Gyventi savo gyvenimą

 

1957-aisiais recenzuodamas Roger Vadimo filmą „Ir Dievas sukūrė moterį...“ („Et Dieu... créa la femme“) François Truffaut rašė: „Tai tipiškas mūsų kartos filmas, nes kartu yra amoralus (atmetantis privalomą moralę ir nesiūlantis jokios kitos) ir puritoniškas (nes suvokiantis šį amoralumą ir dėl to nerimaujantis). [...] Prisidengęs pretekstu papasakoti istoriją, kuri verta tiek, kiek parodyta, ir nieko daugiau, Vadimas rodo mums moterį, kurią pažįsta geriausiai, savo žmoną, ir suteikia galimybę įvertinti visus jos bruožus. Tai pati to nesuvokianti ekshibicionistė, nudistinio temperamento Žiuljeta, moteris-vaikas, tiksliau, moteris-kūdikis, ji vaikšto paplūdimiu, nutvieksta Viduržemio jūros saulės, vėjyje besiplaikstančiais plaukais nuolat sukeldama vyrų troškimus – miglotus ir konkrečius, švarius ir nešvarius. Tai šauni mergina, kurią myli per daug arba per mažai, kurią myli blogai, bet kuri trokšta mylėti tik tikrai, kartą ir visam laikui, ir jai tai pavyksta.“ 

 

Žydrosios Pakrantės kurorto Sen Tropezo gyventoją Žiuljetą suvaidino Brigitte Bardot. Tada ji jau buvo nusifilmavusi septyniolikoje filmų, tarp jų ir kino klasikų René Claire’o, Sachos Guitry, Roberto Wise’o, jos partneriai buvo ryškios to meto žvaigždės Jeanas Marais, Vittorio De Sica, Gloria Swanson, Michelle Morgan, Gerard’as Philipe’as. Aštuonioliktajame filme Bardot pagaliau vaidino save, todėl žiūrovus šokiruojantis herojės „amoralumas“ buvo toks tikras ir nuoširdus. Vadimas taip apibūdino „Ir Dievas sukūrė moterį...“  heroję: „Per Brigitte norėjau atskleisti epochos atmosferą. Žiuljeta – savo laikų mergina, atsikračiusi bet kokio kaltės jausmo, visuomenės primestų tabu, o jos seksualumas visiškai laisvas. Prieškario literatūroje ir filmuose ji būtų suvokiama kaip prostitutė. Šiame filme ji – labai jauna moteris, dosni, kartais pakrikusi ir galiausiai nepasiekiama, neturinti jokio kito pasiteisinimo, kaip dosnumas.“

 

Brigitte Anne Marie Bardot gimė 1934 m. pasiturinčioje, konservatyvioje paryžiečių šeimoje. Tėvas buvo inžinierius ir verslininkas. Jis domėjosi poezija, fotografija ir kinu, motina – mada ir baletu. Abu skyrė daug dėmesio Brigitte ir jos sesers Marie-Jeanne auklėjimui. Norėdama pagerinti santykius su motina nepaklusni paauglė Brigitte sutiko lankyti baleto pamokas, vėliau buvo priimta į Nacionalinės šokio akademijos baleto klasę, bet netrukus paaiškėjo, kad disciplina –  silpnoji Brigitte vieta, ir baletą teko palikti. 

 

1948-aisiais Marie-Jeanne įtikino savo draugą Jeaną Barthet leisti seseriai dalyvauti jo skrybėlių pristatyme. Po šio pasirodymo Brigitte atsivėrė modelio karjera, 1952 m. ji atsidūrė ant žurnalo „Elle“ viršelio. Nuotrauka patraukė ne vieną būsimą prancūzų kino žvaigždę atradusio režisieriaus Marco Allégret (tarpukariu jo filme vaidino Juozas Miltinis) dėmesį. Filmas, kurio aktorių atrankoje dalyvavo Brigitte, nebuvo sukurtas, bet ji įsimylėjo režisieriaus asistentą Roger Vadimą. Tėvams nepatiko dukters santykiai su pradedančiuoju pleibojumi. Jie nusprendė Brigitte išsiųsti į mokyklą Didžiojoje Britanijoje. Tik bandymas nusižudyti privertė tėvus leisti jai tekėti už Vadimo. Jai buvo aštuoniolika, jam – dvidešimt ketveri. 

