Metamorfozių meistras

Trūkinėjantys, fragmentuoti, subjektyvūs Kluge’s filmai dažnai remiasi istorine medžiaga, nagrinėja Vokietijos praeitį, nacizmo patirtį bei jo apraiškas demokratinėje visuomenėje. Kūrybos tyrinėtojai akcentuoja, kad, nepaisant meninių eksperimentų įvairovės, galima nesunkiai atsekti pagrindinę autorių dominančią temą: kaip didieji politiniai žaidimai veikia paprastų žmonių likimus ir kokias žaizdas palieka trauminės patirtys. Kaip nutinka, kad katastrofiški politiniai sprendimai, priimami vadovaujantis nepamatuotomis asmeninėmis ambicijomis ar netgi didybės manija, galiausiai pražudo milijonus žmonių? Šį klausimą Kluge kėlė visą savo gyvenimą, ir nors pasikeitė laikai ir ištisos kartos, galime suprasti, koks jis aktualus.

Alexanderis Kluge gimė Halberštate 1932 m. ir nuo kūdikystės dienų pateko į istorinių įvykių sūkurį. Gavusi daugiau nei trečdalį rinkėjų balsų, į valdžią atėjo kraštutinių dešiniųjų radikali politinė jėga – nacionalsocialistų partija su Adolfu Hitleriu priešakyje. Rasistinė ideologija netruko peraugti į žydų pogromus, o agresyvi ekspansija sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. 1945-ųjų pavasarį sąjungininkai intensyviai bombardavo Vokietijos miestus, įskaitant ir Halberštatą. Trylikametis paauglys vos išgyveno – jis matė, kaip JAV bombonešiai sunaikino jo gimtuosius namus, o išpuoselėtą viduramžių miestelį pavertė griuvėsių krūva. Ten daugiau nebebuvo ką veikti, tad motina su sūnumi persikėlė į Vakarų Berlyną. Baigęs gimnaziją, Kluge studijavo teisę, istoriją ir bažnytinę muziką Marburge bei Frankfurte, kur lankė filosofo Theodoro W. Adorno paskaitas. Būtent jis paskatino teisės daktaro laipsnį įgijusį jaunuolį domėtis kinu ir 1958-aisiais supažindino su garsiuoju ekspresionistu Fritzu Langu, filmavusiu nuotykinį epą „Ešnapuro tigras“ („Der Tiger von Eschnapur“, 1959). Nors Kluge buvo priimtas dirbti asistentu, mieliau leido laiką kino studijos kavinėje, kur užrašinėjo trumpas istorijas ir pastabas. Situacija buvo daugiau nei aiški – net ir talentingų režisierių kuriamas tradicinis vokiečių kinas išsisėmė, jis nekelia jokių esminių klausimų ir kaip įmanydamas vengia akistatos su realybe. Todėl 1961-aisiais Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje pasirodžiusi Kluge’s ir Peterio Schamoni eksperimentinė dokumentinė juosta „Žiaurumas akmenyje“ („Brutalität in Stein“) buvo absoliučiai novatoriška ir savo turiniu, ir forma. Kapotas montažas, iš atskirų praeities ir dabarties fragmentų dėliojama kompozicinė struktūra, tikrovės ir vaizduotės sandūra – visa bylojo apie naują kino estetiką ir kvietė permąstyti istorinę atmintį. Nufilmuoti apleisti nacių partijos pastatai Niurnberge, vis dar liudijantys apie gigantiškus užmojus ir kraupius nusikaltimus, Hitlerio kalbų įrašai atskleidė brutalią totalitarinės ideologijos prigimtį, o finale – ir jos žlugimą.

