Talentingas ir teisingas

 

Charlesas Robertas Redfordas jaunesnysis gimė 1936 m. rugpjūčio 18 d. Santa Monikoje, Kalifornijoje, pieno fermerio, kuris vėliau tapo „Standard Oil“ kompanijos buhalteriu, šeimoje. Jis buvo vienturtis gana vargingos šeimos vaikas ir gavo tėvo vardą. Motina Martha Hart keturiasdešimties mirė nuo kraujo užkrėtimo, greičiausiai todėl, kad būdama uoli tikinčioji atsisakė medicininės pagalbos gimdydama. Santykius su tėvu Robertas apibūdino kaip nelabai sėkmingus, trūko emocinio ryšio. „Mano tėvas visur matė nelaimę. Ilgą laiką jis buvo įsitikinęs, kad aš vis smunku žemyn“, – prisipažino Redfordas po daugelio metų. Artimiausiu žmogumi jis laikė savo dėdę Davidą.

 

Tėvas iš dalies buvo teisus. Mokyklos metais Robertas susidėjo su gatvės gauja ir buvo suimtas už „nuvarytą automobilį, kurio bagažinėje buvo vogti brangakmeniai“. Tačiau puikiai plaukė, žaidė tenisą, amerikietišką futbolą ir beisbolą, o tai padėjo gauti stipendiją Kolorado universitete Boulideryje. Deja, po 18 mėnesių buvo pašalintas už girtavimą. Kurį laiką dirbo Kalifornijos naftos verslovėse, o 1957 m. išvyko į Europą. Tai buvo populiaru tarp meninių ambicijų turinčių amerikiečių. Redfordas ketino tapti dailininku, studijavo meną Paryžiuje ir Italijoje. Kai Florencijoje baigėsi pinigai, draugai padėjo jam surengti parodą, kad surinktų pinigų bilietui į tėvynę. Vėliau sakė, kad būdamas Europoje „pradėjo žvelgti į savo šalį iš kitos perspektyvos“. Grįžęs į JAV, studijavo scenografiją Pratto institute Niujorke. Netrukus dėstytojams patarus pabandė vaidinti, kad geriau suprastų, kaip veikia teatras. Taip tapo Amerikos dramos meno akademijos studentu.

 

Kaip daugelis pradedančių aktorių, gavo keletą nedidelių vaidmenų teatre ir televizijoje, šmėstelėjo tokiuose populiariuose serialuose kaip „Maverikas“ („Maverick“, 1960), „Peris Meisonas“ („Perry Mason“, 1960), „Daktaras Kildaras“ („Dr. Kildare“, 1962), „Alfredas Hitchcockas pristato“ („Alfred Hitchcock Presents“, 1961) ir kituose. Didžiajame ekrane debiutavo 1960 m., krepšininko vaidmuo komedijoje „Neįtikėtina istorija“ („Tall Story“, rež. Joshua Logan) buto toks mažas, kad aktorius net nebuvo paminėtas titruose. Tačiau susidraugavo su Jane Fonda, kuri atliko pagrindinį vaidmenį.

 

Pirmasis vaidmuo, kur Redfordo vardas nurodytas titruose, buvo karinė drama „Karo medžioklė“ („War Hunt“, rež. Denis Sanders, 1962) apie amerikiečių karius Korėjoje. Kitas kartas buvo tik po trejų metų režisieriaus Roberto Mulligano filme „Deizės Klover vidinis pasaulis“ („Inside Daisy Clover“, 1965), kur vaidino kartu su Natalie Wood ir Christopheriu Plummeriu. Už šį pasirodymą Redfordas gavo „Auksinį gaublį“ kaip perspektyviausias jaunas aktorius. Antrą kartą su Jane Fonda susitiko niūriame Arthuro Penno trileryje „Medžioklė“ („The Chase“, 1966). Redfordas vaidino iš kalėjimo pabėgusį kalinį, kuriam miestelio gyventojai grasina linčo teismu, o apsaugoti bėglį bando vietinis šerifas, įkūnijamas paties Marlono Brando. Tai buvo vienintelis, bet labai reikšmingas Redfordo ir didžiojo aktoriaus susitikimas ekrane. Netrukus auksaplaukiui jaunuoliui tapo įprasta filmuotis su puikiais aktoriais.