 

Vedybos sutapo su aktorės Bardot karjeros pradžia. Pirmąkart ji pasirodė 1952-aisiais Jeano Boyer filme „Kaimas Normandijoje“ („Le trou normand“, 1952) – filmuotis paskatino honoraras ir galimybė įgyti finansinę nepriklausomybę. Tačiau aikštelėje ji jautėsi blogai ir fiziškai, ir psichologiškai – teko kęsti grimuotojos, kirpėjo, prodiuserio patyčias. Tais pačiais metais sukurtas antrasis Bardot filmas – Willy Rozier „Manina... mergina be šydo“ („Manina... la fille sans voiles“, 1952) dabar atrodo kaip stiliaus ir žanro nesusipratimas. Bardot jame pasirodo filmui įpusėjus, 42-ą minutę: išnyra iš jūros vilkėdama minimalistinį bikinį ir iškart tampa neįdomu, kuo baigsis studento Žeraro bandymai rasti nuskendusį laivą su finikiečių auksu. Režisierius lyg ir neapsisprendė, kas jam įdomiau – madingi povandeniniai filmavimai ar Bardot herojė, bet gyvybės ekrane atsiranda tik jai pasirodžius. Bardot dar juodaplaukė ir nemoka vaidinti, erotiškos jos herojės pozos atrodo išmoktos, tačiau Manina taip jausmingai taria „aš tavo“, kad akivaizdu: kamera iškart „įsimylėjo“ Brigitte. Šuoliai nuo uolos į jūrą ir epizodai, kai ji nardo pusnuogė, pasikartos ne viename B.B. filme, net intelektualioje Jeano-Luco Godard’o dramoje „Panieka“ („Le Mépris“, 1963).

 

Tarptautinės žvaigždės, sekso simbolio, gyvo mito statusą jai pelnė „Ir Dievas sukūrė moterį...“, sulaukęs komercinės sėkmės visame pasaulyje, nors tėvynėje iš pradžių buvo kritikuojamas konservatorių, kritikams užkliuvo ir netaisyklinga Bardot tartis. Bet filmą palaikė trys svarbios būsimos Naujosios bangos figūros Claude’as Chabrolis, Truffaut ir Godard’as. 1958-aisiais Bardot tapo brangiausia visų laikų prancūzų aktore, o scena, kai Žiuljeta šoka ant stalo, iki šiol lieka tarp jausmingiausių kino istorijoje. Vėliau retas Bardot filmas taip pat neapsiėjo be panašaus epizodo. 

 

1957-aisiais Bardot ir Vadimas išsiskyrė – ji susižavėjo filmo partneriu Jeanu-Louis Trintignant’u, bet su Vadimu jie liko draugai ir aktorė vaidino ne viename jo filme. Bardot taip prisiminė Trintignant’ą: „Kartu su juo išgyvenau gražiausią, intensyviausią, laimingiausią šio mano gyvenimo tarpsnio etapą.“

 

Ideali prancūzė

 

Bardot gerai jautėsi atlikdama komiškus vaidmenis. Jai patiko vaidinti žavias naivuoles ar kvailutes filmuose, kurių scenarijai, regis, nesikeitė kelis dešimtmečius. Dauguma tų filmų patiko provincijos žiūrovams: televizija Europoje vėlavo ir 6-ajame dešimtmetyje net mažuose Prancūzijos miesteliuose dažniausiai veikė ne vienas kino teatras. Tarp populiariausių B.B. komedijų – Michelio Boisrond’o „Paryžietė“ („Une parisienne“, 1957), kaip anksčiau sakydavo, „apie aukštųjų sluoksnių gyvenimą“. Bardot vaidina Ministrų tarybos pirmininko dukterį Brižitą, kuri myli tėvo kabineto ministrą Mišelį – mergišių ir melagį. Filmo pradžioje Brižita Eliziejaus Laukais ir kitomis Paryžiaus gatvėmis ryškiai raudonu automobiliu vejasi nuo jos bandantį pasprukti Mišelį. Brižitą vejasi policininkai, bet sustabdę tik pataria nesivaikyti meilės ir leidžia judėti toliau. 

 

Brižita bando sužavėti Mišelį, tačiau vedybos įvyks ne todėl, kad šis jų trokšta, o komiškai susiklosčius aplinkybėms ir kad būtų išvengta politinio skandalo. Po vedybų Brižita įtarinėja vyrą neištikimybe ir griebiasi išbandyto triuko: nori sužadinti Mišelio pavydą. Objektu ji pasirenka vizito Prancūzijon atvykusį princą Čarlį. Šis mielai pasiduoda Brižitos flirtui, net pusdieniui skrenda su ja į Žydrąją Pakrantę, grožisi itin atviru Brižit bikiniu ir pataria nesakyti vyrui, jei nuspręs būti jam neištikima. Bet trumpas pabėgimas sukels diplomatinę įtampą, sužadins Mišelio įtarimus ir privers jį suprasti, ką jaučia Brižitai. 

 

Filme daug šmaikščių replikų, burleskiškų situacijų, nesusipratimų. Erotiškomis pozomis retkarčiais sustingstanti B.B. kuria dinamišką, jauną, šiuolaikišką, temperamentingą, elegantišką moterį, kuri nesutrinka jokiomis aplinkybėmis. Jos meilės troškimas atrodo natūralus, matyt, dar ir todėl, kad aktorės partneriai šiame filme – galantiškasis Charles’is Boyer ir širdžių ėdikas Henri Vidalis. 

