Ir garbintas, ir neapkęstas
Alain Delon (1935–2024)
Pats aktorius puikiai žinojo, kad už gyvenimo sėkmes turi būti dėkingas savo grožiui, kuris vienodai veikė ir moteris, ir vyrus. Kalbėdama apie jo grožį, didžioji prancūzų aktorė Jeanne Moreau sakė, kad Marlonas Brando galėtų valyti jam batus, o Madonna dedikavo jam savo dainą „Beautiful Killer“. Pirmą kartą nusifilmavęs dvidešimt dvejų, šis mėlynakis brunetas visam laikui galėjo likti tik ekrano gražuoliu, lemtingu vyru. Tačiau įgimtas protas ir talentas, stiprus charakteris ir valia jokių mokslų nebaigusį jaunuolį pavertė ryškia ir įdomia asmenybe. Jis vaidino Europos metrų šedevruose, jį mylėjo gražiausios moterys, o žiūrovai žavėjosi jo nepaprastu magnetizmu ir ypatinga energija.
Per savo ilgą karjerą Delonas vaidino laimingus meilužius ir kenčiančius nuo meilės be atsako vyrus, policininkus ir samdomus žudikus, kilnius vienišius ir niūrius autsaiderius. Jis visada ieškojo naujų savo talento išbandymų. Kiekvienas vaidmuo – lyg mūšis, kurį būtina laimėti. Vaidino pas geriausius režisierius – Melville’į, Antonioni, Losey, Schlöndorffą, Visconti.
O paskui jį driekėsi mitų ir paskalų šleifas, ir kartais sunku susigaudyti, kas tiesa, o kas pramanai. Koks Alainas Delonas buvo iš tikrųjų, turbūt nesužinosime niekada. Jis nepaliko atsiminimų, tačiau būdamas brandaus amžiaus noriai dalijo interviu. Dažnai tai buvo tiesiog prieštaringi pasisakymai. Yra daugybė knygų apie jį, bet kiekvienoje jų sava aktoriaus biografija, todėl diskusijos dėl jo asmens dar įkvėps nemažai žurnalistų. O dabar, kai visas internetas pilnas tekstų apie jį ir jo nuotraukų, dar geriau supranti, kokia prieštaringa asmenybė Delonas buvo. Arba garbinamas, arba nekenčiamas... Ar verta dar ką nors apie jį rašyti? Gal...
Sunki paauglystė
Alainas Fabienas Maurice’as Marcelis Delonas gimė 1935 m. lapkričio 8 d. Sko, netoli Paryžiaus. Jo motina Édith Marie Suzanne Arnold dirbo vaistinėje, o tėvas, karštas korsikietis François Fabienas Delonas buvo vietinio kino teatro savininkas. Alainas buvo iš meilės gimęs kūdikis. Mažas angeliškų bruožų berniukas su juodų plaukų kirpčiukais. Yra išlikę mėgėjiškų kadrų, kuriuose jis dar vežimėlyje arba vilki baltais marškinėliais ir suglamžytais šortais, nuogais keliais, kaip tada vaikai būdavo rengiami per šventes. Pirmoji Komunija. Liūdnų akių gražuolis su drovia šypsena. Jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo ketveri. Sukūrė naujas šeimas ir susilaukė daugiau vaikų. Paties Delono žodžiais tariant, jie juo atsikratė. Iki tol tėvų lepintas vaikas tapo beveik socialiniu našlaičiu. Jis atsidūrė pas savo auklę, kalėjimo viršininko žmoną. Ji buvo labai gera moteris ir Delonas vėliau ją gražiai prisimindavo. Tačiau gyvenimas prie kalėjimo sienų, už kurių vykdavo egzekucijos, taip pat stipriai paveikė berniuką, formavo jo charakterį. Šioje šeimoje jam buvo lemta pagyventi kelerius metus iki auklės mirties, o paskui prasidėjo niekam nereikalingo vaiko kelionės po įvairius katalikiškus internatus. Iš kiekvieno jų dėl savo sunkaus charakterio buvo šalinamas. Net buvo sumanęs su draugu bėgti į Ameriką. Gana ilgai pasaulis jaunajam Alainui nebuvo draugiškas, o tai lėmė berniuko šaltumą, uždarumą, dažnus pykčio protrūkius.
Paauglystėje jis galėjo tapti mėsininku. Jo patėvis Paulis Buologne’as turėjo dešrų parduotuvę Bur-la-Rene, miestelyje netoli Paryžiaus, kurioje Alainas išdirbo trejus metus. Vėliau juokavo, kad niekas iš aktorių nemoka geriau už jį supjaustyti kumpio.