 

1963 m. Redfordas sulaukė sėkmės teatre, suvaidinęs pasipūtusį advokatą Polą Braterį Neilo Simono romantinėje komedijoje „Basomis parke“ („Barefoot in the Park“). Tai buvo paskutinis vaidmuo Brodvėjuje, daugiau teatro scenoje jis nepasirodė. Bet 1967 m. ši simpatiška pjesė apie visiškai skirtingo temperamento jaunavedžius buvo ekranizuota, ją režisavo Gene’as Saksas. Redfordo partnere vėl buvo Jane Fonda, o filmą gerai įvertino kritikai, jis patiko ir žiūrovams. Po Redfordo mirties Fonda parašė, kad jis buvo „visais atžvilgiais nuostabus žmogus“ su ypatinga aura. „Jame yra kažkas nepaprasto, ne tik grožis. Jis protingas, linksmas, mes turime daug bendro, abu mėgstam medžius, kalnus ir žirgus“, – sakė ji. Be to, anot aktorės, jis puikiai bučiavosi. „Buvo smagu bučiuotis su juo, kai man buvo dvidešimt, o paskui vėl, kai man buvo beveik aštuoniasdešimt“, – prisiminė aktorė, kai 2017 m. „Netflix“ išleido filmą „Mūsų sielos naktį“ („Our Souls at Night“, rež. Ritesh Batra), kur jie vėl vaidino kartu.

 

Tikros pasaulinės šlovės Robertas Redfordas sulaukė 1969 m. atlikęs pagrindinį vaidmenį režisieriaus George’o Roy Hillo vesterne „Bačas Kesidis ir Sandanso Vaikis“ („Butch Cassidy and Sundance Kid“). Iš pradžių prodiuseriams Redfordas netiko, vaidmenį gavo įsikišus būsimam partneriui Paului Newmanui, kuris tuo metu jau buvo pripažinta žvaigždė. Per filmavimą juodu labai susidraugavo ir liko ištikimai bičiuliai iki pat Newmano mirties. „Bačas Kesidis ir Sandanso Vaikis“ tapo vienu sėkmingiausių vesternų istorijoje: filmas uždirbo daugiau nei 100 milijonų dolerių (biudžetas siekė 6 milijonus), o kitais metais gavo keturis „Oskarus“. Gana vidutiniškas pramoginis vesternas užkariavo žiūrovų širdis dėl vieno geriausių kino ekrano tandemų – žaviai įžūlaus Paulo Newmano ir santūraus ūsuoto Redfordo. Po kelerių metų George’ui Roy Hillui pavyko pakartoti sėkmę su tais pačiais aktoriais šmaikščioje retrokomedijoje „Apgaulė“ („The Sting“, 1973). Redfordas ir Newmanas vaidina smulkius sukčius, kurie susitaria atkeršyti mafijos bosui 4-ojo dešimtmečio Čikagoje. Filmas pelnė septynias „Oskaro“ statulėles, o Redfordas buvo nominuotas geriausio vyro vaidmens kategorijoje. Jam tai buvo vienintelė tokia nominacija per visą aktoriaus karjerą. Apdovanojimus jis gaus vėliau už kitus pasiekimus.