 

Detektyvinėje Boisrond’o komedijoje „Pašoksi su manimi?“ („Voulez-vous danser avec mois?“, 1959) Vidalis vaidina Bardot herojės Viržini vyrą odontologą Ervė, tapusį šantažuotojų taikiniu. Tai paskutinis aktoriaus vaidmuo – jis mirė likus savaitei iki premjeros nuo narkotikų perdozavimo. 

 

Atvykęs į šokių mokyklą tartis su šantažuotoja, Ervė randa jos lavoną ir tampa įtariamuoju. Viržini nusprendžia įsidarbinti mokykloje ir rasti žudiką. Filme gausu šokių, komiškų situacijų, dar komiškesnių policijos tyrėjų ir naujo laiko ženklų: tyrimas atves naiviąją Viržini į gėjų barą „Žydrasis fetišas“, kur ji klausysis drag queen atliekamos dainos, o dar mažai kam žinomas Serge’as Gainsbourgas įsimins epizodiniu šantažuotojos padėjėjo vaidmeniu. „Pašoksi su manimi?“ baigiasi laimingai – stambiu planu nufilmuotu sutuoktinių bučiniu.

 

Atvirai propagandinis kinas Prancūzijoje niekad nebuvo populiarus, bet į valdžią sugrįžus generolui de Gaulle’iui, ties 1958 ir 1959 metų sandūra, kai madinga tapo Pasipriešinimo tema, pradėta kalbėti apie Penktosios respublikos kiną. Pasak istoriko Jeano-Pierre’o Jeancolas, Pasipriešinimo judėjimas filmuose buvo rodomas pasitelkiant dekoratyvų, naivų, supaprastintą stilių. Christiano-Jaque’o „Babetė eina kariauti“ („Babette s’en va-t-en guerre“, 1959) išsiskyrė tuo, kad tapo pirmąja prancūzų komedija apie Antrąjį pasaulinį karą. Vienas Naujosios bangos teoretikų Jacques’as Doniol-Valcoze’as taip apibūdino filmo reklaminę kampaniją: „Kalbama apie pirmosios konformistinės Penktosios respublikos komedijos sukūrimą, apie tai, kad reikia gauti Nacionalinės respublikos partijos palaiminimą ir duoti „trispalvį opiumą“ (turimos galvoje trys Prancūzijos vėliavos spalvos – Ž.P.), kuris priverstų patikėti, kad Pasipriešinimas nugalėjo taip pat lengvai, kaip lengvai galima pagaminti gerai sustyguotą vodevilį.“ 

 

Bardo vaidina našlaityno auklėtinę Babetę, kuri vyksta į naują darbo vietą, rekomenduotą merginą globojančio kunigas. Karas jau prasidėjo ir kelyje savo dviratuku mergina vis lenkia pabėgėlius. Tačiau naujoji Babetės darbovietė, apie kurios funkcijas ji nenutuokė, taip pat evakuojama – viešnamio merginos su šeimininke pasirengusios plaukti į Angliją. Babetė išplauks kartu, bet Londone įsidarbins valytoja „Laisvosios Prancūzijos“ būstinėje, įsimylės leitenantą de Kresy (Jacques Charrier), kuris mokosi rengti sabotažo aktus Prancūzijoje. Britų karininkas pastebi, kad Babetė neįtikėtinai panaši į už įsiveržimą į Angliją atsakingo vokiečių generolo meilužę Hildą. Taip gimsta planas pagrobti generolą fon Arenbergą ir pristatyti jį į Angliją: kaip nuskamba filme, „dabar Anglijos likimas yra Babetės rankose“.

 

Po intensyvaus pasirengimo Babetė su leitenantu skrenda į tėvynę, bet, parašiutui nusileidus nenumatytoje vietoje, viena vyksta į Paryžių. Čia ji bus suimta, pateks į nacių komendantūrą ir dėl to paties panašumo į Hildą jau turės dalyvauti fon Arenbergą išdavyste įtarinėjančių gestapininkų sąmoksle. Trumpai tariant, taps dvigubu masalu. Matyt, nereikia sakyti, kad generolas po įvairių peripetijų atsidurs Londone kartu su Babete ir leitenantu, tačiau apdovanojimo sulauks ne pastarieji, o britų karininkas. Christianas-Jaque’as sakė, kad filme norėjo „pirmąkart parodyti Brigitte Bardot jaunesniems nei šešiolikos metų asmenims. Pagaliau įrodyti, kad jos talentas neapsiriboja kerinčiu fiziškumu, kad ji sugeba ir vaidinti.“

 

Tai bene vienintelis Bardot filmas, kuriame ji sukūrė pagrindinį vaidmenį, rodytas SSRS. Žinoma, su prierašu „tik suaugusiems“ ir, neabejoju, prieš išleidžiant į ekranus iškarpytas, su pakeistais dialogai – juk negalėjo likti pašaipių užuominų apie gestapininkų homoseksualumą. 

