antrą kartą Connery nukentėjo besifilmuodamas juostoje ,,Deimantai amžiams“. Grumdamasis lifte su aktoriumi Joe Robinsonu, agentas 007 neteko kuokšto plaukų.
Kad ir kaip keista, ,,bondiada“ nepakenkė nė vieno agentą 007 vaidinusio aktoriaus karjerai. Šis filmų ciklas gyvuoja jau beveik šešiasdešimt metų. Kas yra filmai apie Bondą? Veiksmo trileriai? Komiksai apie pasaulį nuolat gelbėjantį herojų? Šiuolaikinė pasaka, kupina erotinių ir kovinių fantazijų? Matyt, viskas kartu, ir čia slypi nepaprastas ,,bondiados“ populiarumas.
Kai pirmasis ir iki šiol geriausias Bondo atlikėjas Seanas Connery vis dėlto paliko serialą ir buvo ieškoma naujo aktoriaus, filmo prodiuseris galingasis Albertas R. Broccoli taip apibūdino paieškų objektą: „Bondas turi būti tamsiaplaukis, raumeningas ir aukštaūgis britas. Vienintelis amerikietis galėtų būti Clintas Eastwoodas, tačiau aš noriu brito.“ Keista, bet antruoju Džeimsu Bondu tapo australas George’as Lazenby. Tiesa, tik viename filme, vėliau jis užleido vietą grynakraujams Britanijos gyventojams: londoniečiui Rogeriui Moore’ui, velsiečiui Timothy Daltonui, airiui Pierce’ui Brosnanui ir pagaliau Danieliui Craigui. Pastarasis pažeidė nusistovėjusią Bondų atlikėjų schemą: jis blondinas ir žemaūgis.
Garsusis Bondo posakis ,,My name is Bond. James Bond“ užima 22 vietą tarp 100 geriausių kino frazių (JAV kino instituto 2005 m. apklausa). Džeimsas Bondas – nebe madų pasaulio personažas, o šiuolaikinio kino mitas. Populiarumu jam gali prilygti nebent peliukas Mikis. Yra Bondo gerbėjų klubai, nuolatos rengiamos įvairios apklausos. Jose seras Seanas Connery išrinktas geriausiu Džeimsu Bondu, jis gerokai lenkia antrąjį pagal populiarumą Rogerį Moore’ą.
Nors vėlesnė Seano Connery karjera irgi buvo sėkminga, vis dėlto šlovę jam pelnė Džeimsas Bondas. Tai buvo tramplinas į superžvaigždes. Vargu ar be jo šis geras aktorius būtų tapęs savo amžiaus ikona. Viename interviu jis kalbėjo: „Tarp manęs ir Bondo yra esminis skirtumas, – jis moka spręsti problemas. Brosnanas – geras pasirinkimas. O štai Daltonas su vaidmeniu taip ir nesusitvarkė, – Bondas turi būti pavojingas. Be to nuolatinio grėsmės jausmo neįmanoma būti kietam. Kartą lipdamas laiptais į savo kazmbarį staiga išgirdau savo balsą. Pasirodo, mano anūkai žiūrėjo „Auksapirštį“. Aš prisėdau kartu su jais. Buvo gan įdomu. Filme yra tam tikros elegancijos ir tinkamo ritmo – visai nesinori šokinėti nuo scenos prie scenos. Nors, žinoma, aš daug ką pataisyčiau. Jeigu žmonėms nepatiktų, ką aš darau, vis dar būčiau pieno išnešiotoju. Niekada to neužmirštu.“ Aktorius prisipažino, kad labiausiai iš „bondiados“ filmų jam patinka „Iš Rusijos su meile“.
Dar vaidindamas Bondą Seanas Connery ėmėsi pačių įvairiausių vaidmenų, kad tik pabėgtų nuo šio personažo gniaužtų. Per patį „bondiados“ populiarumo įkarštį jis su malonumu sutiko vaidinti Alfredo Hitchcocko psichologiniame trileryje „Marni“ („Marnie“, 1964). Jo Markas Rutlandas – niūrus, kartais atstumiantis, tačiau aistringas turtuolis – įsimyli vagilę Marni. Reiklaus režisieriaus nuomone, Connery nelabai sekėsi įkūnyti aristokratišką amerikietį.
