Ieškoti paprastumo

Regimantas Adomaitis (1937–2022)

„Suaugusių žmonių žaidimai“, rež. Algimantas Kundelis, Ilja Rudas-Gercovskis, 1967
„Suaugusių žmonių žaidimai“, rež. Algimantas Kundelis, Ilja Rudas-Gercovskis, 1967

Žinoma, jokiu būdu negaliu atmesti pozityvios kinematografo reikšmės, nors jis dažnai reikalauja bereikalingos kantrybės ir nervų. Kinas turi tą savybę, kad geriausiai parodo, kur tu maivaisi ir nori kažką apgauti. Šiuo požiūriu jis padėjo ir man – paskatino ieškoti paprastumo. Nors aš iki šiol nesijaučiu perpratęs kino, man rodos, kad aktoriui nėra esminio skirtumo tarp kino ir teatro, nes geras teatras vis labiau artėja prie kinematografo. Jei scenoje turi jautriausią partnerį – žiūrovą, tai filmavimo aikštelėje tokiu partneriu gali tapti subtilus režisierius.

Regimantas Adomaitis

Kai 1963 m. režisierius Vytautas Žalakevičius pakvietė aktorių Regimantą Adomaitį kurti piloto vaidmens filme „Vienos dienos kronika“, sunku buvo įsivaizduoti, kad dvidešimt šešerių metų jaunuolio ištarta vienintelė frazė „Virš jūros audra, Leningradas nepriima, Ryga nepriima, reikės palaukti“ taps adomaitiškos kino epopėjos pradžia. Lietuvos kino studijos aštuoniasdešimt keturių minučių nespalvotas meninis filmas užfiksavo nerūpestingą, gal net kiek sarkastiškai juokingą jauno piloto povyzą, atvirą aktoriaus šypseną.

 

Šiuo nediduku vaidmeniu Adomaitis prisidėjo prie naujos kino estetikos kūrimo. Vėliau Adomaitis kine sukūrė per septyniasdešimt vaidmenų. Tai buvo jo kelionės vaizduotėje. Nuo pat vaikystės išsiskyręs santūrumu ir neįtikėtinu romantizmo pojūčiu, jis sukūrė visiškai naują vaidybos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, rimtumą ir skeptišką kartėlį, intensyvią vidinę kaitą, formos discipliną ir spontanišką judesio netikėtumą. Adomaičio vaidybos stilius susiformavo iš jo intymiausių jausmų. Kurdamas kino vaidmenis jis mokėjo perteikti konkretų emocinį vaizdą, žiūrovą nesunkiai priverčiantį keliauti vaizduotėje paskui jį. Atsitiko taip, kad žmonės ėmė neatskirti Adomaičio kino vaidmenų nuo paties Adomaičio.

 

Per kino vaidmenis, sukurtus Lietuvos ir daugelyje užsienio kino studijų, Adomaitis tapo bene garsiausiu aktoriumi, kuriam iki pat jo mirties žmonės rašė laiškus. Tai nėra vien meilės išraiška, tai galinga kino vaidmenų įtaiga, kuri liks amžinai – tol, kol gyvuos kino menas. Sudėtingiau buvo tik tais atvejais, kai Adomaitis vaidino kokį nors garsaus romano herojų, o intelektualūs žiūrovai nesutikdavo su tam tikra režisūrine traktuote, aktoriui rašydami, kad jis turi pasikeisti, nes viskas yra kiek kitaip, tarytum gyvenimas būtų kino tęsinys.

 

Trumpai parašyti apie Adomaičio kiną neįmanoma, nes tai atskiras vandenynas, kurio spalvoms ir kvapams reikalinga erdvė, nes asociacijų laukas labai platus, tuo labiau kad didieji jo vaidmenys susiję su įdomiais režisieriais, įvairiomis istorinėmis aplinkybėmis. Adomaitis gyveno ir kūrė laiku, kuris buvo ir palankus kinui, ir tuo pačiu metu labai sudėtingas.

 

Gimęs Šiauliuose, užaugęs Šimonių kaime Pasvalio rajone, Adomaitis visą gyvenimą liko ištikimas šiai vietai, gyveno prisiminimais apie Mūšos krantą, ant kurio tėvas pastatė namą ir Mūšą užtvenkęs įrengė vandens malūną. Vidurinę mokyklą Adomaitis baigė Pasvalyje, kuris ir anais, ir šiais laikais garsėja stipriu prancūzų kalbos parengimu. Smalsiam aktoriui tai buvo stimulas toliau tobulinti kalbą. Laiko ratas sukosi greitai, Adomaitis tapo daugkartiniu kino festivalių žiuri nariu. Jis atstovavo Sovietų Sąjungai. Tokia buvo realybė.