 

Charrier tapo antruoju Bardot vyru. Netrukus paaiškėjo, kad aktorė nėščia. Bardot nebuvo pasirengusi motinystei. Ji norėjo nutraukti nėštumą, bet abortai Prancūzijoje buvo nelegalūs ir, turint omenyje tai, kad Bardot buvo garsenybė, nė vienas gydytojas nesutiko rizikuoti. Nicolas-Jacques’as Charrier gimė 1960 m. sausį, po poros metų Bardot išsiskyrė su jo tėvu, palikdama visišką sūnaus globą jam. Aktorės santykiai su sūnumi visą gyvenimą buvo sudėtingi – jis negalėjo motinai atleisti, kad kartą ji prisipažino, esą mieliau būtų pagimdžiusi šuniuką, ir net pareikalavo sumokėti už įžeidimą didelę sumą. 

 

1960-aisiais Bardot jau beveik dešimt metų buvo įkyraus, dažnai visas ribas peržengiančio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio centre. Matyt, tai paskatino aktorę vaidinti kitokio pobūdžio filmuose. Nors Vadimas ir atkalbinėjo, ji sutiko filmuotis Henrie-Georges’o Clouzot filme „Tiesa“ („La Vérité“, 1960). Reikia turėti omenyje, kad skandalingo režisieriaus vardą Clouzot pelnė sukūręs ne vieną filmą, demaskuojantį prancūzų visuomenės veidmainystę ir šventeiviškumą. Be to, Clouzot buvo itin reiklus aktoriams ir nesibodėjo naudoti prieš juos fizinės bei psichologinės prievartos. Apie „Tiesos“ filmavimą išliko daug pasakojimų. Kiekvieną rytą režisierius prašydavo grupės palikti juos su aktore vienus, kad galėtų sutrikdyti jos psichinę pusiausvyrą, nes esą taip ji bus tikresnė priešais kamerą. Bardot kentė pogimdyminę depresiją, Charrier sirgo, filmavimo aikštelėje aktorė užmezgė romaną su Sami Frey’umi, Clouzot žinojo ir apie jos nesutarimus su tėvais... Kai tik akyse pasirodydavo ašaros, Clouzot kviesdavo grupę ir filmavimas prasidėdavo. Savižudybės scena režisieriaus neįtikino ir jis pasiūlė aktorei vandens su aspirinu, tik stiklinėje buvo alkoholis ir barbitūratai. Bardot miegojo dvi paras, jos tėvas grasino režisieriui teismu, bet viskas baigėsi susitaikymu.

 

„Tiesą“ galima vadinti teismo drama. Teisiamoji – buvusį meilužį nušovusi jauna moteris Dominika. Teismo posėdyje rekonstruojamas jos gyvenimas, nuo pat vaikystės, kai Dominika esą „nužudė“ savo darbščios sesers Ani lėlę, o jau suaugusi paveržė jos mylimąjį dirigentą Žilberą (Sami Frey). Iškart akivaizdu, kad gausiai į teismo salę susirinkusių „žiūrovų“ ir teisėjų bei advokatų požiūris į Dominiką neigiamas. Jiems ji – amorali, nenorinti dirbti, neatsakanti į klausimą apie profesiją moteris. Ji pasmerkiama iškart, dar neprasidėjus posėdžiui. Neatsitiktinai Clouzot rodo Dominikos advokatą, lape piešiantį voratinklį su vorais. Nužudytojo motinos advokatas su pasimėgavimu vardija neigiamus teisiamosios bruožus, tarp jų ir faktą, kad iš mokyklos ji buvo išmesta už tai, kad skaitė Simonos de Beauvoir „Mandarinus“. Tačiau pamažu filme atsiranda kita istorija, atskleidžianti ne tik herojės šeimos, bet ir visuomenės šventeiviškumą bei mizoginiją. Dominika nelinkusi mokytis, siekti profesijos, ji nori mėgautis gyvenimo malonumais, tačiau meilė Žilberui iš esmės keičia jos gyvenimą. Žilberas nori, kad Dominika priklausytų tik jam, nuolat pavyduliauja, net kai mylimoji dirba, kad išlaikytų juos abu. Žilberto nužudymas – nevilties gestas, nes Dominika pirko pistoletą, kad nusižudytų pati. Regis, režisieriui Dominika įdomi kaip naujo svarbių visuomenės permainų „produktas“, naujas moters tipas, nepriimtinas konservatyviajai tos visuomenės daliai. Clouzot buvo įdėmus tikrovės stebėtojas, todėl „Tiesoje“ daug laiko ir Lotynų kvartalo gyvenimo būdo detalių: Dominika dirba bare, kuris vadinasi „Le Spoutnik“, ji šoka amerikietiškus šokius, skursta su kartu bohemos gyvenimo būdą pasirinkusiais draugais, Žilbero palikta, už pinigus leis laiką su nuotykių ištroškusiu amerikiečiu turistu.