Praėjus metams po filmo „Žiaurumas akmenyje“ premjeros, 26 režisieriai, scenaristai, prodiuseriai ir operatoriai paskelbė Oberhauzeno manifestą, skelbiantį Vokietijos kino atgimimą. Kluge buvo vienas iš jo signatarų ir aktyviai veikė siekdamas įteisinti kino finansavimo sistemos reformą. Kartu su Edgaru Reitzu ir Detlevu Schleiermacheriu jis įsteigė Ulmo filmų kūrimo institutą, prisidėjo prie Jaunojo vokiečių kino kuratoriumo veiklos. Manifesto idėjomis pagrįstas ir pirmasis pilno metražo Kluge’s vaidybinis filmas „Atsisveikinimas su praeitimi“ („Abschied von Gestern“, 1966 , JAV rodytas kaip „Yesterday Girl“). Pagrindinė veikėja – jauna žydė Anita G., pabėgusi iš Rytų Vokietijos, bando susikurti naują gyvenimą Vakaruose, tačiau apkaltinama vagyste ir įkalinama. Išėjusi į laisvę Anita mėgina atsiriboti nuo savo praeities, tačiau tai nėra lengva. Inertiškai funkcionuojančioje sistemoje ji yra tik prašalaitė – vieniša, neturtinga emigrantė, nepajėgi prisitaikyti prie jai svetimų socialinių normų. Venecijos kino festivalyje filmas buvo apdovanotas „Auksiniu liūtu“ – pirmuoju tokiu reikšmingu įvertinimu vokiečių kinui po Antrojo pasaulinio karo. Ieškodamas humaniškesnių, mažiau varžomų meninės raiškos būdų, Kluge rėmėsi prancūzų Naujosios bangos principais ir kartu plėtojo savitą, asociacijomis grįstą analitinį stilių. Jo filmų tikrovė fragmentuota, patiriama naratyvinei logikai nepaklūstančiais pojūčiais, puikiai išreiškiančiais vidinį herojų pasimetimą.

Kvestionuodamas socialines ir politines normas, Kluge daug dėmesio skyrė lyčių stereotipų dekonstrukcijai. Ir „Atsisveikinimas su praeitimi“, ir vėliau pasirodę filmai „Aktoriai po cirko kupolu: sutrikę“ („Die Artisten in der Zirkuskuppel: ratlos“, 1968, Venecijos kino festivalio prizas), „Patriotė“ („Die Patriotin“, 1979) įsiminė ryškiais moterų portretais, kalbant apie diskriminaciją, manipuliacijas, patriarchalinės visuomenės sąstingį. Namų šeimininkės Rosvitos Bronski metamorfozė filme „Namų vergės darbas nepilnu etatu“ („Gelegenheitsarbeit einer Sklavin“, 1973), kai ši nelegalius abortus atliekanti trijų vaikų motina tampa politine aktyviste, atspindėjo tuo metu stiprėjančio feministinio judėjimo aktualijas, pašiepė vokiečių vyrų veidmainystę ir mizoginiją. Kanų kino festivalyje FIPRESCI prizu apdovanota satyra „Stipruolis Ferdinandas“ („Der Starke Ferdinand“, 1976) netikėta forma priminė cinišką ir pražūtingą fašizmo bei stambiojo verslo sąjungą XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Pagrindinis veikėjas Ferdinandas – policijos pareigūnas, pakilęs karjeros laiptais iki fabriko saugumo vadovo. Apsėstas minties apsaugoti įmonę nuo realių ir įsivaizduojamų grėsmių, galiausiai peržengia visas ribas ir ima terorizuoti konkurentus, netgi nušauna ministerijos pareigūną. Pasitelkęs juodąjį humorą, Kluge aiškiai parodė, kaip neribota galia, noras viską kontroliuoti ir, tiesą sakant, siauraprotiškumas atveda į fašizmą. Ne mažiau politiškai angažuotas ir novelių filmas „Vokietija rudenį“ („Deutschland im Herbst“, 1978), sukurtas reaguojant į 1977 m. įvykius, kai kraštutinių kairiųjų organizacijos RAF kovotojai pagrobė ir nužudė vokiečių pramonininką, buvusį esesininką Hannsą Martiną Schleyerį. Tai bendras vienuolikos režisierių darbas, įskaitant Klugę, Edgarą Reitzą, Rainerį Wernerį Fassbinderį, Volkerį Schlöndorffą. Perteikdami smurtinę to meto atmosferą režisieriai dokumentinę medžiagą derino su inscenizuotomis scenomis, atspindinčiomis visuomenę apėmusią paranoją ir susiskaldymą. Kluge savo novelę „įrėmino“ laidotuvių vaizdais, – iš pradžių Schleyerio, o po kelių dienų ir RAF lyderių Andreaso Baaderio, Gudrun Ensslin ir Jeano-Carlo Raspe, kurie nusižudė (ar buvo nužudyti) kalėjime. Paskutiniai filmo kadrai – keliu einanti moteris su vaiku – palieka mus be atsakymo į klausimą, kas iš tiesų įvyko.