 

Adomaičio kinas susijęs su visai kita epocha. Būdamas toks populiarus, aktorius galėjo turėti kelias salas ar, mažų mažiausiai, kokį lėktuvą, bet materialūs dalykai jam nerūpėjo, jis neteikė tam reikšmės. Nors sukosi pačiuose įvairiausiuose kino sluoksniuose, liko ištikimas vaikystės prisiminimams apie Lietuvos kaimą, vandens plaustus, kuriuos pats ne kartą statė ir kuriais plaukiojo, smėlio pilis, kurias mėgo statyti. Vėliau jo pomėgius papildė Lotynų Amerikos muzika, nuolatinė vaidmenų analizė...

 

Adomaitis buvo mažas ir didelis, išdidus ir pats kukliausias sutiktas aktorius. Neatsitiktinai apie jo „mažakalbystę“ kino kritikas Saulius Macaitis kadaise rašė: „Mažiau kalbėti, matyt, jau nebeįmanoma.“ Kino kūrėjai šią frazę paliko kaip tam tikrą ironiją, kurios autorius yra pats Adomaitis. Nebuvo nė vieno personažo, nesusijusio su jo išmintinga tyla. Jam geriau buvo galvoti, mąstyti, abejoti, o kartais atrodė, kad nuoširdus ir atviras galėjo būti tik save užrašydamas. Tai įrodo aktoriaus dienoraščiai, pavienės lapų skiautės, kur beveik nėra pastabų apie partnerius, kūrėjus, – visos mintys sutelktos į asmeninius išgyvenimus, jausmus, nuojautas. Ir visa tai rašyta per filmavimų pertraukas. Filmavimai – alinantys, ilgi. Iš jų grįžus maži vaikai tėčio neatsimindavo, verkdavo, kaip vėliau prisiminė žmona, filmo „Jausmai“ partnerė Eugenija Bajorytė.

 

Adomaitis mėgo nedideles užrašų knygeles, kurias nešiodavosi švarko kišenėje. O jose – kartais tik jam vienam svarbios ir reikšmingos pastabos, bet labai tikslios, tokios kino mini pastabos, mini analizė. Pavyzdžiui: „Nuo to, ar operatorius galvoja apie atlikėją, priklauso atlikėjo savijauta ir jo vaidmens piešinys. Prisimenu, kaip sunkiai man sekėsi dvikovos scena „Karaliuje Lyre“. Prieš kamerą fechtuotis be nuolatinių treniruočių ir taip sunku, o čia pirmą kartą teko kautis kardais. Mus mokė senas scenos judesio meistras Ivanas Kochas. Pradėjome nuo pirmųjų žingsnių, dirbome daug, nes atsiliepė prastas kūno paruošimas. Ir labai nustebau ekrane pamatęs save puikiai valdantį kardą! Taip mūšį nufilmavo operatorius Jonas Gricius. Tik jis negalėjo ištaisyti kito dalyko – mano herojaus eisenos (Edmundas nuolat balne, tai turi matytis ir jo vaikščiojimo manieroje). Deja, savo klaidą pastebėjau vėlai, kai filmas jau buvo baigtas.“

 

Adomaitis išskyrė darbą Vytauto Žalakevičiaus filmuose, vadino jį savo antruoju krikštatėviu: „Su juo kine surišta viskas.“ Visada vertino Almantą Grikevičių, Arūną Žebriūną, Algirdą Dausą, bet idealo neturėjo. Pripažino, kad jo ir būti negali. Na, gal arčiausia idealo – Žalakevičius, nes jis – „Mokytojas. Meistras“, daug reikalavo, bet ir daug davė. (Teatre tokiu vadino Henriką Vancevičių.)