 

Redfordas ir Newmanas kartu vaidino tik tuose dviejuose filmuose. 2005 m. „The Sunday Times“ paskelbė žinią „Newmanas ir Redfordas planuoja naują draugų filmą“. Tai turėjo būti Billo Bryson knygos „Pasivaikščiojimas miške“ („A Walk in the Woods“) ekranizacija. „Noriu nusifilmuoti paskutiniame filme tiesiog dėl malonumo ir noriu jame vaidinti su Bobu“, – sakė Newmanas. Projektas liko neįgyvendintas, 2008 m. rugpjūčio mėnesį Paulas Newmanas mirė. Sužinojęs apie jo mirtį, Redfordas pasakė: „Aš praradau tikrą draugą.“

 

1972 m. Robertas Redfordas puikiai įkūnijo idealistą advokatą, keliantį savo kandidatūrą į senatoriaus postą režisieriaus Michaelo Ritchie politinėje dramoje „Kandidatas“ („The Candidate“). Pasirinko šį vaidmenį ir dėl liberalių savo pažiūrų: kritikavo valdžią už piliečių teisių pažeidimus (vėliau, pavyzdžiui, parašė straipsnį, kuriame Trumpą prilygino diktatoriui), buvo aplinkosaugos judėjimo aktyvistas, gynė amerikiečių indėnų teises – ir tai toli gražu ne visas sąrašas iniciatyvų, kurias rėmė.

 

Kitais metais pasirodė ir jo gero draugo Sydney Pollacko romantiška drama „Tokie mes buvome“ („The Way We Were“, 1973), kurioje Redfordo partnerė buvo Barbra Streisand. Susitinka labai skirtingi moteris ir vyras: balta varna, komunistė aktyvistė Kati Morosky ir turtingų tėvų sūnus, populiariausias universiteto vaikinas Hubelis Gardineris. Be abejo, nepaisant skirtumų, jie įsimyli vienas kitą. Būtent Streisand 2002 m. įteikė Redfordui garbės „Oskarą“. „Jo aistra – pasakoti istorijas apie amerikietiškos dvasios jėgą ir pažeidžiamumą“, – pasakė ji prieš įteikdama jam statulėlę.

 

1974 m. Redfordas suvaidino pagrindinį vaidmenį Jacko Claytono filme „Didysis Getsbis“ („The Great Gatsby“). Scenarijų pagal Franciso Scotto Fitzgeraldo romaną rašė pats Francis Fordas Coppola. Su manimi galite ginčytis, bet naujasis Leonardo DiCaprio Getsbis nė iš tolo neprilygsta elegantiškam ir jautriam, palūžusiam Redfordo herojui.

 

Netrukus aktorius vėl filmuojasi pas Sydney Pollacką trileryje „Trys Kondoro dienos“ („Three Days of the Condor“, 1975). Pasakojimas apie specialiųjų tarnybų žaidimus, kai eilinis CŽV darbuotojas, kurio pareiga analizuoti knygas, staiga tampa savo vadovų medžioklės objektu. Šis filmas, persmelktas paranojos ir nepasitikėjimo valdžia, atspindi amerikiečių visuomenės nuotaikas po „Votergeito“ skandalo.

 

1974 m. Redfordas nusipirko teises ekranizuoti dar neišleistą knygą „Visa prezidento kariauna“ – istoriją apie Votergeito skandalą, parašytą „Washington Post“ žurnalistų Bobo Woodwardo ir Carlo Bernsteino pagal jų atliktą tyrimą, kuris lėmė prezidento Richardo Nixono atsistatydinimą. Po metų pasirodo režisieriaus Alano J. Pakulos politinis trileris „Visa prezidento kariauna“ („All the President’s Men“, 1976), kur drąsius ir atkaklius žurnalistus suvaidino Redfordas ir Dustinas Hoffmanas. Redfordas pats ir pasiūlė Hoffmanui vaidinti kartu. Šis labai nustebo, nes manė, kad Redfordas, pralaimėjęs kovą su juo dėl vaidmens filme „Absolventas“, niekada nekvies būti partneriu, o dar pasiūlė honorarą, kokio Hoffmanas tuomet negaudavo. Dėl filmo sėkmės (JAV surinko daugiau nei 70 milijonų dolerių) jis ironizavo: „Šito visuomet norėjo publika: gražus baltasis anglosaksas protestantas pagaliau susidraugavo su šauniu žydų vaikinu.“ Filmas buvo gerai įvertintas kritikų ir pelnė kelis „Oskarus“. Abiejuose filmuose Redfordas netikėtai vaidina intelektualus, knygų žiurkes, atsidūrusius mirtinai pavojingų intrigų centre, ir mus žavi šių herojų gebėjimas mąstyti tiesiog kadre bėgte bėgant nuo persekiojimo... 