Pirmą kartą su režisieriumi Sidney Lumetu aktorius susitiko filmuojant karinę drama „Kalva“ („The Hill“, 1965), kurioje kritikuojamas britų kariuomenės žiaurumas. Antrasis pasaulinis karas. Griežto režimo baudžiamoji stovykla britų kariams Afrikoje. Į ją patenka penki nauji kaliniai, tarp jų ir karo tribunolo nuteistas karininkas Džo Robertsas. Visi bando išgyventi neįmanomomis sąlygomis, išsaugoti orumą ir nepalūžti siautėjant sadistams prižiūrėtojams. Kuriant šį vaidmenį labai pravertė kariniame laivyne įgyta patirtis. Tai bene geriausiai kritikų įvertintas to laiko Connery vaidmuo. Nuo jo prasidėjo ir draugystė su Sidney Lumetu, aktorius vaidino dar penkiuose jo filmuose.
Režisieriaus Martino Ritto filmas „Moli Magvaires“ („The Molly Maguires“, 1970) pasakojo apie beteisius airių darbininkus emigrantus, Pensilvanijoje įsteigusius slaptą bendriją – savotišką profsąjungos prototipą: Connery suvaidino jų lyderį. Psichologinė drama pagal Johno Hopkinso pjesę „Įžeidimas“ („The Offence“, 1973) – dar vienas susitikimas su Sidney Lumetu ir dar viena sėkmė. Kupinas įtūžio detektyvas Džonsonas persekioja nepilnamečių tvirkintoją. Visą savo įniršį jis išlieja tardydamas iškrypėlį. Šis filmas atsirado tik paties Connery dėka: jis iškėlė sąlygą – jei atsiras pinigų šiam projektui, jis suvaidins dar vieną Bondą.
Tačiau galutinai atsisveikinus su Bondu aktoriui buvo tikrai nelengva. Kurį laiką jam siūlyti į agentą 007 panašūs vaidmenys, o jis jų vengė. Gal dėl šios priežasties už nedidelį honorarą sutiko vaidinti be galo keistoje režisieriaus Johno Boormano fantastinėje antiutopijoje „Zardozas“ („Zardoz“, 1974) apie tolimą ateitį, kurioje laukinių genties karys patenka į nematomo gaubto ginamą civilizacijos salą. Šis citatų iš Stanley Kubricko filmų ir „Beždžionių planetos“ prikaišiotas miksas, nors ir pristatytas BAFTA už geriausią operatoriaus darbą, nepatiko žiūrovams, buvo išpeiktas kritikų. Tačiau mačiusieji filmą tikrai nepamiršo Seano Connery kostiumo, kurį sukūrė režisieriaus žmona: aukšti auliniai batai, ant krūtinės sukryžiuotos raudonos juostos su amunicija ir raudonos trumpikės, primenančios stringus. Lyg ir vyriška bikinio versija. Šis vaidmuo – bene didžiausias kuriozas Connery karjeroje, bet originaliai siurrealistiškas ir gana vizualus.
Tai buvo antroji mano pažintis su Seanu Connery. Deja, nespalvota šio filmo kopija buvo rodoma uždaroje peržiūroje, į kurias sovietiniais laikais veržėsi visas Lietuvos kultūros ir valdžios elitas. Vėliau sovietų ekranuose buvo parodyta Sidney Lumeto režisuota garsaus Agatos Christie detektyvo „Žmogžudystė Rytų eksprese“ („Murder on the Orient Express“, 1974) ekranizacija, kurioje tarp gausybės ryškiausių to meto kino žvaigždžių Seanas Connery su vešliais ūsais ir barzda įkūnijo pulkininką Arbetnotą.
Pamatėme mes ir švelnią netradicinę baladę „Robinas ir Merijon“ („Robin and Marian“, 1976). Tada populiarus britų režisierius Richardas Lesteris filme pasakojo senstelėjusio, bet nepraradusio savo jaunystės šaunumo Robino Hudo ir jo mylimosios Merijon meilės liūdną pabaigą.
