(Ne)pakeliama būtis

Tačiau šis vengrų režisierius – vienas iš tų retų kino menininkų, kurie yra tarsi atskira galaktika, nutolusi nuo kino industrijos diktuojamų taisyklių. Ramiai, oriai ir nuosekliai kiekvienu savo filmu jis teigė, kad kinas yra „septintasis menas“, o ne vien tik kino industrijos produktas. Jis atvirai kritikavo Vengrijos kino finansavimo sistemą, orientuotą į komercinę sėkmę, laikė ją „politinio karo prieš intelektualus“ dalimi.

Kino jis irgi nelaikė „šventu meno“ reiškiniu. „Kinas yra įrankis, kurį galima kam nors  naudoti. Bet, žinoma, kuo toliau, tuo labiau jis mane jaudino“, – yra sakęs režisierius. Filmų kūrimas jam buvo bandymas megzti pokalbį su žiūrovu, o svarbiausia – perteikti savitą pasaulio matymą, galintį visiškai skirtis nuo kitų. Šis unikalus žvilgsnis ir buvo tai, ką režisierius kine vertino labiausiai: kai iš vieno kadro gali atpažinti filmo autorių. Būtent toks yra jo paties kinas, kurio nesupainiosi su niekuo kitu. Visada nespalvotas vaizdas, suteikiantis pasakojamai istorijai sakmės ar epo lygmenį. Ilgi kadrai (pvz., beveik tris valandas trunkantis „Turino arklys“ sudarytas iš 30 kadrų), lėtas tempas. Siužeto beveik nėra arba jis nusakomas vienu dviem sakiniais. „Visos istorijos kartojasi nuo Senojo Testamento. Visi jas žinome, tai kam reikia vėl ir vėl jas kartoti“, – manė režisierius. Dialogai fragmentiški. Tačiau tai hipnotizuojantis pasaulis, kurio kartą pamatyti vaizdai nepaleidžia. Jo filmuose pataikoma į pačią būties esmę, ir tos įkritusios „šukės“ iš savęs nebeištrauksi.

Padaręs kine viską, ką norėjo ir galėjo, Tarras liovėsi kurti filmus. Po „Žmogus iš Londono“ („A Londoni férfi“, 2007) premjeros Paryžiuje jis per spaudos konferenciją pranešė, kad sukurs dar vieną filmą, ir viskas. Ir – kaip sakoma Jeano-Luc’o Godard’o filmo „Pamišęs Pjero“ tekstiniame komentare – Aussitôt dit, aussitôt fait (pasakyta – padaryta). „Turino arklys“, už kurį Berlyno kino festivalyje pelnė Didįjį žiuri prizą „Sidabro lokį“, buvo paskutinis. „Tai neabejotinai mano atsisveikinimo filmas, į jį sudėjau viską, – sakė Tarras. – Jei tęsiu, būsiu pasmerktas plagijuoti save ir daryti savo stiliaus kopijas. Aš to nenoriu.“ Paliko tą daryti gausiems savo sekėjams, bandantiems kurti panašius filmus.

O kaip viskas prasidėjo? „Aš nenorėjau būti kino režisierius. Gal ir iki šiol savęs juo nelaikau. Bet kai man buvo keturiolika, gavau dovanų 8 mm „Quartz“ kamerą. Laikiau ją paprastu žaisliuku. Tačiau tuo metu veikė „Orfeo“ grupė (Orfeo csoport), nepriklausomų menininkų kolektyvas, aš sukiojausi aplinkui ir bandžiau kažką daryti. Susibūrėme į „Dzigos Vertovo“  grupę ir nuo tada, galima sakyti, mano likimas buvo nulemtas. Nufilmavome „Gastarbaiterius“ – apie romus, klajojančius po šalį ir ieškančius darbo. Laimėjome mėgėjų filmų festivalyje, rodėme tą filmą vyrų darbininkų bendrabučiuose, bet užsitraukėme partinės vadovybės nemalonę. Kai būdamas aštuoniolikos norėjau stoti į universitetą studijuoti filosofijos, buvo pasakyta, kad net nesvajočiau apie aukštuosius mokslus Vengrijoje. Pradėjau dirbti laivų statykloje. Po poros metų nuo sunkių krovinių kilnojimo ėmė streikuoti nugara, pasekmes jaučiu iki šiol“, – pasakojo režisierius.