 

Redfordas nuolatos bėgo ir išmoko atsiriboti nuo „širdžių ėdiko“ etiketės. Net atsisakė pagrindinio vaidmens populiarioje ašaringoje „Meilės istorijoje“. Su humoru ir atlaidumu reagavo į gandus, kad filme „Tokie mes buvome“ reikalavo kuo dažniau filmuoti jo kairį profilį. Jis filmuojasi daug, renkasi sudėtingus paprastai vienišų, drąsių profesijų žmonių vaidmenis. Įkūnija slidininką sportinėje dramoje „Greitasis nusileidimas“ („Downhill Racer“, rež. Michael Richie, 1969), motociklininką dramoje „Mažasis Fausas ir Didysis Helsis“ („Little Fauss and Big Halsy“, rež. Sidney J. Furie, 1970), traperį savo draugo Pollacko epinėje dramoje „Jeremijas Džonsonas“ („Jeremiah Johnson“,1972), pilotą nuotykių dramoje „Didysis Valdo Peperis“ („The Great Waldo Pepper“, rež. George Roy Hill, 1975), rodeo čempioną, įsimylintį Jane Fondos energingą žurnalistę, Pollacko komiškoje dramoje „Elektrinis raitelis“ („The Electric Horseman“, 1979), kalėjimo direktorių, apsimetantį kaliniu, dramoje „Brubekeris“ („Brubaker“, rež. Stuart Rosenberg, 1980) ir kitus.

 

Tačiau Redfordo gyvenimas netrukus turėjo patirti rimtų pokyčių. Jam atrodė, kad kūrybinės ambicijos kine iki galo neišsipildė. Galbūt todėl galiausiai nusprendė pereiti į kitą kameros pusę.

 

1980-aisiais Redfordas kaip režisierius debiutavo filmu „Paprasti žmonės“ („Ordinary People“) – tylia ir jaudinančia drama apie šeimą, išgyvenančią sūnaus mirtį. Filmas pelnė keturis „Oskarus“, tarp jų už geriausią filmą ir režisūrą. Beje, režisierių nominacijoje Redfordas tada aplenkė Martiną Scorsese, Davidą Lynchą ir Romaną Polanskį. O sau režisūriniame debiute vaidmens neskyrė. Po tokio įspūdingo starto jis toliau vaidino, bet labai kruopščiai rinkosi vaidmenis. Buvo metų, kai visai nepasirodė ekrane. Grįžo prie kameros režisuoti dramą apie Lotynų Amerikos ūkininkų ir vertelgų kovas „Milagro pupelių lauko karas“ („The Milagro Beanfield War“, 1988) su Christopheriu Walkenu ir Danieliu Sternu. Paskui buvo liūdna drama „Čia teka upė“ („A River Runs Through It“, 1992), kuri nagrinėjo šeimos santykius ir sudėtingą brendimo laikotarpį bei davė postūmį pradedančiojo Brado Pitto karjerai. Net keturių „Oskaro“ nominacijų susilaukė žaidimų šou išjuokiantis filmas „Viktorina“ („Quiz Show“, 1994) su Ralphu Fiennesu ir Johnu Turturro. 

