Negęstanti šviesa

O mes paslapčia, jam negirdint, vis tiek giedodavome, nes visa esybe jautėme, koks Jono Griciaus buvimas mums svarbus. Net jei jis jau nebefilmuoja, nebedėsto, nebeateina į lietuviškų filmų premjeras.

Net jei nebematome jo sėdinčio pirmoje eilėje Kinematografininkų sąjungoje.

Žinojome, kad kino pasaulis be Jono Griciaus bus kitoks, svetimesnis ir šaltesnis.

Atsimenu Lietuvos kino studijos griūtį, kai ekskavatoriai, tarsi didžiuliai drakonai, ardė ir vartė sienas. Buvo ir gaila, ir negaila. Gaila kūrybinių aistrų, nesibaigiančių pokalbių, kino istorijų prisisunkusių sienų. Bet, nepaisant visų prisiminimų ir ašarų, tai buvo tik sienos.

Jono Griciaus išėjimo akimirką griuvo tiltas, jungęs mus su Vytauto Žalakevičiaus, Arūno Žebriūno, Raimundo Vabalo karta. Per akimirką tai, kas buvo gyva, apčiuopiama, jaučiama, tapo istorija.

Žiūrėdamas į jo kaulėtas rankas ilgais lyg pianisto pirštais galėjai įsivaizduoti, kaip tos rankos prieš daugelį metų užtaisė kino kamerą ir nufilmavo „Paskutinės atostogų dienos“ (režisierius Arūnas Žebriūnas) kadrus, kurie net kelioms kartoms tapo svajonių, sapnų, tyro grožio erdve.

Galėjai bandyti įspėti, kaip, kokiu būdu jo paliestas nespalvotas vaizdas filme „Niekas nenorėjo mirti“ (režisierius Vytautas Žalakevičius) ima švytėti sidabro šviesa.

Filmuojant „Antigravitaciją“ stebėjau Jono Griciaus darbą ir stebėjausi, kaip įprastinį lietuvišką pilką peizažą operatoriaus kamera sugeba paversti sakralia, stebuklingo grožio erdve.

Jis sakydavo: svarbu ne grožis, o tiesa. Bet jo kadruose grožis ir tiesa gyveno tobuloje harmonijoje.

Jono Griciaus ranką galėjai justi per anksti mus palikusio operatoriaus, jo mokinio, Audriaus Kemežio kadruose. Audriaus nebėra, nebėra ir Jono Griciaus.

Ir jau niekas taip nebefilmuos, kaip filmavo Jonas Gricius.

Meistras išėjo, nusinešdamas su savimi į kapą šviesos paslaptį.

Pažadinti pasaulį kameros prisilietimu, sugauti saulės spindulį ir paversti jį sielos šviesa, leisti kalbėti peizažui lyg žmogui ir žmogaus veidui lyg žemės peizažui.

Sugriautos Kino studijos vietoje išdygo gyvenamieji namai. Jų languose dega šviesa, vyksta gyvenimas. Nenufilmuotos tikros žmogiškos istorijos, dramos, komedijos, tragedijos.

Viskas šiame pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. Tik šviesa yra amžina.

Jonas Gricius visą gyvenimą žaidė, kalbėjo, dalijosi šviesa, todėl ir išeidamas paliko tokią skaidrią, negęstančią šviesą.