 

Baigiamoji Dominikos kalba teisme – ryškus Bardot meistriškumo įrodymas. Dominika stoja akistaton su ją smerkiančiais teisėjais, advokatais ir pilnutėle teismo sale. Ilgą monologą užbaigia žodžiai: „Norite mane teisti, bet jūs niekad nemylėjote, jūs niekad negyvenote, jūs visi esate mirę!“ Scena buvo nufilmuota vienu kadru – Clouzot atsisakė repeticijų, o filmavimo grupė pasibaigus monologui plojo. „Tiesa“ baigiasi pranešimu teismo salėje, kad procesas nutraukiamas, nes teisiamoji nusižudė. 

 

Skandalai ir traumos

 

Bardot vadino „Tiesą“ savo geriausiu filmu, jis sulaukė didelio pasisekimo, bet aktorė premjeroje nedalyvavo, nes anksčiau, per savo gimtadienį, buvo rasta be sąmonės, išgėrusi migdomųjų ir persipjovusi venas. Į ligoninę ją vežanti greitosios pagalbos mašina buvo sustabdyta kelyje, kurį užtvėrė naujieną sužinoję fotografai. Automobilis pajudėjo iš vietos tik po to, kai jie nufotografavo Bardot. Ji atsigavo ligoninėje po dviejų parų. Nepavykusi savižudybė sulaukė milžiniško žiniasklaidos dėmesio, bet Sen Tropeze, kur Bardot bandė sugrįžti į save, motina niekad nepaliko jos vienos, netrukus prisijungė ir Sami Frey’us, po kurio laiko įtikinęs ją grįžti į filmavimo aikštelę. Bardot būseną atskleidžia ir tokia frazė: „Niekad nebuvau tokia, kokia norėjau būti, tai yra atvira, garbinga ir nuoširdi. Nebuvau skandalistė, nenorėjau ja būti. Norėjau būti savimi. Tik savimi.“

 

Louis Malle’io „Asmeninis gyvenimas“ („Vie privée“, 1961) dažnai vadinamas biografiniu filmu. Jame atsispindi konkretūs Bardot gyvenimo įvykiai, bet režisierius iškart pabrėžia santykinę distanciją, kai filmo pradžioje už kadro nuskamba: „Gyveno kartą...“. Filmo herojė prancūzė šokėja Žil gyvena Ženevoje. Iš baleto studijos namo ji plaukia per ežerą, paskui dviračiu važiuoja į miške stovintį prabangų namą, kur pirmiausia pasisveikina su ožkute. Operatorius Henri Decae filmuoja įžangą taip, lyg tai būtų reklaminis filmas – viskas atrodo nusaldinta, pernelyg gražu ir poetiška. Tas pabrėžtinis vizualinis grožis suteikia filmui gana ironišką intonaciją, ir tai į naudą punktyriškai kai kuriuos Bardot gyvenimo įvykius vaizduojančiam „Asmeniniam gyvenimui“, tarkim, ironiška scena, rodanti, kaip į bandomuosius filmavimus atėjusią Žil tiesiogine to žodžio prasme įsimyli kino kamera, staiga lyg prarandanti pusiausvyrą, besisukanti aplink Žil, įsižiūrinti į jos veidą kaip į mistinį objektą.

 

Malle’is taip apibūdino savo sumanymą: „Man buvo įdomu parodyti tiesą apie tą keistą socialinį fenomeną, kokiu tapo Brigitte Bardot, iš seksualinio objekto virtusi skandalų heroje. Tam tikra prasme ji pradėjo feministinį judėjimą. Ji neturėjo jokių politinių tikslų, paprasčiausiai norėjo gyventi savo gyvenimą, kaip tai daro vyrai. Ir prilygti vyrams visomis prasmėmis. Buvau atkalbinėjamas nuo šio sumanymo. Visi sakė, kad su Bardot dirbti sunku. Jos reputacija buvo siaubinga. Visuose laikraščiuose mirgėjo istorijos apie jos skandalus. Prancūzai paprasčiausiai buvo jos apsėsti. Dauguma moterų jos nekentė, o dauguma vyrų niekino ir kartu jos geidė.“

 

Malle’is susitiko su Bardot aptarti kito projekto pagal Noelio Cowardo pjesę, bet kai ji papasakojo apie kelis savo gyvenimo nutikimus, nusprendė kurti „Asmeninį gyvenimą“. Viena įspūdingiausių filmo scenų remiasi tais pasakojimais. ...Ankstų rytą kino žvaigždė Žil grįžta namo į butą Paryžiaus centre. Ji kyla liftu su valytoja, kuri iškart neatpažįsta Žil. Iš pradžių valytoja sutrinka, kad šalia – įžymybė, o paskui pradeda ją plūsti, sako, kad nė už ką neis žiūrėti jos filmų, kad nusibodo matyti ją visur, skaityti apie ją laikraščiuose, išvadina kekše, kuri uždirba milijonus apsinuogindama, kai jos brolis kovoja Alžyre, rėkia ir grasina. Įspūdingos ir scenos, kai gatvėje Žil pasitinka minia žmonių, kurie veržiasi link žvaigždės ir kyla įspūdis, kad tuoj ją sudraskys, o policininkai nesėkmingai bando minią stabdyti, ar scena, kai į Ženevą pas mamą pabėgusios Žil namus iš visų pusių supa fotografai: jie plaukia ežeru laivais, naktimis degina laužus ir šoka prie tvoros, ryte skraido virš namo sraigtasparniais, stengdamiesi nufotografuoti pabėgėlę. 