 

Labai populiaria tapo jaudinant Redfordo režisuota drama „Arklių užkalbėtojas“ („The Horse Whisperer“, 1998), sukurta pagal Nicholo Evanso romaną. Šį kartą jis pagaliau nusprendė pats vaidinti pagrindinį vaidmenį. „Man niekada nepatiko mintis režisuoti save ir ilgą laiką tam priešinausi. Tam reikia turėti ypatingą talentą, sugebėti pažvelgti į save iš šalies, o aš niekada nesijaučiau patogiai tai darydamas“, – sakė jis. Šiame pasakojime apie traumas, meilę ir arklius į partneres pasikvietė visiškai jauną Scarlett Johansson. Puikų aktorių ansamblį surinko į sportinę dramą „Bagerio Vanso legenda“ („The Legend of Bagger Vance“, 2000): Willą Smithą, Mattą Damoną, Charlize Theron, savo paskutinį vaidmenį jame atliko didysis Jackas Lemmonas. Politinėje dramoje „Ramūs tarp vilkų“ („Lions for Lambs“, 2007) savo partneriais pasirinko Meryl Streep ir Tomą Cruise’ą. Su Julie Christie, Susan Sarandon, Shia LaBeoufu vaidino politiniame trileryje „Tavo draugija“ („The Company You Keep“, 2012). Iš viso Redfordas nufilmavo devynis filmus ir suvaidino beveik pusėje iš jų. Nuo 2008 m. Robertas Redfordas vadovavo kompanijai „Wildwood Enterprises“. Kūrybinę nepriklausomybę jis vertino nuo pat režisieriaus karjeros pradžios ir dalyvavo savo filmų gamyboje. Taip pat buvo daugelio nepriklausomų filmų vykdomasis prodiuseris. 

 

Ir neatsisakė filmuotis, nors aktoriaus karjera pamažu sulėtėjo iki keturių-penkių filmų per dešimtmetį. Darė tai su jam būdingu perfekcionizmu beveik iki pat mirties. Brandaus amžiaus sulaukęs jis pavėluotai patyrė romantinių filmų laikotarpį. Jo draugo Sydney Pollacko drama „Mano Afrika“ („Out of Africa“, 1985) – tai Karen Blixen atsiminimų knygos ekranizacija, perkelianti į XX a. pradžios Keniją, kur užsimezga būsimos rašytojos ir medžiotojo Denyso Fincho Hattono romanas. Šią porą suvaidino Meryl Streep ir Robertas Redfordas. O Pollacko romantiškoje dramoje „Havana“ (1990) aktorius įkūnijo profesionalų lošėją, kuris įsimyli moterį, dalyvaujančią revoliucijos judėjime. Pollackas su Redfordu susitiko juostos „Karo medžioklė“ (1962) filmavimo aikštelėje. Pollackas, tuomet studijavęs aktorystę, vaidino seržantą Van Horną, Redfordas – eilinį Lumisą. Abu buvo jauni, entuziastingi menininkai, sielos broliai. Po Pollacko mirties Redfordas prisiminė: „Mes buvome jautrūs panašiems dalykams. Manau, turėjome panašių ambicijų, norėjome padaryti kažką ypatingo.“ Nuo 1966 iki 1990 m. Redfordas suvaidino septyniuose savo draugo ir kaimyno Jutoje filmuose. Pollackas sakė: „Be aktorinio meistriškumo galima jausti milžiniškas jo vidines atsargas; tai, ką matote, yra tik ledkalnio viršūnė. Redfordas priverčia žiūrovus patikėti jo personažu, nors nesiekia jų palankumo.“ 

 

Skandalingoje ir savaip žavioje Adriano Lyne’o dramoje „Nepadorus pasiūlymas“ („Indecent Proposal“, 1993) Redfordas vaidina turtuolį, už milijoną dolerių perkantį naktį su Demi Moore. Romantiška drama „Artima širdžiai“ („Up Close and Personal“, rež. Jon Avnet, 1996), kur Redfordo partnerė buvo Michelle Pfeiffer, – tai nesėkmingas bandymas suderinti apsikabinimus tarp bangų ir pamokslą apie žurnalistikos vertybes. 

