Mane domina kelionė į nežinią

Jūs – pripažintas britų režisierius, BAFTA premijos laureatas, bet staiga sukūrėte filmą Lenkijoje ir apie Lenkiją. Kodėl dabar ir kodėl savo pirmajam lenkiškam filmui pasirinkote pusės amžiaus senumo istoriją?

 Niekad apie save nemąsčiau tautinėmis kategorijomis ir niekad nelaikiau savęs britų režisieriumi, tiesiog kūriau filmus ten, kur gyvenau, – Anglijoje. Šie filmai nebuvo tipiškai britiški nei forma, nei turiniu. Anksčiau kūriau dokumentinius filmus britų televizijai ir už britų pinigus, bet juos filmavau Vidurio, Rytų Europoje, Balkanuose, Rusijoje. Tiesiog visada kuriu filmus apie tai, kas aktualu man. Nesu profesionalas, kuriantis filmus tam tikrame kontekste. Esu lyg pusiau mėgėjas. Taip atsitiko, kad mano gyvenime buvo laikotarpis, kai domino platusis pasaulis, ir tada kūriau dokumentinius filmus, tiesa, gana asmeniškus, bet vis dėlto dokumentinius filmus apie konkrečius dalykus. Paskui kūriau vaidybinius pasakojimus apie meilę, mirtį, tremtį Anglijoje, o priešpaskutinį filmavau Prancūzijoje, Paryžiuje, kuris filme neprimena Paryžiaus, ir visas filmas yra keistas kultūrų hibridas. Po šio filmo apie žmogų, kuris atsidūrė akligatvyje, pajutau, kad atėjo apmąstymų, sugrįžimo į praeitį laikas. Matyt, tai susiję su amžiumi, nes jau suėjo penkiasdešimt, vaikai suaugo ir paliko namus, tad laikas susimąstyti apie praeitį, šaknis. Todėl „Ida“ yra lyg mano sugrįžimas, tačiau ne tik į Lenkiją, bet ir į laikus, kai gimiau, augau, sugrįžimas į pasaulį, kurį pamačiau iš pat pradžių, kuris liko giliai mano atmintyje ir vaizduotėje.

Ar pagrindinės filmo herojės turėjo prototipus?

Ne, prototipų nebuvo. Bet taip visada atsitinka, kad kuriant fikciją ir kažką prasimanant į filmą perkeliami ir gyvenimo fragmentai. Iš pradžių sumanymas buvo gana abstraktus: norėjau kurti filmą apie tikėjimą, tapatybę ir krikščionybę, kurios suvokimas Lenkijoje, mano galva, gana ribotas. Dauguma lenkų sutapatina krikščionybę su Katalikų bažnyčia, o jų požiūris į krikščionių tikėjimą man atrodo siaubingai gentiškas ir techniškas. Vienuolės personažu norėjau pasakyti, kad krikščionių tikėjimas – šis tas daugiau nei tautinė ar genties priklausomybė, ir priminti apie transcendentinį religijos lygmenį. Vandos personažas susidėjo iš kelių prototipų. Kadaise Oksforde sutikau gana žavią pagyvenusią ponią, kuriai buvo per aštuoniasdešimt, vardu Helena Wolińska-Brus. Vėliau sužinojau, kad jos praeityje buvo stalinizmo laikotarpis, kad 6-ajame dešimtmetyje ji buvo garsi prokurorė. Man tai sukėlė šoką, nes buvo sunku susieti tą išmintingą, sąmojingą ir labai žmogišką moterį su fanatike, dalijančią pasaulį į juoda ir balta. Be abejo, tai suteikė impulsą tolesniems apmąstymams, bet, pasikartosiu, Vandos personažą sudaro skirtingų moterų bruožai, nes jai būdingas ir humoro jausmas, ir poreikis vienu metu mėgautis gyvenimu, turėti šeimą ir tikėjimą. Beje, Vandos dilemos labai šiuolaikiškos, juk dauguma moterų nori visko ir iškart. Taigi tai nėra konkrečiu laiku apibrėžiamas ir vienu prototipu grįstas personažas. Apskritai, kurdamas filmus, net dokumentinius, visada stengiuosi kalbėti apie universalius dalykus. Jei paaiškėja, kad filmas neturi to universalaus skambesio, manau, kad jis nepavyko, kad jis – tik iliustracija, bandymas kažką papasakoti. Viliuosi, kad „Ida“ nebus suvoktas kaip sąskaitų su praeitimi ar su konkrečiais žmonėmis suvedinėjimas.

Kai žiūri filmą, kuriame tarpusavyje nuostabiai dera visi komponentai – aktorių vaidyba, operatoriaus darbas, muzika ir pan., atrodo akivaizdu, kad jokios kitos aktorės negalėjo suvaidinti pagrindinių herojų, kad filmas privalo būti nespalvotas, o ekrano proporcijos – tradicinės 3:4. Kas Jums buvo akivaizdu, kaip pradėjote filmuoti?