 

Menkiau pavyko Žil meilės leidėjui ir avangardinio teatro režisieriui Fabio (Marcello Mastroianni) linija. Jis lyg ir bando suprasti Žil situaciją, bet, išvykęs į mažą Italijos miestelį Spoletą pagrindinėje jo aikštėje statyti klasikinės Heinricho von Kleisto dramos, tiesiogine to žodžio prasme įkalina Žil viešbučio kambaryje, nes kiekvienas jos pasirodymas mieste surenka minias žioplių ir trukdo aktoriams repetuoti. Netrukus prasideda ir paparacų apsiaustis – užlipę ant stogų jie stengiasi nufotografuoti Žil. Galiausiai ji taps paparacų auka: ant stogo stebėti premjeros užlipusią Žil apakins fotoblykstė ir sulėtinti „Asmeninio gyvenimo“ finalo kadrai rodys jos ilgą krytį. 

 

Bardot žavėjosi Alberto Moravios romanu „Panieka“. Sužinojusi, kad Godard’as rengiasi ekranizuoti romaną, pasisiūlė vaidinti filme. Istorija nedaugžodžiauja, kaip reagavo režisierius, bet filmo prodiuseris amerikietis Josephas E. Levinas pareiškė, jog „Panieką“ finansuos tik su sąlyga, kad jame vaidins Bardot. Beje, jos honoraras (milijonas dolerių) sudarė pusę filmo biudžeto. Filmavimas prasidėjo Romoje, garsiojoje „Cinecitta“ studijoje, paskui persikėlė į Kaprio salą, rašytojo Curzio Malaparte’s vilą. Bardot partneris buvo Michelis Piccoli. Jis vaidina Bardot herojės vyrą, kino scenaristą, kuris akivaizdžiai yra Godard’o alter ego. Amerikiečių prodiuseris (Jack Palance) siūlo scenaristui perrašyti „Odisėjos“ scenarijų. Filmą kuria garsus vokiečių režisierius, kurį suvaidino kino klasikas Fritzas Langas. Savaime suprantama, už kiekvieno šių personažų slypi daugybė sinefiliškų ir dar ne visai postmodernistinių užuominų – tai jau nebe Moravios romano, o visai kitas pasaulis, kuriame su Bardot susijusioms užuominoms nėra vietos, juolab kad aktorei buvo svetimas Godard’o darbo su aktoriais metodas. Tai pabrėžia ir režisieriaus noras uždėti Bardot juodą peruką, uždengti akis tamsiais akiniais, nors būtent Bardot žvilgsnis ne viename filme buvo labai svarbus. Godard’o žmona Ana Karina labiau tiko šiam vaidmeniui, juolab kad Bardot herojė filme dažnai taria realybėje nuskambėjusius karčius Karinos žodžius savo vyrui. Tai filmas apie meilės skausmą, kuris baigiasi Bardot herojės mirtimi. 

 

Interneto platybėse radau Jacques’o Rozier Kapryje užfiksuotus dešimt minučių trunkančius „Paniekos“ filmavimo momentus, pavadintus „Daiktų dalis: Bardot ir Godard’as“ („La Partie des choses: Bardot ir Godard“, 1964). Rozier sako, kad visi Godard’o filmai skirti šiuolaikinei moteriai, kad „Paniekos“ tema yra B.B., bet ekrane – nesėkmingas bandymas nufilmuoti vieną sceną, nes jūra užliejo įlanką, kurioje planuota įkurdinti aktorius. Pusiaudienio Kapryje vaizdai primena home video: kažkas iškelia iš valties Bardot ir liūdnai besišypsančią (per filmavimą aktorė išsiskyrė su Frey’umi) neša ant rankų, Langas, kuris, beje, žavėjosi Bardot, su pluoštu popieriaus lapų rankose sėdi kėdėje lyg karaliaus soste, Godard’as, regis, su palengvėjimu mojuoja skrybėle nuplaukiančiam laivui, kuriame yra Bardot... Panašūs kadrai kartais pasako daugiau nei filmas, nesulaukęs vieningos žiūrovų ar kritikų nuomonės. Jeanas-Louis Bory rašė: „Tikrąjį filmą „Ir Dievas sukūrė moterį...“ nufilmavo Godard’as, šis filmas vadinasi „Panieka“. [....] Tai, ką Vadimas sugalvojo, bet negalėjo įgyvendinti savo pirmajame filme, tai, ko Louis Malle’iui pristigo „Asmeniniame gyvenime“, Godard’ui pavyko. „Panieka“ – Bardot filmas, nes tai filmas apie moterį, kokią ją įsivaizduoja Godard’as ir kokią ją įkūnija Bardot.“