Keturiolikos metė mokyklą. Septyniolikos įstojo į karinį jūrų laivyną. Buvo nepilnametis, bet jo motina už abu tėvus pasirašė sutikimą. „Kariuomenėje norėjau rasti kokį nors pakaitalą šeimai, kurios neturėjau. Ten sužinojau, kas yra brolybė. Išmokau disciplinos ir pagarbos viršininkams. Galėjau būti geras kariškis. O sykiu buvau vienišas ir nepakenčiamas“, – yra sakęs Delonas. Po apmokymų jūrų pėstininkas Delonas išvyko į karą Indokinijoje ir išgarsėjo ypatingais žygdarbiais: tai su kažkuo mušėsi, tai girtuokliavo, tai laužė įrangą, pagaliau pavogė ir sudaužė džipą. Vienuolika mėnesių iš ketverių tarnybos metų praleido daboklėje, ten sutiko ir savo dvidešimtąjį gimtadienį. Galiausiai buvo tiesiog atleistas ir išsiųstas į Prancūziją.
Kai įsikiša moterys
Nelabai skubėdamas grįžti į dešrų parduotuvę, Delonas apsistojo Marselyje, uostamiestyje, kur užmezgė pažinčių su vietiniais gangsteriais. O 1956 m. jis jau Paryžiuje, pigiame viešbutyje Pigalio aikštėje, garsiajame prostitučių kvartale. Dirbo kroviku halėse, pieno išnešiotoju, padavėju. Jaunasis Delonas greitai pastebėjo, kokį įspūdį merginoms daro jo išvaizda. Vėliau jis ėmė lankytis San Žermeno kvartale, kur susidraugavo su aktoriumi Jeanu-Claude’u Brialy, o kavinėje į gražų berniuką atkreipė dėmesį aktorė Brigitte Auber. Su šia dešimčia metų vyresne moterimi Delonas užmezgė romaną. Auber pasiėmė jį su savimi į Kanų kino festivalį. Taip viskas ir prasidėjo.
Jos draugė, režisieriaus Yves’o Allégret žmona, įkalbėjo vyrą duoti Delonui nedidelį vaidmenį kriminalinėje dramoje „Kai įsikiša moteris“ („Quand la femme s’en mêle“, 1957), kur jokios aktorinės patirties neturintis jaunuolis gavo vertingiausią gyvenime režisieriaus patarimą: „Nevaidink. Būk savimi.“
Yves’as savo ruožtu rekomendavo Deloną savo vyresniam broliui Marcui Allégret, taip pat režisieriui. Taip jis pateko į savo antrąjį filmą „Būk graži ir tylėk“ („Sois belle et tais-toi“, 1958), kur filmavimo aikštelėje susipažino su kitu jaunu aktoriumi Jeanu-Pauliu Belmondo. O savo kino krikštamote Delonas vadino garsią kino aktorių agentę Olgą Horstig. Trečiuoju Delono filmu tapo istorinė romantinė drama „Kristina“ („Christine“, 1958), kur jo partnere buvo jauna, bet jau labai populiari vokiečių aktorė Romy Schneider. Tačiau apie tai kiek vėliau, nes vargu ar yra aktoriaus gerbėjų, nežinančių apie jųdviejų santykius.
1960 m. prancūzų kino klasikas René Clément’as, norėdamas įrodyti, kad ir „tėtušių“ kinas dar šį bei tą gali, imasi perkelti į ekraną populiarų amerikiečių rašytojos Patricios Highsmith romaną „Talentingasis misteris Riplis“ (1999 m. jį ekranizavo britų režisierius Anthony Minghella, o šiemet serialą „Riplis“ sukūrė Stevenas Zaillianas). Dvidešimt penkerių metų Alainą Deloną režisierius bandė išlepinto milijonieriaus sūnelio Filipo Grynlifo vaidmeniui. Tačiau įžūlus pienburnis nutarė įrodyti režisieriui, kad jam labiau tinka Tomo Riplio, nužudžiusio savo turtingą bičiulį, vaidmuo. Režisierius pasipiktino tokiu pasitikėjimu savimi, ir užvirė ginčas. Gal Delonas jau būtų nusileidęs, tačiau iš kito kambario pasigirdo moters balsas: „Berniukas teisus. René, duok jam tą vaidmenį.“ Tai buvo Clément’o žmonos Belos patarimas.
