Pasibaigė kelionė...

„Makbetas“ tapo aktoriaus kūrybos viršūne. Prieš dvidešimt penkerius metus. Po to nieko panašaus nebebuvo. Nei teatre, nei kine. Buvo dainuojamosios poezijos koncertų, epizodinių vaidmenų, paties Smorigino režisuotų spektaklių, apdovanojimų. Bet nebuvo didelių aktorinio meno laimėjimų. Juk aktoriaus kūrybos kelią lemia ne vien jo pastangos. O mūsų laikas praeina greičiau nei mes patys, tik jaunystė to niekada nesupranta. Nenuostabu, kad ankstesni dvidešimt penkeri nepaprastai vaisingi Kosto Smorigino kūrybos metai po truputį ima pasimiršti. 

Bet išlieka ypatingas aktoriaus balsas, jame skambančios skausmo, ilgesio, ironiško atsiribojimo intonacijos. Girdimos jo dainose, „Meilės ir mirties Veronoje“, tos, anot sparnuotos Egmonto Jansono frazės, tragedijos dell’arte įraše. Jo Romeo dramatiškam lyrizmui neprilygo niekas. Jo balsu kalba Iljos Bereznicko Baubas, Batuotas katinas ir kiti animacijos veikėjai. Šio balso įtaigai netrukdė net netaisyklinga Kauno Šančių tartis, kurios taip ir neįveikė ar nepanoro įveikti. Jau vien balsu Kostas Smoriginas išreikšdavo savo personažų pasaulėjautą. „Dėdės Vanios“ daktaro Astrovo, kai kalba apie naikinamus apskrities miškus ar kai sako, kad jo laikas praėjo (sic!), kad dienos trumpėja. „Kvadrato“ kalinio, kai skaičiuoja cukraus gabaliukus, prilygstančius dienoms ir metams. „Proceso“ Jozefo K., kai mėgina išsiaiškinti savo kaltę.

Kosto Smorigino personažai arba galynėjasi su likimu, arba jam pasiduoda, inertiškai, nesąmoningai, priklausomai nuo laiko nulemtų aplinkybių. Kartais net tampa veiksmo varikliu, katalizatoriumi, kaip samdinys „Čigonas“ Adomėlis niūrioje Gyčio Lukšo patriarchalinio kaimo dramoje „Virto ąžuolai“ (1976), nekviestas atėjęs į ūkininkų vakarušką ir savo užkrečiamu linksmumu taip įkaitinęs atmosferą, kad netrukus ima švysčioti peiliai. Tai buvo Smorigino debiutas kine, praėjus vos metams po Tamulevičiūtės dešimtuko pasirodymo Jaunimo teatro scenoje. Dar po metų buvo tiesioginė teatro ir kino jungtis „Riešutų duonoje“ (1977), kai Arūnas Žebriūnas perkėlė į ekraną Tamulevičiūtės spektaklį „Škac, mirtie, visados škac“, o Kostas Smoriginas suvaidino jau ne Kaminską, o Kaminskų „Peliūkštį“.

Bet tikruoju Kosto Smorigino kino režisieriumi tapo Algimantas Puipa. Pradžia buvo lyg pabandymas – kino žaidimas O. Henry apsakymų motyvais „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1978), o po metų pasirodė abiem reikšmingas filmas „Velnio sėkla“ (1979), kurio scenarijų pagal Petrą Cvirką parašė Vytautas Žalakevičius. Tai irgi senojo kaimo istorija apie neišsipildžiusią meilę ir sugriautą gyvenimą, bet papasakota modernia kino kalba, kupina vitališkumo ir ekspresijos. Kiek daugiau nei per valandą šuoliais pralekia samdinio Jonio gyvenimas siekiant turto ir prarandant kas artima sielai. Ir nesvarbu, kad jauno aktoriaus plaukus balina teatrinis grimas, – tai tikras, iškentėtas gyvenimas.

Iš Maskvos sugrįžęs Žalakevičius „pasiskolino“ iš Puipos Kostą Smoriginą gydytojo Jono vaidmeniui savo išpažintiniame filme „Atsiprašau“ (1982). Ruduo kaime. Ne, ne kaime, o pavyzdinėje sovietinėje Juknaičių gyvenvietėje, kur pas senus tėvus apsilanko žinomas dainų kūrėjas. Bet čia jis jau beveik svetimas, tėvus prižiūri ir visuose mažuose bendruomenės įvykiuose dalyvauja gyvenvietės gydytojas. Aktorius stropiai, pasitelkdamas ironiją atlieka „žmogaus savo vietoje“ vaidmenį, bet gaivališkai jo prigimčiai reikia vidinės įtampos, aistrų naštos, tokios, kokia užgula Trofimą kitame Žalakevičiaus filme „Žvėris, išeinantis iš jūros“ (1992) pagal Jevgenijaus Zamiatino apsakymą „Potvynis“, nors pats filmas buvo akivaizdžiai pasimetęs naujajame Lietuvos laike.

Reikia charakterinių spalvų, aštrių pojūčių, ir tai pasiūlo Puipos filmai. Net ir nedideli vaidmenys juose. Pavyzdžiui, valkata juostoje „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983), savo įsikišimu irgi pakreipiantis likimo smagratį. Tačiau labiausiai paveikūs egzistencinės tuštumos tragizmo persmelkti paprasti kolūkinio kaimo personažai filmuose „Amžinoji šviesa“ (1987) ir „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990), sukurtuose pagal Rimanto Šavelio prozą. Nelemta išsipildyti net ir kukliausioms jų svajonėms. Traktoristas Zigmas nori suteikti Amilei kitokį gyvenimą kažkur kitur, bet užstringa su savo kledaru pervažoje prieš pat atlekiant traukiniui... Filme „Ir ten krantai smėlėti“ (1991) pagal Juozą Aputį sovietinės būties beprasmybė virsta groteskišku balaganu, kurio marionetė – ir milicininkas Kęstutis... Nuo čia nebetoli iki „Proceso“ (1994) pagal Franzą Kafką ir Jozefo K., tuštumoje bergždžiai ginančio savo nekaltumą.

Paskutinis didelis Kosto Smorigino vaidmuo kine, vertas jo karšto temperamento, – už teisę laisvai žvejoti ir tautinę tapatybę kovojantis Jurgaitis Puipos filme „Elzė iš Gilijos“ (1999) pagal Ernstą Wiechertą, dar vienoje įsivaizduojamos Mažosios Lietuvos interpretacijoje, sukurtoje tais pačiais metais kaip ir Nekrošiaus „Makbetas“. Po to buvo balsas. O šį rudenį kartu su žąsimis Kostas Smoriginas išskrido į dausas.