 

Tačiau Bardot geriau jautėsi Meksikoje filmuotos Malle’io juostos „Tegyvuoja Marija!“ („Viva Maria“, 1965) filmavimo aikštelėje. Man tai vienas iš tų Bardot filmų, prie kurių nenusibosta sugrįžti, kuris nepaseno nei morališkai, nei stiliaus požiūriu. Tai spalvingas, prisodrintas humoro ir gegų reginys, kuriame Malle’is išnaudoja senosios burleskos komedijos galimybes ir su malonumu rekonstruoja amžiaus pradžios cirką bei jo atributus. Pagrindinius vaidmenis sukūrusios aktorės šaiposi iš savų stereotipinių įvaizdžių: Bardot – iš seksualios ir naivios jauniklės, Jeanne Moreau – iš subtilios intelektualės. Filme daug tiksliai parašytų, įsimenančių antrojo plano personažų ir minios statistų, nuoširdžiai perteikiančių liaudies pyktį, ypač mūšio dėl sostinės epizode, kai pasamdyti skirtingų miesto gaujų atstovai net nevaidino, o nuoširdžiai mušėsi vieni su kitais. Savitų atspalvių šiam reginiui suteikė ypatingo dailininko Ghislaino Uhry kostiumai bei scenografija, Georges’o Delerue muzika. Malle’is sakė: „Kaip dauguma mano kartos žmonių, buvau 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių amerikiečių kino gerbėjas. Mėgau vesterno žanrą. Mano idėja buvo parodyti dvi moteris situacijoje, į kurią tradiciniuose Holivudo filmuose patenka du vyrai, du draugai.“

 

Bardot vaidina airių anarchisto dukterį Mariją, nuo mažens padedančią tėvui sprogdinti kalėjimus, policijos nuovadas ir kitokias blogas vietas visame pasaulyje. Kai tėvas XX a. pradžioje žūsta sprogdindamas tiltą neįvardytoje Lotynų Amerikos šalyje, Bardot herojė atsiduria klajojančiame cirke ir jame pasirodo kartu su kita Marija (Moreau) – prancūze aktore ir dainininke. Duetas nepaprastai populiarius, nes išrado kažką panašaus į striptizą, tad Marijų pasirodymai sukelia visuotinę euforiją. Keliaudamas po šalį cirkas susiduria su įvairiomis išnaudojimo apraiškomis, todėl nekeista, kad abi Marijos bei kiti cirko nariai palaiko revoliucionierius ir maištininkus, o Moreau Marija įsimyli revoliucijos simbolį. Kai šis žūsta, herojės prisiekia tęsti jo misiją, suburia valstiečius ir užima šalies sostinę, kurią valdo diktatorius ir jam ištikimi Bažnyčios hierarchai, – jiems režisierius ir dailininkas negaili siurrealistiškų poelgių bei detalių. Filmo vertinimai buvo kupini susižavėjimo, ne vienas kritikas pabrėžė Bardot meistriškumą, nors prieš pradedant filmuoti daug kas abejojo, ar ji sugebės prilygti Moreau.

 

Po „Tegyvuoja Marija!“ Bardot ir vėl atsisakė siūlymų filmuotis Holivude, kad ir už beprotišką honorarą Normano Jewisono „Tomo Krauno aferoje“ („The Thomas Crown Affair“, 1968), atsisakė vaidinti ir Džeimso Bondo merginą Peterio Hunto „Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje“ („On Her Majesty's Secret Service“, 1969), nors jos agentas ir vyras Gunteris Sachsas labai įkalbinėjo. Vėliau ji aiškino norėjusi likti su žmonėmis, kuriuos pažįsta, vietose, kurias gerai žino, o „Holivude žmones valgo gyvus“.

 

Už vokiečių pramonininko Gunterio Sachso, iš sraigtasparnio mėčiusio į jos sodą Sen Tropeze rožes, Bardot ištekėjo 1966-aisiais. Jie susituokė Las Vegase po poros pažinties mėnesių, bet ir ši santuoka netruko ilgai. Sachsas buvo pavydus, o Bardot neatsisakė meilės romanų. Kai Sachsas sužinojo, kad žmona kartu su Serge’u Gainsbourgu dainuoja jai parašytą dainą „Je t’aime... moi non plus“ (geriau žinomas dainos įrašas su Jane Birkin), pareikalavo įrašą sunaikinti. Santuoka oficialiai buvo nutraukta 1969 m., o Bardot sugrįžo į filmavimo aikštelę, bet vis dažniau susimąstydavo, kad jai jau gana kino ir kiekviename žingsnyje lydinčios žiniasklaidos bei gerbėjų. Paskutiniu jos filmu tapo „Labai gera ir labai džiugi marškinių siuvėjo Kolino istorija“ („L’Histoire très bonne et très joyeuse de Colinot trousse-chemise“,1973), kurią sukūrė geriau kaip teatro režisierė žinoma Nina Companeez. Tai buvo keturiasdešimt aštuntas Bardot filmas – paskutinis jos kino karjeroje. 