Pirmosios sėkmės ir pamokos pas didžiuosius
Ekranizacija vadinosi „Saulės nudeginti“ („Plein soleil“) ir nuo jos prasidėjo didžioji Alaino Delono karjera. Tomas Riplis giliai slepia savo priešiškumą gyvenimo lepūnėliui. Pikti juokeliai, Filipo patyčios nuolat persekioja Riplį. Pirmoje filmo pusėje Delonas pasiekia labai svarbų dalyką – žiūrovas užjaučia šį gražuolį, priverstą dėl pažadėtų pinigų kęsti pažeminimą. Tik retkarčiais jo šypsenoje blyksteli kažkas grobuoniško. Nužudęs Filipą, Tomas pasikeičia. Prieš mus – gudrus, įžūlus plėšrūnas. Padedamas režisieriaus, Alainas Delonas sugeba tiesiog ištirpti savo „talentingo“ herojaus, kur dera „velnio siela“ ir „angelo veidas“, charakteryje. Apie René Clément’ą Delonas visada kalbėjo švelniai ir pagarbiai: „Clément’as dirigavo aktoriams kaip Karajanas orkestrui. Jis juos sustabdydavo, priversdavo pradėti iš naujo, kalbėti tyliau ar garsiau.“ Šis režisierius pirmasis suteikė Delonui galimybę suvaidinti aktyvų personažą, kuris vėliau, tobulėdamas ir modifikuodamasis, pereis per daugelį filmų. „Alainas Delonas nuo pat pradžių atrado savo personažą. Su dvigubu dugnu. Siekdamas savo antrosios pusės – puolusio angelo“, – sakė Clément’as. Mano nuomone, 1999 m. Matto Damono suvaidintas Riplis gali būti įtikinamas tik tiems, kurie niekada nematė Alaino Delono interpretacijos. Clément’as savo susižavėjimą Delonu išreiškė tokiais žodžiais: „Jis turėjo nuostabų gebėjimą kaupti, nepaprastai imlią „ausį“. Aktorius su tokia reta klausa – malonė režisieriui. Daugelis aktorių mokosi tik to, kas jiems tinka. Alainas visada buvo pasirengęs daryti neįtikėtinus dalykus, o būtent tokie dalykai gali pastūmėti į priekį dramos veiksmą.“
Po šio filmo Alainas Delonas tuoj pat išskubėjo į Romą. Čia jo laukė Roko Parondi vaidmuo Luchino Visconti dramoje „Rokas ir jo broliai“ („Rocco e i suoi fratelli“, 1960). Tai buvo perėjimas į klasiką, į didįjį kiną. Visconti tapo dar vienu Delono mokytoju, nors sklido gandai apie neformalius santykius. Komentuodamas tai, Delonas sakė: „Luchino buvo estetas, jis mėgo grožį, pirmenybę teikė vyriškam grožiui. Jis manęs nemylėjo, bet buvo įsimylėjęs, tai tiesa.“
Šis neįtikėtinai ištobulintas nespalvotas Luchino Visconti filmas iš jaunojo Alaino Delono padarė tikrą žvaigždę. Roką vaidinantis Delonas yra gražus, jaudinantis, trapus, o kai kadre verkia, išgyvendamas visas savo kančias, žiūrovai kenčia ir verkia kartu su juo. Sakoma, kad Delonui filmuotis šiame kūrinyje buvo neįtikėtinai sunku, nes filmas kurtas italų kalba, o Alainas tada jos nemokėjo. Filmavimo aikštelėje Visconti buvo griežtas ir reikalavo iš aktorių nepaprastų pastangų. Delonas taip stengėsi, kad išėjo į bokso ringą su profesionalu, išsilaikė tris raundus, ketvirtą tiesiog prarado sąmonę. Nepaisant fizinio ir psichologinio spaudimo, aktorius buvo be galo dėkingas Visconti už suteiktą galimybę. Be to, Visconti leido Delonui debiutuoti scenoje, specialiai jam sukūręs spektaklį.
Po dvejų metų Delonas vaidino kitame Visconti filme „Leopardas“ („Il Gattopardo“, 1962) pagal žinomą rašytojo Giuseppe’s Tomasi di Lampedusos kūrinį. Jis įkūnijo vikrų, paviršutinišką, savanaudišką kunigaikščio Salinos sūnėną Tankredį. O paskui šiedu labai užsispyrę ir nenuolaidūs talentai susipyko, ir Albert’o Camus romano „Svetimas“ ekranizacijoje, apie kurią Delonas su Visconti tiek daug kalbėjo, jau vaidino ne jis.