Paskui vis dėlto buvo studijos kino mokykloje pas žinomą kino ir operos režisierių Miklósą Szinetárą. Tarras labai jį gerbė ir mylėjo, o labiausiai vertino jo liberalumą bei humoro jausmą. Kaip tvirtino viename interviu, iki mirties neužmirš svarbiausio jo pamokymo: „Visada turėk pase tuščią puslapį vizai, o automobilio bake – tiek benzino, kad pasiektum Vieną.“ Tiesia, bekompromise laisva laikysena Béla Tarras pasižymėjo visą gyvenimą.

Didžiausia kino mokykla jis laikė Godard’o filmus. „Kino mokykloje pamačiau „Iki paskutinio atodūsio“. Žiūrėdamas šį filmą pradėjau suprasti, kas yra forma kine. Iki tol mano galvoje tiesiog sukosi visokios idėjos. O tada supratau, kad jos turi įgauti ir formą. Man buvo įdomu sukurti erdvę judėjimui“, – sakė režisierius. Ir tai, kuria kryptimi filmuoji, kaip kadruoji, kaip krinta šviesa, ką palieki tamsoje, ką apšvieti, Tarras laikė moraliniais, o ne tik kūrybiniais ar techniniais pasirinkimais. Čia irgi galima atsekti didžiojo JLG įtaką.

Tarro ilgametražis debiutas „Šeimos lizdelis“ („Családi tűzfészek“, 1979), laimėjęs pagrindinį apdovanojimą Manheimo kino festivalyje, gerokai skiriasi nuo vėlesnių jo filmų. Tai dokumentine maniera nufilmuota juosta apie šeimos gyvenimą griaunančius socialinius ir politinius mechanizmus komunistinėje Vengrijoje. Kaip apibūdino režisierius: „Iš pradžių jie sutrypia tavo orumą, paskui atima psichinę ir fizinę sveikatą.“

Prie kitokios kinematografinės stilistikos, išgarsinusios jo vardą, Tarras pradėjo artėti ėmęs bendradarbiauti su rašytoju, 2025 m. Nobelio premijos laureatu László Krasznahorkai. Iš pradžių buvo filmas „Prakeikimas“ („Kárhozat“, 1988), vėliau – „Šėtono tango“, „Verkmeisetrio harmonijos“, „Turino arklys“. Tarras visada dirbo su nuolatiniais bendražygiais: žmona, montažo režisiere Ágnes Hranitzky, kompozitoriumi Mihály Vígu, operatoriumi Fredu Kelemenu.

O kaip jam pavykdavo iš aktorių išgauti tas neužmirštamas būsenas, išraiškas? Filmavo ir „ultraprofesionalus“ (Tilda Swinton, Hanna Schygulla), ir neprofesionalus. „Rinkdamasis aktorius galėjau siūlyti tik jiems pritaikytą istoriją, užuot tikėjęsis, kad jie ką nors tokio suvaidins, – pasakojo režisierius. – Tiesiog renkiesi jautrius ir protingus žmones. Visada sakiau – nevaidink, tiesiog būk, išsaugok savo individualybę. Larsas Rudolphas, vaidinęs Valušką, buvo gatvės muzikantas, o filmavosi su  Schygulla „Verkmeisetrio harmonijose“. Abiem reikalavimas buvo tas pats – nevaidinti.“

Pradėjęs nuo socialiai jautrių temų, vėliau savo svarbiausiuose filmuose Tarras skverbėsi į žmogaus būtį, kurią reikia ištverti. Diena po dienos darai tą patį, bet kiekviena diena yra šiek tiek kitokia, o gyvenimas vis silpnėja, kol galiausiai išnyksta. To nepakeisi.

„Kai tau aštuoniolika, nori pakeisti pasaulį. O dabar galvoju, kad kažkiek pakeičiau kinematografinį stilių. Gal tai vis dėlto šio to verta?“ – svarstė viename paskutinių savo interviu Béla Tarras.