 

Puikiame Tony Scotto trileryje „Šnipų žaidimas“ („Spy Game“, 2001) Robertas Redfordas filmavimo aikštelėje vėl susitinka su Bradu Pittu ir lyg perduoda jaunesniam kolegai estafetę kaip personažas ir tam tikra prasme kaip aktorius. Pittas tuomet sakė: „Galima tai vertinti kaip tėvo ir sūnaus santykius, bet aš mieliau vertinu kaip mentoriaus ir mokinio ryšį. Nuo pat pirmojo dublio tarp mūsų buvo pasitikėjimas, kuris neabejotinai padėjo sukurti svarbiausias filmo scenas. Robertas buvo man labai kantrus.“ Drama „Neužbaigtas gyvenimas“ („An Unfinished Life“, rež. Lasse Hallström, 2005) pasakojo apie tėvą, sunkiai išgyvenantį sūnaus mirtį. Paskui Redfordas vaidino pagyvenusį buriuotoją, įstrigusį savo sugadintame laive Indijos vandenyne monodramoje „Viskas prarasta“ („All Is Lost“, rež. J. C. Chandor, 2013). Šis vaidmuo, anot kai kurių kritikų, geriausias jo karjeroje. Televizijos vedėją Daną Ratherį, tiesioginiame eteryje apkaltinusį George’ą Bushą jaunesnįjį, aktorius kūrė filme „Tiesa“ („Truth“, rež. James Vanderbilt, 2015). Du kartus pasirodė net „Marvel“ visatoje – veiksmo filmuose „Kapitonas Amerika. Žiemos karys“ („Captain America: The Winter Soldier“, 2014) ir „Keršytojai. Pabaiga“ („Avengers: Endgame“, 2019), kurių scenarijai parašyti pagal komiksus apie superherojaus Kapitono Amerikos nuotykius. „Man patinka žengti į naują teritoriją, – sakė Redfordas viename interviu. –Tai filmas, kurį mielai būčiau žiūrėjęs būdamas vaikas.“ Ar verta sakyti, kad net šis herojus, „Hydra“ organizacijos agentas, giliai širdyje pasirodė esąs idealistas.

 

Paskutinis didelis Redfordo vaidmuo – plėšikas Forrestas Tuckeris režisieriaus Davido Lowery kriminalinėje dramoje „Senis ir ginklas“ („The Old Man and the Gun“, 2018). Per šio filmo premjerą Robertas Redfordas paskelbė, kad nutraukia aktoriaus karjerą, kuri truko beveik 60 metų. „Nieko negalima daryti amžinai. Aktoriaus karjerą pradėjau būdamas dvidešimt vienų. Dabar man aštuoniasdešimt dveji“, – pasakė jis. „Tai nuostabus personažas, kuris tinka mano amžiui, – kalbėjo jis apie pagarsėjusį sukčių, kuriam pabėgimas iš kalėjimo buvo įprastas dalykas. – Jis apiplėšė 17 bankų, buvo suimtas, bet pabėgo. Įdomu, ar jis leidosi suimamas tyčia, kad galėtų patirti didžiausią savo gyvenimo nuotykį.“ Būtent tokį mes prisimename jį iš praeities – puikiai besinaudojantį savo žavesiu sukčių. Jis su šelmiška šypsena iš mūsų kišenių ištraukdavo pinigus, o mes tiesiog užburti stebėjome jį ekrane. Pasitraukdamas Redfordas vėl suvaidino nuostabų piktadarį, kuriam mes be dvejonių atleistume visas nuodėmes. Ratas apsisuko. Nepaisant atsisveikinimo, po kelerių metų aktorius vis dėlto pasirodė keliose serialo „Tamsūs vėjai“ („Dark Winds“, 2022) serijose – istorijoje apie du navahų genties policininkus, kurie bando išaiškinti dvigubą žmogžudystę.

 

Redfordo karjera buvo ilgesnė nei daugelio jo kolegų, bet pastaraisiais metais jis netapo vienu iš nusipelniusių didžiųjų, kurie prisimenami tik jubiliejų proga arba norint pakviesti į vieną ar kitą garbingą ceremoniją, iš dalies todėl, kad jis buvo vienas iš pagrindinio nepriklausomo kino festivalio pasaulyje įkūrėjas. 