Kitas italų kino meistras Michelangelo Antonioni pakvietė Deloną į filmą „Užtemimas“ („L’Eclisse“, 1962), kur jo partnerė buvo neprilygstamoji Monica Vitti. Šio režisieriaus susvetimėjusių širdžių pasaulyje jis įkūnijo biržos maklerį Pjerą. Šaltos jo akys atgyja tik biržos salėje, bet ne meilės scenose su Vitorija.
Tuo metu labiausiai gerbiamu prancūzų aktoriumi buvo didysis Jeanas Gabinas, ir Delonas nepaprastai pavydėjo Belmondo, kad šis jau spėjo nusifilmuoti su patriarchu. Sužinojęs, jog Gabinui ieškomas partneris kriminaliniame filme „Melodijos iš pogrindžio“ („Mélodie en sous-sol“, 1963), Delonas nusprendė būtinai į jį patekti. Tačiau kartu su prancūzais jį prodiusavo amerikiečiai, kuriems Alaino Delono pavardė tada buvo nežinoma. Vienas kino žmogus pasiūlė Delonui atsisakyti honoraro, paprašius tik procento nuo pelno kokioje nors tolimoje šalyje, pavyzdžiui, Japonijoje. Delonas taip ir pasielgė. Taip dvi prancūzų kino asmenybės – Jeanas Gabinas ir Alainas Delonas – tapo partneriais gerame, „Auksiniu gaubliu“ apdovanotame trileryje apie du sukčius, kurie susivienija, kad apiplėštų turtingiausią Žydrojo kranto kazino. Su filmo kopija Delonas skrenda į Tokiją, o čia – laukia triumfas. Japonės tiesiog pameta galvas nuo Delono grožio, jam net prireikia apsaugos. Netrukus Gabinas suprato, kad jo honoraras smarkiai mažesnis, nei uždirbti Delono pinigai. Tačiau aktoriai susidraugavo ir vėliau kartu vaidino kriminalinėje dramoje „Siciliečių klanas“ („Le Clan des Siciliens“, 1969) ir tragiškoje dramoje „Du žmonės mieste“ („Deux Hommes dans la ville“, 1973). Pastarąjį filmą statęs José Giovanni anksčiau buvo nuteistas mirties bausme, kuri buvo pakeista kalėjimu, o paleistas į laisvę tapo rašytoju, scenaristu ir režisieriumi. Delonas vaidina nuteistą myriop Džiną Strablidži. Paskutiniai kadrai, kai Delono personažas laukia ir isteriškai pasitinka mirtį paklaikusiomis akimis, meldžiančiomis pasigailėjimo, yra viena labiausiai širdį veriančių scenų ekrane. Filmas sukėlė tikrą protestų audrą prieš mirties bausmę. Prancūzijoje ji buvo panaikinta 1981 metais.
Tačiau Delonas nesusilaukė tuo metu madingų Naujosios bangos režisierių – Jeano-Luco Godard’o, Claude’o Chabrolio, François Truffaut – dėmesio. Jie noriai filmavo jo varžovą Belmondo, bet Delonui buvo abejingi. „Aktorystė yra pašaukimas. Tai esminis skirtumas – ir čia nėra nieko menkinančio – tarp Belmondo ir Delono. Aš esu artistas, Jeanas-Paulis yra aktorius. Aktorius daug metų mokosi, vaidina, o artistas gyvena. Visada gyvenau savo vaidmenimis. Niekada nevaidinau. Artistu tapau per atsitiktinumą. Mano gyvenimas yra atsitiktinumas. Mano karjera yra atsitiktinumas.“
Pelnęs pripažinimą tėvynėje, 7-ojo dešimtmečio viduryje Delonas išvyko į Holivudą, kur suvaidino penkiuose filmuose, bet grįžo nepasibaigus sutarčiai: didelės amerikietiškos sėkmės nesulaukė.
Sėkmės kelias
„Dėl savo išvaizdos gimiau turėdamas daugiau galimybių nei kiti. Aš vaidinu Deloną ir kiekvieną rytą, kai atsibundu, šis vaidmuo manyje įsitvirtina“, – prieš daugelį metų kalbėjo aktorius viename gana atvirame savo interviu. Per savo ilgą, bet ir duobėtą gyvenimą Alainas Delonas suvaidino apie 90 filmų, taigi visų neaprėpsi.