 

Labai retai režisieriai rašo atskirus tekstus apie aktorius. O Vytautas Žalakevičius apie Adomaitį parašė; tai buvo skirta ne tik aktoriaus charakteristikai, bet ir režisieriaus santykiui su juo: „Regimantas Adomaitis – dalis mano filmų, dalis mano scenarijų, nes dažnai rašydavau, turėdamas omeny, kad būtent jis vaidins, o tiksliau – turi vaidinti tą ar kitą vaidmenį. Taigi, jis – dalis mano biografijos.“1

 

Adomaitis savo dydžio ir reikšmės gyvenime niekada nepervertino, liko kuklus savo talento atžvilgiu. Nors buvo lietuviškasis Alainas Delonas, niekada tuo nesididžiavo, savo žinomumo neafišavo. Net ir prieš mirtį į namus priėmęs ukrainiečių šeimą, jauną moterį su dviem paaugliais, apie aktorystę su jais nekalbėjo, sakydamas, esą „jeigu ir matė mane kokiame nors filme, tai argi laikas karo akivaizdoje apie tai kalbėtis“.

 

Apskritai, nors kiną ir mylėjo, ir vertino, nuo pat savo stulbinančios karjeros pradžios apie jį kalbėjo kritiškai analizuodamas įvairias situacijas, aplinkybes: „Nesu tikras, ar kino aktoriaus darbą išvis galima vadinti kūryba... Kai kuriose šalyse aktoriai vadinami tiesiog atlikėjais. Ir tai visai teisinga. Tikras kūrėjas yra dramaturgas ir režisierius. Ir jeigu pastarasis žino, ko nori, mato ne tik atskirą sceną, bet ir visą filmą, kokia prasmė aktoriui, kuris gali būti apgalvojęs tik mažytį filmo gabaliuką, vieną scenelę, kištis su savo improvizacijomis. Man, tarkim, pakanka to, kad pasiseka tiksliai ir natūraliai įvykdyti režisieriaus sumanymą...“2

 

Adomaičio išvaizda ypač tiko herojiniams vaidmenims: aukštas, petingas, tvirto, skvarbaus žvilgsnio („Nuo išorės nepabėgsi, ypač kine“, – ne kartą prasitarė aktorius), bet jis tuo nepiktnaudžiavo. Adomaitis gyveno nuolat jausdamas kūrybines dvejones, kurdamas vaidmenį po vaidmens pripažino, kad „mano vidus tokiam „nuosprendžiui“ aktyviai priešinasi“. O kritikai pabrėžė, kad „idealios“ išvaizdos aktoriai įprastai būna beveidžiai, bet Adomaitis – išimtis: žvilgsnis, mimika, judesiai – viskas išsiskyrė individualiu talentu. Nuo pat kino karjeros pradžios jis ne tik kritiškai skaitė scenarijus, bet ir sugebėjo išlikti laisvas, o tai reiškia, kad kiekvienas naujas vaidmuo galėjo atverti žiūrovui netikėtų interpretacijų galimybes.

 

Paskutiniais gyvenimo metais Adomaitis atsisakė būti „plataus vartojimo preke“, ir tai dar labiau sustiprino jo estetines nuostatas. Tai nebuvo aktoriaus ambicijos: duoneliauti sulaukus garbaus amžiaus jis nematė prasmės. Visą savo kūrybinį gyvenimą linko prie stiprių, savitų charakterių, gilių jausmų, autentiškų aistrų, išryškėjančių lemiamomis akimirkomis.

 

Juozas Budraitis, atsisveikindamas su amžinybėn iškeliavusiu Regimantu Adomaičiu, sakė: „Prisimenu mūsų sceną kino filme „Jausmai“, kai Regimantas man, personažui, sako: „Per daug kalbi.“ Tai daug nekalbėdamas, prisiminsiu, kad mes buvome broliai daugelyje filmų. Dėl to noriu pasakyti žodį „brolau“. Ir daugiau nėra ką kalbėti, brolau. Tu įrodei savo visu gyvenimu, ko tu vertas.“3

 

Regimantas Adomaitis savo profesiją suvokė ne tik kaip savianalizės procesą, bet ir kaip aktoriaus atsakomybę, dėl kurios žiūrovas tik ir gali susiorientuoti jį supančiame pasaulyje. Ar skubantis pasaulis šiandien gali užpildyti tokios psichofizinės būsenos menininką? Ar jis pasmerktas žydėti kančioje?

 

 

  1. 1  Vytautas Žalakevičius. Adomaitis, kurio nepažįstame. Kinas, 1987, nr. 1.

  2. 2  Laimonas Tapinas. Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais. Vilnius: Alma littera, 2008, p. 204

  3. 3 www.del .lt/video/aktualijos/i-paskutine- kelione-palydetas-regimantas-adomaitis. d?id=90573279. Žiūrėta 2022 06 23