 

Robertas Redfordas nemėgo Holivudo blizgesio ir teikė pirmenybę nežinomų režisierių nežinomam kinui, kuris gali nustebinti. Praturtėjęs Redfordas 7-ojo dešimtmečio pabaigoje įsigijo nedidelį slidinėjimo kurortą Jutoje, žmonos Lolos gimtinėje, šalia savo rančos, ir po dešimties metų nusprendė čia įkurti savotišką menininkų bendruomenę. 1981 m. atsirado Sandanso institutas, pavadintas populiariausio Redfordo personažo vardu, remiantis nuo didžiųjų Holivudo studijų nepriklausomą kiną ir pradedančius kinematografininkus. Pirmasis šiems tikslams skirtas festivalis 1978 m. įvyko Solt Leik Sityje, 1981 m. persikėlė į netolimą Park Sitį, o 1991 m. buvo pavadintas Sandanso festivaliu. Jame prasidėjo Tarantino, Soderbergho, Kevino Smitho ir daugelio kitų karjeros. Redfordas ne visada tiesiogiai dalyvaudavo šiame procese, tačiau jo, kaip nepriklausomo kino globėjo, vaidmuo yra neįkainojamas. Jo idėjos „sukūrė judėjimą, kuris per daugiau nei keturis dešimtmečius įkvėpė kelias menininkų kartas ir pakeitė kiną JAV bei visame pasaulyje“, teigiama Sandanso festivalio laiške, paskelbtame po jo įkūrėjo mirties. Pastaraisiais metais pasaka baigėsi: Redfordas pardavė kurortą, o festivalis, tapęs kur kas solidesnis ir kur kas mažiau įdomus, netrukus persikels į Kolorado valstiją.

 

Redfordas ir jo pirmoji žmona Lola Van Wagenen susipažino dar mokykloje. Jiedu susituokė 1958 metais. Per 27 metus trukusią santuoką jie susilaukė keturių vaikų, tačiau jauniausias sūnus Scottas būdamas dviejų mėnesių mirė nuo staigios kūdikių mirties sindromo ir Redfordas iki gyvenimo pabaigos laikė šią tragediją atpildu už savo seksualinį patrauklumą. Roberto ir Lolos skyrybos 1985 m. nebuvo plačiai paviešintos. Paklaustas apie skyrybų priežastis, Redfordas atsakė nenorįs apie tai kalbėti, nes tai būtų negarbinga.

 

Po skyrybų Redfordo vardas buvo siejamas su įvairiomis moterimis, bet antrą kartą jis susituokė būdamas 71 metų. Jo išrinktoji buvo 20 metų jaunesnė vokiečių dailininkė Sibylle Szaggars. 

 

89 metų Robertas Redfordas mirė rugsėjo 16 dieną savo namuose, miegodamas. Sustojo širdis. Jau ilgai aktorius kovojo su sunkia liga. Jam buvo diagnozuotas odos vėžys dėl daugybės metų, praleistų filmavimo aikštelėse spiginant ryškiai saulei. Šios diagnozės aktorius neslėpė ir skatino žmones saugotis. Besifilmuojant „Viskas prarasta“, pasigavo ausies infekciją ir iš dalies neteko klausos. Paskutiniaisiais gyvenimo metais kentėjo ir nuo akių ligos. Bet nepasitraukė iš viešumos.

 

Aktyviai reiškėsi visuomeniniame gyvenime, ypač ekologijos, indėnų ir engiamų mažumų teisių klausimais. Jis daug kalbėjo apie ekologines problemas, nykstančią pasaulio gamtą. Tačiau kitaip nei, tarkim, jo bendramintė ir daugkartinė ekrano partnerė Jane Fonda, jis netapo maištininku, politiniu radikalu. Buvo viena iš tų retų kino žvaigždžių, kuri simbolizavo visą šalį, vieningą Ameriką, ir mirė tuo metu, kai, daugelio nuomone, ji tiesiog nustoja egzistuoti.