Grįžus į Prancūziją jo laukė neįtikėtinai vaisingas laikotarpis. Tėvynainiai norėjo jį matyti daugiausia kaip gražuolį „apsiausto ir špagos“ filmuose „Juodoji tulpė“ („La Tulipe Noire“, 1964) ar „Zoro“ („Zorro“, 1975). O dar jiems labai patiko, kai gražuolis Delonas žūdavo. Jis pats paskaičiavo, kad mirė ekrane 28 kartus. Jam tiko tragiška lemtis. Viename interviu jis juokavo: „Ekrane matome traukinį, viename lange pasirodo Belmondo, ir visi žiūrovai šypsosi, antrame pasirodau aš, ir visų veidai tampa liūdni.“ Gerai atsimenu, kaip raudojau žiūrėdama „Nuotykių ieškotojus“ („Les Aventuriers“, 1967). Beje, ten Delonas iš pradžių labai gražiai palaidoja mylimą merginą (ją suvaidino lietuvių kilmės Kanados aktorė Joanna Shimkus), o paskui kulkos pakirstas miršta ir pats, palikdamas vienišą savo partnerį Lino Venturą. Vienas kritikas rašė: „Niekas nemiršta taip gražiai kaip Delonas. Ir šiame filme kulka jį užklumpa anksčiau, nei jis spėja nuo jos išsisukti... Jis krinta, jo veidas aplipęs smėliu, o marškiniai kruvini. Prieš mirdamas jis ištaria savo draugui: „Mielas senasis apgavike“, šypsenos grimasa sušvelnina griežtus veido bruožus, lūpos susispaudžia, ir jis šiame filme amžiams užmerkia akis.“
1964 m. Alainas Delonas įkūrė kino bendrovę „Adel“, nuo 1968 m. tapo prodiuseriu. Prasidėjo juodojo kino ženklu pažymėtas gangsterių ir kriminalinių filmų laikotarpis. O jo personažai – arba policininkai, arba vagys. „Kriminalai – tai žanras, išgyvenęs visas epochas ir visas madas. Todėl jis man ir patinka. Tai tikras kinas“, – sakė Delonas.
Dažnai jau tų filmų (keletą net pats režisavo) pavadinimuose yra žodis „policininkas“, pradedant „Policininko istorija“ („Flic Story“, 1975), „Už policininko galvą“ („Pour la peau d’un flic“, 1981), „Nežadinkite miegančio policininko“ („Neréveillez pas un flic qui dort“, 1988). Tiesa, šių filmų personažai ne visada panašūs, bet kartais jie atrodo tarsi vienos nesibaigiančios istorijos dalys.
Savitas, įdomaus likimo ir pažiūrų režisierius Jeanas-Pierre’as Melville’is buvo pamėgęs savo juostose filmuoti Belmondo, tačiau jau 1963 m. parašė laišką Delonui ir pasiūlė dirbti kartu. Deja, aktorius buvo pasirašęs sutartį su MGM penkeriems filmams ir vyko į Holivudą. Grįžęs vėl gavo Melville’o pasiūlymą filmuotis. Scenarijų „Samurajus“ („Le Samouraï“, 1967) režisierius pats skaitė aktoriaus namuose. Pasak Delono, po kurio laiko jis nutraukė Melville’į ir pasakė: „Jūs skaitote jau septynias su puse minutės, o dialogų vis dar nėra. To pakanka. Aš vaidinsiu šiame filme. Kaip jis vadinasi?“ Išgirdęs pavadinimą, jis pasikvietė režisierių į miegamąjį ir parodė jam virš lovos kabantį samurajaus kardą.
„Samurajus“ – neįtikėtinai gražus, glaustas, tobulos formos beveik nebylus filmas, nes dialogų jame vos keli puslapiai. Alaino Delono suvaidintas Džefas Kostelo – profesionalus samdomas žudikas, apie kurį žinome nedaug: tai mažai kalbantis gražuolis, gyvenantis vienas bute ir narvelyje laikantis paukštį. Jis neturi draugų, tik meilužę, galinčią suteikti alibi. Netrukus užsakovai nusprendžia atsikratyti suklupusio žudiko. Nuo tos akimirkos Džefas tampa panašus į paukštį, patekusį į spąstus – jį seka ir policija, ir mafija. Žiūrėti šį filmą – tarsi stebėti gerą baletą nuo pagrindinio veikėjo judesių ir kalbos iki tyrėjų veiksmų sekant įtariamąjį. Delonas gražus kiekvienu savo gestu ir žvilgsniu, net sužeistos rankos perrišimą paverčia ypatingu spektakliu, kupinu kraujo, skausmo ir subtilaus santūrumo.
„Kiekviename mano filme yra trumpa tiesos akimirka. Žmogus prieš veidrodį – tai savęs tyrimas, apibendrinimas“, – sakė Melville’is. O atidūs žiūrovai atsimins, kad Aleno Delono personažai irgi dažnai žiūri į savo atvaizdą veidrodyje.