„Manau, kad būtent jausmai išjudina ir veikia mūsų pasaulį. Nors neturi jokios institucinės galios, jie viską persmelkia“, – sakė Kluge apie FIPRESCI prizu Venecijos kino festivalyje apdovanotą eseistinį filmą „Jausmų galia“ („Die Macht der Gefühle“, 1983). Pačiam autoriui tai buvo vienas svarbiausių kūrinių, apibendrinančių jo ieškojimus ir pastangas apmąstyti ambivalentišką kino, kaip viešos jausmų erdvės, prigimtį. Pabrėžtinai nenuosekli filmo struktūra, palikti loginiai prieštaravimai ir kontrastingi, tarpusavyje nesusiję epizodai atkartojo neapčiuopiamus, dažnai iracionalius emocijų atsiradimo ir jų stimuliavimo mechanizmus, tokius kaip kinas ir opera. Todėl į bendrą filmo audinį įkomponuojami ir mirštančio vaiko, ir Pirmojo pasaulinio karo vaizdai, ir citatos iš Lango istorinio epo „Nibelungai“ („Die Nibelungen“, 1924) bei operos „Rigoletas“ užkulisiai. Stilistiškai jie nesudaro visumos, tačiau būtent to ir siekė autorius, savo filmų estetiką palyginęs su „netvarkinga statybų aikštele“. Intertekstualumas ir eklektiškumas dažnai pasitelkiami siekiant sąmoningai ir sistemingai ardyti mūsų suvokimo ir vertinimo klišes. Avangardiniu polėkiu ir monumentalumu išsiskiria ir bene ambicingiausias Kluge’s filmas „Naujienos iš ideologinės antikos: Marxas, Eizenšteinas, „Kapitalas“ („Nachrichten aus der ideologischen Antike: Marx/Eisenstein/Das Kapital“, 2008). Per devynias su puse valandos atkuriamas Sergejaus Eizenšteino nebaigtas projektas – filmas apie Karlo Marxo „Kapitalą“. Jis pasitelkiamas analizuojant šiuolaikinio politinio kino sampratą, sparčiai besivystančias technologijas ir apskritai XX a. istorijos katastrofas.

Nors 1987 m. Kluge, kai kurių analitikų teigimu, sudarė „faustišką sandėrį“, įsteigdamas televizijos projektų kūrimo ir gamybos įmonę DCTP bei prodiusuodamas įvairias kultūros laidas, noras eksperimentuoti su kino kalba ir naujomis technologijomis niekur nedingo. Sulaukęs devyniasdešimties Kluge Roterdamo kino festivalyje pristatė du filmus, sukurtus pasitelkiant dirbtinį intelektą: „Kosminės miniatiūros“ („Cosmic Miniatures“, 2024) ir „Primityvi įvairovė“ („Primitive diversity“, 2025). Pastarasis pavadinimas – tiesioginė nurodą į ankstyvą nebylųjį kiną, kurį Kluge priima kaip paguodą sunkiais laikais, sakydamas: „Negalima neigti ar ignoruoti karčios realybės. Tačiau pats kino suvokimas remiasi kai kuo komfortišku, pagrįstu jo prigimtimi: tai yra šviesos žaismas. O šviesa guodžia net tamsiausią naktį.“