Jis grįžo iš ilgus metus trukusio kryžiaus žygio, kur matė daug kraujo, žiaurumo, o ji, nesulaukusi mylimojo, pasitraukė į vienuolyną, tačiau tikrų jausmų liepsna neužgeso. Filme yra ir lengvo humoro, ir bandymo pavaizduoti smurto kupinus viduramžius. Liūdesys dėl prabėgusių metų, mirtimi pasibaigusi meilė, kaip ir dera baladėje. Neprilygstamas Seano Connery ir Audrey Hepburn duetas... Neįmanoma buvo jų nepamilti.
Tuo metu Seanas Connery suvaidino vieną įdomiausių savo vaidmenų režisieriaus Johno Hustono nuotykių dramoje „Žmogus, kuris norėjo tapti karaliumi“ („The Man Who Would Be King“, 1975) pagal Rudyardo Kiplingo to paties pavadinimo kūrinį, anot paties rašytojo, sukurtą remiantis realiu vieno iš personažų prototipo pasakojimu. XIX a. pabaiga. Du avantiūristai, buvę britų karininkai, nutaria vykti į mažytę laukinę Azijos šalį. Kafiristane vienas iš jų palaikomas dievu ir tampa karaliumi. Jį suvaidino Seanas Connery, jo partneris buvo senų laikų draugas Michaelas Caine’as. Netrukus tariamas dievas ir pats ėmė tikėti savo didybe. Nutarė likti šalyje ir net vesti vietinę gražuolę, ir visa tai baigėsi tragiškai. Demaskuotas ir persekiojamas, jis ramiai sutinka mirtį: su šypsena lūpose šoka į prarają. Prasidėjęs kaip nuotykių kinas, filmas virsta iškilimo ir nuopuolio drama, kur susipynė pralaimėjimo kartėlis ir dvasios didybė. Režisierius lyg tvirtina, kad drąsūs, beprotiški gyvenimo sprendimai nėra beprasmiški, net jei baigiasi tragiškai. Aktoriai sukūrė vieną talentingiausių 8-ojo dešimtmečio kino duetų.
Seanas Connery niekada savęs neribojo, buvo pasirengęs eksperimentuoti, nebijojo imtis nedidelių ar net visai mažų vaidmenų. 1981 m. absurdiškuose, siurrealistiniuose Terry Gilliamo „Laiko bandituose“ („Time Bandits“) jis pasirodo ekrane juokingo ir pašaipaus karaliaus Agamemnono vaidmeniu. Rašydamas scenarijų režisierius šį personažą apibūdino tiesiog „karalius su Seano Connery veidu“ ir visai nesitikėjo, kad prodiuseriai tai supras tiesiogiai, o šis su džiaugsmu sutiko filmuotis. Įspūdingai aktorius atrodė su perlo auskaru vaidindamas pagrindinio personažo mokytoją Ramirezą nuotykių filme „Kalnietis“ („Highlander“, 1986), tapusiu populiaraus serialo pradžia.
„Perskaitęs scenas, kuriose dalyvauja mano personažas, aš perskaitau ir tas, kur jis nepasirodo. Taip supratau, ką jis žino ir, kas daug svarbiau, ko jis nežino. Blogi aktoriai nuolatos apsigauna, perteikdami informaciją, kurios jų personažai negali žinoti“, – viename interviu kalbėjo Seanas Connery. Gal todėl vaidindamas Viljamą iš Baskervilio prancūzų režisieriaus Jeano-Jacques’o Annaud filme „Rožės vardas“ („Le Nom de la Rose“, 1986) aktorius su savimi nešiojosi Umberto Eco knygą. Jis ne tik studijavo viduramžių istoriją ir susipažino su pranciškonų regula, bet net siūlė scenarijaus pataisas. Pirmiausia prašė suteikti šiam vaidmeniui šiek tiek daugiau humoro. Sarkastiškas, ironiškas ir kiek tuščiagarbis šis viduramžių Šerlokas Holmsas – vienas geriausių aktoriaus vaidmenų. Žavi jo preciziškumas ir lengvumas, aktoriaus intuicija, jaučianti detales ir niuansus. Savo knygoje jis prisimena, kaip per filmavimą susipažino su Umberto Eco. Jie susidraugavo ir nuolatos ginčijosi dėl įvairių Škotijos istorinių personažų ar tamplierių ir masonų likimo. „Šie atsakymų neturintys klausimai labai smagino mus su Umberto, kol mes neprišaldavome užpakalių prie akmeninių vokiečių vienuolyno laiptelių, laukdami, kada pasibaigs begalinės operatoriaus ir režisieriaus rietenos.“ Už Viljamo vaidmenį Connery pelnė britų BAFTA, nors, matyt, buvo vertas ir „Oskaro“. O pats Connery prisipažįsta, kad tai buvo sunkiausias vaidmuo jo karjeroje.