Melville’o trileryje „Raudonasis ratas“ („Le Cercle rouge“, 1970) Delonas įkūnijo žiaurų recidyvistą, kuris, vos paleistas iš kalėjimo, šaltakraujiškai rengia dar vieną apiplėšimą. O jų trečiajame filme „Policininkas“ („Un flic“, 1972 ) jis tapo tuo, kuris gaudo nusikaltėlius. Delonas kuo puikiausiai atitiko šių filmų atmosferą – šaltas, tvirtas, santūrus, paslaptingas, tariantis žodžius tik esant ypatingai būtinybei. Delonas tvirtino, kad šis įvaizdis jam yra artimiausias.
Tačiau Alaino Delono ambicijos, jo nenoras užsidaryti vien „žmogaus su revolveriu“ žanre, išsivaduoti iš monotonijos vertė aktorių daug eksperimentuoti, jis ieškojo ambicingesnių filmų. „Mano aktorinis gyvenimas susideda iš šešių svarbių skyrių. Jie vadinasi: Réne Clément’as, Luchino Visconti, Michelangelo Antonioni, Josephas Losey, Jeanas-Pierre’as Melville’is ir Bertrand’as Blier“, – sakė jis.
Kai prodiuseris parodė Delonui filmo „Trockio nužudymas“ („The Assassination of Trotsky“, 1972) scenarijų ir pasiūlė jam suvaidinti žudiką Mercaderą, aktorius patarė režisieriumi kviesti Josephą Losey, amerikietį, kuris makartizmo laikotarpiu paliko Holivudą. Su Losey jiedu susitiko 1962 m. Venecijos kino festivalyje, ir pastarasis tada mestelėjo frazę, kad norėtų su juo dirbti. Aktorius nustebo, kad jis panašus į Mercaderą, panašumas dar labiau sustiprėjo, kai Losey paprašė užsidėti akinius. Trockio vaidmeniui režisierius pakvietė Richardą Burtoną. Su Losey Delonas vėl susitiko po ketverių metų. 1976 m. režisierius sutiko kurti filmą „Ponas Kleinas“ („Monsieur Klein“) su sąlyga, kad Delonas atliks pagrindinį vaidmenį. ...1942-ieji, vokiečių okupuotas Paryžius. Robertas Kleinas yra meno pirklys, turtėjantis iš besislapstančių žydų parduodamų meno vertybių. Kleinas nemoka užjausti ir mylėti. Jis susikrovė turtus iš kitų žmonių nelaimių. Alainas Delonas šį kartą su įspūdingais šilkiniais chalatais, geriausio siuvėjo kostiumais, elegantiška skrybėle. Vieną dieną paaiškėja, kad egzistuoja kitas Robertas Kleinas, žydas, peradresavęs savo korespondenciją pirmojo adresu. Policijos akyse meno pirklys tampa įtariamuoju žydu. Atrodytų, pamokanti istorija apie tai, kaip žydas Kleinas iš keršto įskundė prancūzą Kleiną, tačiau kartu tai kafkiškos dvasios filmas apie žmogaus prigimties dvilypumą. Jis buvo pristatytas 1967 m. Kanų kino festivalyje, tačiau Delonas prizo negavo.
Italų režisieriaus Valerio Zurlini dramoje „Pirmoji ramybės naktis“ („La prima notte di quiete“, 1972) Delonas suvaidino pavargusį ir nusivylusį gyvenimu filologijos profesorių, kuris įsimyli savo studentę. Nelaimingo, sugniuždyto vienišo vyro vaidmuo neatitiko Delono įvaizdžio, tačiau jis puikiai su juo susitvarkė.
Dar dirbdamas su Visconti, Delonas siūlė ekranizuoti vieną Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romaną. Tačiau šiam planui nebuvo lemta išsipildyti. Tik 1983 m. pavyko iš dalies įgyvendinti šį sumanymą. Filmą „Svano meilė“ („Un amour de Swann“, 1983) sukūrė žinomas vokiečių režisierius Volkeris Schlöndorffas. Dalyvaujantis projekte Delonas suprato, kad yra jau per senas Svano vaidmeniui, bet „prisimindamas Luchino“, sutiko vaidinti homoseksualų baroną de Šarliusą, kuris pašaipiai stebi Svano ir Odetos romaną, kartu vaizdžiai jį komentuodamas. Lengva, jaudinanti Šarliuso figūra įnešė šiek tiek gyvybės į šį gana nuobodų filmą. Pats Delonas kalbėjo, kad taip jis grąžina skolą savo mokytojui Visconti.