 

Ilgas laimingas gyvenimas

 

Jo veiksmas nukėlė į viduramžius, Bardot vaidino kaštelionę. Filmuojant vieną sceną aktorė pastebėjo prie virvės pririštą ožkytę. Bardot ją paglostė ir iš šeimininkės sužinojo, kad ožkytė netrukus bus paskersta kepsniui, kuris bus patiektas švenčiant pirmąją ožkytės savininkės anūko komuniją. Bardot ožkytę nusipirko ir kartu su ja grįžo į viešbutį. 1973 m. liepos 6 dieną trisdešimt aštuonerių aktorė nusprendė nutraukti kino karjerą ir atsidėti gyvūnų globai. Šia pasaka ar nepasaka bei fraze „Vyrams atidaviau savo grožį ir jaunystę. Gyvūnams atiduosiu savo išmintį ir patirtį“ paprastaiprasideda pasakojimai apie kitą – ilgą ir laimingą Brigitte Bardot gyvenimą.

 

Nors ne visi patikėjo Bardot pareiškimu, savo šlovę ji galėjo panaudoti gyvūnų teisių gynimui. 1986 m. ji įkūrė „The Brigitte Bardot Foundation for the Welfare and Protection of Animals“ – pinigų veiklos pradžiai gavo surengusi savo nekilnojamojo turto ir brangiausių asmeninių daiktų aukcioną. Fondo veikla apėmė visus žemynus, jai galime būti dėkingi už „Bardot įstatymą“, liepiantį nuskausminti gyvūnus prie juos paskerdžiant. Ne viena moterų karta jau užaugo su Bardot fraze: „Kailiniai yra kapinės. Moteris neturėtų nešioti ant savęs kapinių.“

 

Tai buvo savaip karingas gyvenimas: Bardot teisėsi, rašė piktus laiškus valstybių vadovams, mokėjo baudas už imigrantų įžeidinėjimą, buvo kaltinama rasizmu. Paskutiniais gyvenimo metais jos vardas sietas su dešiniuoju „Nacionaliniu frontu“ – buvęs šios partijos patarėjas buvo paskutinis Bardot vyras verslininkas Bernard’as d’Ormale’is, už kurio ji ištekėjo 1992 metais.

 

Svarstymų objektas

 

Brigitte Bardot domino intelektualus, analizavusius jos žvaigždės statusą ir kuriamą moters įvaizdį. Apie ją rašė Marguerite Duras, Françoise Sagan, Roland’as Barthes’as, ji susirašinėjo su Marguerite Yourcenar, bet garsiausiu tekstu tapo 1959 m. vasarą žurnale „Esquire“ išspausdinta Simone de Beauvoir esė „Brigitte Bardot ir Lolitos sindromas“, kurio rašytoja ir filosofė ilgai neleido išversti į prancūzų kalbą. Viename interviu Malle’is prisiminė vertęs esė fragmentus Bardot: „Ji visąlaik juokėsi: „Tai neturi su manimi nieko bendro!“ Bet iš tikrųjų esė gana tiksliai buvo įvardyta situacija, kai Bardot publikai buvo kartu ir Žana d’Ark, ir kekšė.“

 

De Beauvoir akimis, aktorė įkūnijo moters-vaiko, nimfetės, Lolitos idealą, apimantį jaunystę, naivumą ir erotinę galią. Tai triumfuojantis moteriškumas, bet kartu ir dviprasmiškas reiškinys, keliantis susižavėjimą, atmetimą, verčiantis abejoti savojo laiko moteriškumo konvencijomis. De Beauvoir rašo apie Bardot ir kaip apie socialinį reiškinį – medijų sukurtą „fenomeną“, „dievaitę“, reprezentuojančią naują erotizmo ir moteriškumo formą, kuri ne tik žavi, bet ir žadina nerimą. Žvilgsnis į Bardot dažnai ambivalentiškas: ji gali būti suvokiama kaip laisvės ir transgresijos ženklas, bet ir kaip pasyvus geismo objektas. Suprantama, kad de Beauvoir požiūris neatsiejamas nuo 6-ojo dešimtmečio ir jo sukeltų permainų konteksto, bet verta įsiklausyti į jos žodžius: „Moralines klaidas tikrai būtų galima ištaisyti, bet kaip išgydyti akinančią B.B. autentiškumo dorybę? Tai jos būties esmė. Nei smūgiai, nei gražūs argumentai, nei meilė negali iš jos to atimti. Ji atmeta ne tik veidmainystę, bet ir bet kokį išskaičiavimą bei išankstines nuostatas.“