Na, o po metų jis pelnė ir „Oskarą“ už antro plano vaidmenį režisieriaus Briano De Palmos filme „Neliečiamieji“ („The Untouchables“, 1987). Džimas Melounas – bene vienintelis ir paskutinis sąžiningas policininkas korumpuotame Čikagos policijos departamente. Jis protingas skeptikas ir jo vienintelis tikslas išgyventi iki pamainos pabaigos. Bet susipažinęs su moralistu Eliotu Nesu jis įsitraukia į kovą su mafija, dalyvauja Alo Kaponės gaudynėse, tačiau pergalės nesulauks, – gangsteriai sušaudys senąjį policininką ant jo namo slenksčio. Regis, pirmą kartą Connery neturėjo jokių priekaištų dėl scenarijaus ir nereikalavo pakeitimų. Ir buvo geriausias iš visų filmui surinktų puikių aktorių...
Jau „Raudonojoje palapinėje“ Seanas Connery vaidino už save daug vyresnį personažą, vėliau tokių daugėjo. Aktorius kalbėjo: „Aš anksti praradau plaukus ir tai smarkiai palengvino mano gyvenimą. Neturėjau jokių pereinamojo amžiaus problemų... Aš nebijau vaidinti vyresnio amžiaus personažų arba ekrane atrodyti kvailiu.“ Jo kino sūnūs buvo vos septyneriais metais jaunesnis Dustinas Hofmanas ar dvylika metų – Harrisonas Fordas.
Tikras perliukas aktoriaus karjeroje – profesorius Henris Džounsas filme „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“ („Indiana Jones and the Last Crusade“, 1989). Būtent Connery dalyvavimą šio filmo gerbėjai įvertino kaip geriausią. Jis idealiai įsijautė į protingo keistuolio, kuris ne taip jau smarkiai skiriasi nuo savo sūnaus, vaidmenį.
Daugelis net teigė, kad Connery pavagia šį filmą iš Harrisono Fordo. Žavingas išsiblaškymas, naivumas ir tos geraširdiškos akys. Filmavimo aikštelėje jis nuolatos reikalavo trumpinti savo tekstą, įrodinėjo, kad dalį replikų galima perteikti veiksmais ar gestais. Ir Stevenas Spielbergas nelabai prieštaravo. „Vienas gestas per akimirką gali pasakyti daugiau nei minutė dialogo. Kitaip nei daugelis aktorių, kurie nemėgsta, kai režisieriai trumpina jų replikas, aš kramsnoju save kiek tik galėdamas. Kai Spielbergas priėmė devynis iš dešimties mano pasiūlymų, kaip pakeisti dialogą vaizdine išraiška, man tai buvo didžiausias komplimentas“, – vėliau kalbėjo aktorius. O Spielbergas pasakė: „Pasaulyje yra tik septynios tikros kino žvaigždės. Seanas Connery – viena iš jų.“ Už šį filmą Connery pelnė dar vieną BAFTA apdovanojimą ir nominaciją „Aukso gaubliui“. „Nežinote, koks tai malonumas rusiško motociklo vežimėlyje pasivažinėti su Seanu Connery duobėtu šunkeliu. Tai bent buvo smagu! Jei jis dabar danguje, tikiuosi, ten yra golfo aikštynų. Ilsėkis ramybėje, mielas drauge“, – po draugo mirties su meile kalbėjo Harrisonas Fordas.