Kaip ir Belmondo, per visą karjerą Delonas buvo apdovanotas vieninteliu „Cezariu“ – už vaidmenį Bertrand’o Bliero filme „Mūsų istorija“ („Notre histoire“, 1985). Siurrealistinėje meilės dramoje, kupinoje juodojo humoro, Delonas vaidina alkoholiką Robertą, gyvenimo išvargintą nevykėlį, kuris traukinyje sutinka patrauklią merginą. Taip prasideda meilės romanas, įgaunantis vis absurdiškesnių formų...
1990 m. Delonas pagaliau suvaidino pas Naujosios bangos klasiką Jeaną-Lucą Godard’ą. Tačiau kritikai išpeikė filmą su pretenzingu pavadinimu „Naujoji banga“ („La Nouvelle Vague“). O paskui aktorius pasijuokė iš savęs filme „Kazanovos sugrįžimas“ („Le Retour de Casanova“, 1992). Ten jis buvo tiesiog senas bufonas – apšepęs, storas, gailestį keliantis senis su dviguba pasmakre. Net komercinis hitas – duetas su senu varžovu Belmondo veiksmo komedijoje „Viena galimybė dviem“ („Une chance sur deux“, 1998) – nebuvo toks populiarus, kaip tikėjosi kūrėjai. 2008 m. pasirodė komedija „Asteriksas Olimpinėse žaidynėse“ („Astérix aux Jeux olympiques“), kur Delonas įkūnijo Cezarį ir smagiai paironizavo visos savo kino karjeros tema.
Jo gyvenimo moterys
„Buvau įsitraukęs į visą moterų pasaulį. Tai prasidėjo nuo Dalidos. Kartu įrašėme garsiąją dainą „Paroles, paroles“. Aš mylėjau Dalidą, bet ji niekada nebuvo mano meilužė... Brigitte Bardot? Su Brigitte buvo labai artimi santykiai, bet jie buvo kitokie, nei manoma. Šiuo požiūriu aš esu arba-arba. Arba meilužis, arba „brolis“. Nemėgstu šių dalykų painioti. Nesu meilės niuansų, užkariavimų ekspertas. Netoleruoju meilės draugysčių, nemiegu su seserimis... O moterys? Jos ir taip turi tam tikrą pranašumą prieš mus, bet tik meilės santykiuose“, – viename interviu kalbėjo Alainas Delonas.
Motinai Édith Boulogne (pagal antrąjį vyrą) nejautė šiltų jausmų, priekaištavo dėl abejingumo. Ji dievino savo gražuolį vaiką, kol mylėjo jo tėvą. Paskui buvo kita šeima ir daug rūpesčių keliantis neklaužada Alainas. Santykiai visai nutrūko, kai motina ėmėsi auginti anūką Ari, kurio motina buvo vokiečių dainininkė ir aktorė Nico. Delonas šio nesantuokinio sūnaus niekada nepripažino. Bandydama pasiaiškinti, motina parašė atsiminimus, aktorius įsižeidė, tvirtindamas, kad ji meluoja ir bando pasiteisinti. Nuo to laiko sūnaus pasamdyta apsauga neprileido prie ponios Boulogne jokių žurnalistų. Aplankydavo ją kartą metuose – per Kalėdas. Viešai su ja pasirodė vienintelį kartą, 2005 metais, kai jam buvo įteikiamas Garbės legiono ordino Karininko titulas.
1958 m., kuriant filmą „Kristina“, jis sutiko vokiečių aktorę Romy Schneider, po metų įvyko jų sužadėtuves. Tai buvo du jauni, skirtingo auklėjimo žmonės, išgyvenę labai skaudžias vaikystės traumas. Romy mokė Alainą skaityti knygas, klausytis klasikinės muzikos, gerų manierų. Delonas padėjo jai išsivaduoti nuo slegiančios motinos kontrolės ir tapti nepriklausoma. Supažindino su Visconti ir dviese vaidino jo spektaklyje. Tačiau santykius lydėjo nuolatiniai barniai, pavydas, ašaros. Po šešerių metų Alainas paliko Romy. Neaprašinėsiu spaudos nuzulintų pasakojimų apie rožes ir raštelį, nes ten daug pramanų.