Seano Connery filmografijoje – 94 vaidybiniai filmai, per visą savo kino karjerą jis įrodė, kad gali suvaidinti bet kokį personažą. Tačiau, regis, neatsimenu ir net neįsivaizduoju jį vaidinantį atstumiantį niekšą. Nors tai nereiškia, kad nebūtų galėjęs suvaidinti. Tačiau jo vaidinamas niekšas sukeltų tik teigiamas mūsų emocijas. Jo vaidmenys visada dvelkė aristokratiškumu ir kilnumu, nors tai tikrai nebuvo kilmės dalykas. Tačiau kūno stotas, eisena ir giedras žvilgsnis lėmė visų simpatijas. Pradėjęs gyvenimą varge jis visada dirbo, bijojo sustoti ir daug filmavosi. Tačiau daug vaidmenų ir atmesdavo. Pavyzdžiui, nesutiko nusifilmuoti „Žiedų valdove“. Jis juokavo, kad nemėgsta fantasy, o be to, Tolkieno knygoje nieko nesuprato.
Praėjusio amžiaus pabaigoje jis sukūrė paskutinius įdomius savo vaidmenis. Režisieriaus Johno McTiernano veiksmo trileryje „Raudonojo Spalio“ medžioklė“ („The Hunt for Red October“, 1990) pagal to paties pavadinimo Tomo Clancy knygą jis yra sovietų povandeninio laivo kapitonas. Manoma, kad filmą įkvėpė 1961 m. iš Sovietų Sąjungos pabėgusio karininko Jono Pleškio istorija. Tais pačiais 1990 m. kartu su gražuole Michelle Pfeiffer jis filmuojasi režisieriaus Fredo Schepisi politiniame trileryje „Rusų namai“ („The Russia House“, pagal Johną le Carré), vaidina į šnipų skandalą įtrauktą britų leidėją, įsimylintį rusę Katią.
Režisieriaus Michaelo Bay’aus veiksmo trileryje „Uola“ („The Rock“, 1996) buvęs FTB agentas Meisonas, 30 metų kalėjęs, turi padėti įsibrauti į Alkatraso kalėjimą ir išgelbėti kalinius. Šis personažas turi tam tikrų Bondo bruožų, ir tai nuostabu. Įspūdingas ir drąsus vyras, iš patirties pasisėmęs išminties ir turintis puikų humoro jausmą („Aš sėdėjau kalėjime ilgiau už Mandelą. Norite, kad balotiruočiausi į prezidentus?“). Dar su viena gražuole iš Velso Catherine Zeta-Jones Connery pasirodo režisieriaus Jono Amielio romantiniame detektyve „Spąstai“ („Entrapment“, 1999). Jo žavus brangenybių vagis ir draudimo agentė rengiasi tariamam apiplėšimui, tačiau netikėtai įsiplieskia meilė. Aktorė tada gausiai žėrė komplimentus savo pagyvenusiam partneriui ir šis vėl pateko į seksualiausių vyrų sąrašus. Dar vieną aktoriaus vaidmenį savo knygoje „Šviesos sukurti“ taip aprašo Saulius Macaitis „Škotas Seanas Connery sensta atvirai ir oriai, suvokdamas, kad bet koks amžius turi savo žavesio. Jis puikiai tai įrodė, tarkim, intelektualinėje Guso van Santo juostoje „Pažinti Foresterį“ („Finding Forrester“, 2000) suvaidinęs nuo pasaulio atsiskyrusį rašytoją, kurio prototipas, sako – pats J. D. Salingeris.“
Nesėkmingas buvo paskutinis vaidmuo komikso „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“ („The League of Extraordinary Gentlemen“, rež. Stephen Norrington, 2003) ekranizacijoje. Connery vaidyba priekaištų nesulaukė, bet pats aktorius taip nusivylė, kad nutarė trauktis. Jis pasakė, kad paliko kiną ne dėl amžiaus, o todėl, kad filmus ėmėsi daryti vieni idiotai: „Nesu bambeklis. Labai gerbiu visus, profesionaliai dirbančius savo darbą, ar tai būtų stalius, apšvietėjas, ar režisieriaus asistentas su pliauške. Kiekvienas su manimi dirbęs žmogus tai patvirtins. Problemos kyla tik su tais kvailiais, kurie dažniau kuria sunkumus, nei juos sprendžia.“
Seanas Connery garsėjo savo šykštumu kovose su prodiuseriais. Jis griežtai derėdavosi dėl sutarties sąlygų, teisėsi su visais, pradedant savo vadybininku ir „bondiados“ prodiuseriais, baigiant stambiomis Holivudo studijomis. Ir visus teismo procesus paprastai laimėdavo.
Tačiau pervedė 50 tūkst. dolerių Škotijos nacionaliniam teatrui, vos sužinojęs, kad trupei trūksta lėšų. Būdamas didelis gimtosios Škotijos patriotas, aukojo šios šalies reikmėms didžiules sumas. „Aš ne anglas. Niekada juo netapau ir nesiruošiu tapti. Aš – škotas.“ Autobiografinė knyga „Būti škotu“ („Being a Scot“, 2008), parašyta kartu su Murray Grigoru, – lyg ir autorių dialogas, ekskursija po Škotiją, paskaita dviem balsais. Tik retkarčiais aktorius kalba apie save, o daugiau apie Škotiją, drąsiai dėsto savo politines pažiūras. Ištisi skyriai pasakoja apie šalies meną nuo viduramžių iki šių dienų, apie škotų mitus, nacionalinį sportą, gamtą, apie žymias ir gražias vietoves, apie jos žmones, istoriją. Šią šalį mylėjo visą gyvenimą ir net pareiškė, kad grįš į gimtinę, tik kai ji bus laisva. Ne be reikalo buvo vadinamas „žymiausiu visų laikų škotu“. Nepaisant jo nacionalistinių pažiūrų, Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II 2000 m. Thomą Seaną Connery įšventino į riterius.
Žavesys ir elegancija, ironiška šypsena, tirpdžiusi milijonų moterų širdis, visiškai sutarė su jo proletariška kilme, impulsyvumu, esant reikalui galėjo paleisti į darbą ir kumščius. Jo geras draugas Michelas Caine’as rašė: „Seanas – vienas jautriausių ir nesavanaudiškiausių aktorių, dirbti su juo vienas malonumas.“ Ir čia pat pridūrė: „Mano draugo Seano baisus charakteris, jis gali įtūžti kiekvieną akimirką. Kai bandė išmokyti mane žaisti golfą, o man nesisekė, net perlaužė pusiau lazdą.“
Pirmas Connery skandalas Holivude įvyko 1958 m. filmuojant romantinę dramą „Kitu laiku, kitoje vietoje“ („Another Time, Another Place“, rež. Lewis Allen), kur jo partnerė buvo garsi tų laikų žvaigždė Lana Turner. Pasklido kalbos, kad tarp jų romanas. Ir kartą į filmavimo aikštelę su revolveriu įsiveržė pavydusis Lanos meilužis gangsteris Johnny Stompanato. Seanas nė kiek nesutriko ir labai lengvai susidorojo su priešininku. Taip jau susiklostė, kad jo partnerės buvo pačios gražiausios žvaigždės, kurios iki šiol jį mini geru žodžiu. Tippi Hedren, su kuria jis filmavosi trileryje „Marni“, ilgai prisiminė, kaip Alfredas Hitchcockas uždraudė aktoriams bet kokius romanus aikštelėje ir aktorė iki šiol to gailisi. Saulius Macaitis su humoru rašė apie pasirodymus „bondiadoje“: „Tai tik šaunusis škotų senukas Seanas Connery, jaunystėje buvęs pats geriausias Džeimsas Bondas, kurio iki šiol niekas nepralenkė, pačia savo vaidyba, net priešindamasis dažnai nekaip sukurptiems scenarijams, su dideliu humoru įrodinėdavo, kad Šaltojo karo problemos, nuolat iškylanti visos žmonijos gelbėjimo nuo raudonojo pavojaus būtinybė herojui su pistoletu, žinoma, yra nepaprastai svarbi, bet kiekvieno dailesnio sijonuko jis irgi nepraleis pro šalį. Tiesiog jau tokia kupina veilos, tiksli Bondo darbotvarkė “
Brigitte Bardot, vaidinusi su Seanu Connery vesterne „Shalako“ (1968), atsisakė vaidmens eiliniame filme apie Bondą, nes Seano ten jau nebebuvo. Sužinojusi apie aktoriaus mirtį ji paskelbė pluoštą nuotraukų, kur matyti, kaip smagiai juodu leidžia laiką tarp filmavimų, ir palydėjo jas užuojautos kupinais meilės žodžiais.