1968 m. buvo filmuojamas detektyvas „Baseinas“ („La Piscine“, 1969). Tada Romy išgyveno labai sudėtingą laikotarpį, jos beveik nekvietė filmuotis. Delonas išreikalavo, kad partnere „Baseine“ būtų jo buvusi sužadėtinė. Alainas Delonas vaidina rašytoją Žaną Polį Lerojų, su savo mergina Mariana besiilsintį prabangioje viloje prie Sen Tropezo. Filmas toks aistringas, kad vien nuo aktorių žvilgsnių laksto kibirkštys. Žiūrovai tikėjosi, kad seni įsimylėjėliai vėl taps pora, deja. Tačiau jų bučiniai po kaitria saule, skambant Michelio Legrand’o melodijai, atmintyje išliks ilgam. Vėliau Delonas globojo Romy po sūnaus mirties, surengė jos laidotuves. Atsimindavo ją ypač dažnai, Romy nuotraukos kabojo jo namuose.
1964 m. jo žmona tapo aktorė Nathalie Canovas, su ja susilaukė sūnaus Anthony. Ji vienintelė turi Delono pavardę. Kiek vulgari, aštrialiežuvė, užsispyrusi, neištikima Nathalie buvo visiška Romy priešingybė. Vaidino kartu su vyru „Samurajuje“. Tarp jų vyko ne barniai, o tikri mūšiai. Po ketverių metų išsiskyrė. Sūnus su motina liko JAV, jo santykiai su tėvu buvo labai sudėtingi.
1968 m. kuriant filmą „Džefas“ („Jeff“) Delonas sutiko aktorę Mireille Darc. Jų partnerystė tęsėsi penkiolika metų. Mimi, kaip ją vadino Alainas, buvo gerasis aktoriaus angelas. Nebandė jo keisti, nepriekaištavo. Ji mylėjo jį, mylėjo jo sūnų, mylėjo jo šunis, guodė jo esamas ir buvusias meilužes, įrengė visus jo butus ir sodybą Duši miestelyje. Tačiau Mimi sirgo sunkia širdies liga ir negalėjo gimdyti. Alainas ją paliko. Kai Mireille Darc po kelerių metų pateko į automobilio avariją, jis nuskubėjo į ligoninę ir kelias savaites budėjo prie jos lovos. Įsitikinęs, kad ji pasveiko, Delonas vėl dingo.
1987 m. Delonas susipažino su 36 metais jaunesne olandų manekene Rosalie van Breemen. 1990 m. jiems gimė duktė Anouchka, 1994 m. – sūnus Alainas-Fabienas. O 2002 m. Rosalie jį paliko. Tačiau kai Deloną ištiko insultas, jį slaugė. Būtent Rosalie nutraukė tarp jo vaikų kilusius nesutarimus ir juos sutaikė.
Saulėlydis
Alainas Delonas – žmogus, kurį kino kamera mylėjo kaip nieką kitą pasaulyje. Garbinamas, talentingas, prieštaringas, jis nenorėjo senti prieš žiūrovus filmuose, kurie jam pačiam nepatiko. Mieliau pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą tarp mylimų šunų.
Jis nepritapo prie naujųjų laikų. Kai 2019 m. Kanų festivalis apdovanojo jį „Auksine palmės šakele“ už viso gyvenimo nuopelnus, kilo audra. Jam priklijavo homofobo, reakcionieriaus, mizogino, seksisto etiketes. O jis tyčiojosi iš „MeToo“ judėjimo, draugavo su Le Penu. Tačiau prasidėjus karui palaikė Ukrainą ir darė interviu su prezidentu Zelenskiu.
Į visus kaltinimus atkirto taip: „Mano karjera priklauso visiems. Mano gyvenimas priklauso tik man.“
Laikui bėgant visos su juo susijusios intrigos ir apkalbos pasimirš, o didieji vaidmenys liks su mumis visiems laikams. Alainas Delonas buvo vienas iš paskutiniųjų didžiojo kino titanų, apie kurį galima tikrai sakyti: „Epocha baigėsi“.
Jis mirė 2024 m. rugpjūčio 18 d., būdamas 88-erių. Trijų aktoriaus vaikų pareiškime sakoma, kad Delonas „ramiai mirė savo namuose Duši, šalia savo vaikų, mylimo šuns Loubo ir šeimos“. Ten ir palaidotas.
Viename televizijos interviu jis pasakė, kad epitafiją sau pasiskolintų iš Alfredo de Musset: „Aš dažnai kentėjau, klydau, bet mylėjau. Aš gyvenau. Aš buvau tas, kuris gyveno, nebuvau kažkokia dirbtinė būtybė, kurią manyje sukūrė mano išdidumas ar mano priešai.“
Iš prancūzų kino aukso amžiaus šiame pasaulyje liko vienintelė Brigitte Bardot, jai rugsėjo 28 d. sukako 90 metų...