Aktorius buvo vedęs dukart. Pirmoji Connery santuoka truko vienuolika metų. Su australų aktore Diana Cilento jie susipažino besifilmuodami televizijoje 1963 m., ir jis tapo jos antruoju vyru. Netrukus gimė sūnus Jasonas, tapęs aktoriumi. Su juo tėvas visą gyvenimą artimai bendravo, labai mylėjo savo anūkus. Su antra žmona, Maroke gimusia prancūzų dailininke Micheline Roquebrune, susipažino 1975 m. golfo turnyre. Abu dalyvavo varžybose ir abu laimėjo. „Mes laimėjome ne tik turnyrą, mes laimėjome vienas kitą!“ – vėliau sakė Seanas Connery, su ironija pridūręs, kad ji tuomet nekalbėjo angliškai, o jis nemokėjo prancūziškai, tai, anot aktoriaus, įkyrėti vienas kitam kalbomis nebuvo jokių galimybių.
Seanas Connery buvo aktorius-šventė, kuriam tiko bet koks kostiumas, uniforma ir vaidmuo. Tikras riteris, ne tik dėl karalienės suteikto titulo. Galbūt jo sėkmės priežastis yra ta, kad visada atskleisdavo dalelę savęs, senamadiško vyro, garbingo, oraus žmogaus, kokių gal jau nebereikia. Jo gyvenimo būdas, pažiūros ir manieros nelabai atitinka šiandienos steriliai korektiško kino pasaulio reikalavimų. Connery netinka šiai fenomenaliai banalybei. Jis buvo kitos epochos žmogus ir kūrė to meto vyriškumą. O būdamas šešiasdešimties dar buvo pripažintas seksualiausiu aktoriumi. Į ką Connery atšovė, kad nedaugelis lieka seksualiais po mirties. Apie moteris jis liūdnai juokavo: „Mama beveik niekada manęs neapkabindavo ir nebučiuodavo. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tai gali turėti rimtų pasekmių gyvenime. O juk tai daug ką paaiškina, ar ne? Aš myliu moteris. Nesuprantu jų, bet myliu. Ar galite man paaiškinti, iš kur ta moterų aistra batams?“ Pasaulis pasikeitė, tačiau tikras vyriškas žavesys, kaip liudija Seano Connery gyvenimas, nemirtingas.
Po filmo „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“ Connery laikėsi žodžio ir daugiau ekranuose nepasirodė. Tai buvo prieš 17 metų. Vėliau dalyvavo keliuose projektuose kaip prodiuseris ir įgarsino kelis filmus, o paskui gana uždarai gyveno su žmona Bahamose. 2013 m. jam diagnozuota Alcheimerio liga. Jis viską pamiršo, nebeatpažino artimųjų. Mirė ramiai, spalio 31-osios naktį, miegodamas savo namuose. Šeima jau buvo pasirengusi, nes senasis aktorius blogai jautėsi. Viename interviu jis kalbėjo, kad norėtų būti toks gražus senis kaip Hitchcockas ar Picasso. Jam tai pasisekė net geriau už juos. Simboliška, kaip aktorius atsakė į klausimą, kur jį laidoti: „Kur mane laidoti? Aš apskritai nesu įsitikinęs, kad mirsiu. Trisdešimties metų apie gyvenimą jau žinojau viską, ko man reikėjo. Mano gyvenimas – tai atsitiktinumų ir sėkmių mišinys.“
Pasaulyje, kuriame taip greitai užmirštami praeities pasiekimai, mes vis dar atsimename jį ir žavimės, o pranešimas apie jo mirtį mus smarkiai nuliūdino.
Mes visad atsiminsime tą pirmąjį Bondą. Serą Thomą Seaną.