Niekas nebuvo akivaizdu. Kai gimsta filmas ar apskritai koks nors kūrinys, niekas nėra akivaizdu. Žmogus jaučia, kad kalasi kažkokia esmė, link kurios jis aklai juda, ir reikia įjungti intuiciją, intelektą, skonį, aktorių ar vizualios formos nuojautą, kad atsirastų filmas. Žinoma, yra filmų (komercinių ir meniškų), kai sekama tam tikra formule, bet man įdomus visas ieškojimo procesas, kelionė į nežinią, vienintelės geros ir tikros formos atradimas. Čia ir glūdi visas kino kūrimo malonumas, kai kelionės pabaigoje staiga ta nežinia tampa gerai žinoma ir suvoki, kad filmui tinka tik tas vienintelis pasakojimo būdas. Pabaigtas toks filmas gali pasirodyti labai paprastas, bet aš žinau, kad jis gimė iš visiško chaoso, įvairių sumanymų, personažų, temų bei formalių sprendimų, kurių dalį rašydamas scenarijų išmečiau. Turiu savą šio sudėtingo proceso apibrėžimą, kuris, beje, ne toks ir originalus: filmo ar ko nors, kas gali būti menu, kūrimas – tai tvarkos chaose ieškojimas. Tačiau pirmiausia reikia turėti įdomų chaosą, kad iš jo prasikaltų įdomi forma.

Ar ilgai ieškojote pagrindinių vaidmenų aktorių?

Vandos vaidmeniui nebuvo daug kandidačių. Tai labai sunkus vaidmuo, tad turėjo būti tikrai didelė aktorė, o atrasti didį talentą tarp tokio amžiaus iki tol visai nežinomų aktorių atsitinka retai. Buvo trys ar keturios kandidatės, bet Agata Kulesza pasirodė visa galva už jas aukščiau. Tačiau rasti aktorę Idos vaidmeniui pasirodė nelengva. Ilgai ieškojau tarp profesionalių aktorių, teatro mokyklų studenčių ir jau net buvo apėmusi neviltis, bijojau, kad nerasiu. Man reikėjo netipiškos merginos, kuri, kaip čia pasakius, nekvepia dabartimi ir nėra istoriška, neturi šiuolaikinės mimikos, apskritai neturi jokios mimikos, o tai labai sunku. Dar jai reikėjo turėti stiprų charakterį. Studentė Agata Trzebuchowska, kuri nėra ir nenori būti aktorė ir kurią galiausiai suradome, pasižymėjo visais Idai reiklaingais bruožais: šiek tiek nedabartine, tarsi belaike išvaizda, socialinių įgūdžių komunikuoti veidu stoka ir dar didžiuliu protu bei sugebėjimu koncentruotis. Tai tvirta mergina, kuri iš pradžių mąsto, paskui kalba, nedalyvauja socialiniuose žaidimuose ir neflirtuoja su pasauliu. Jos labai turtingas vidinis pasaulis. Tai reta. Kai ją suradau, žinojau, kad jau turime filmo pagrindus.

Ar dokumentininko patirtis praverčia kuriant vaidybinius filmus?

Žinoma. Pirmiausia tokia patirtis suteikia drąsos reaguoti į tai, kas vyksta priešais kamerą, nesilaikant įsitvėrus prastos literatūros. Man dauguma filmų – antrinė literatūra, kurią vargšas režisierius turi perkelti į ekraną. Dokumentinis kinas moko atvirai žiūrėti į scenarijų, darbą filmavimo aikštelėje, todėl filmo kūrimas primena skulptoriaus darbą. Nors aš niekad nebuvau tipiškas dokumentininkas, bėgiojantis paskui įvykius. Savo filmus labiau konstruodavau, plaukiau prieš tikrovės srovę. „Idos“ prodiuserę Ewą Puszczyńską iš pradžių pašiurpino mano labai „neindustrinis“ požiūris į darbą: per dieną nenufilmuodavau trijų ar keturių scenarijaus puslapių, net ir pats scenarijus buvo įtartinai trumpas. Bet paskui ji suprato ir net pasakė, kad iš tikrųjų rašau scenarijų kino kamera. Yra tam tikras literatūros žemėlapis, kuriuo judame, scenos, dialogai, bet aš visąlaik jį perrašinėju, ir svarbu tik tai, kas mane veikia, kai žiūriu per kameros langelį, tiksliau, į jos monitorių. Visa kita – kaip malūno vanduo. Dokumentinis filmas, žvelgiant teoriškai, nekuriamas, žmogus neva fiksuoja tikrovę, bet iš tikrųjų dokumentiniuose filmuose visąlaik lipdžiau kažkokią paratikrovę. Vaidybiniame taip pat elgiuosi panašiai.

Būti kartu ir režisieriumi, ir scenaristu – kine įprastas reiškinys. Koks turėtų būti svetimas scenarijus, kad Jus sudomintų?

Nekuriu filmų pagal kitų parašytus scenarijus, nes netikiu scenarijumi. Žinau, kad scenarijus turi būti, bet scenarijus ir režisūra man yra tas pats, tai tęstinumas. Kartais gauti scenarijai mane sudomina, bet paskui jaučiu, kad negaliu to perkurti savaip, nes svarbus ne pasakojimo būdas, o pasaulis, kuris mane domina. Man buvimas rašytoju nėra sėdėjimas už rašomojo stalo, tai tik nuolatinis pasaulio išsigalvojimas. Režisierius, kuriantis filmą kieno nors scenarijaus pagrindu, filmavimo aikštelėje rūpinasi, kaip viską padaryti įdomiai techniškai. Kai pats esi autorius, visą laiką pergalvoji ir perrašinėji, kažkuo abejoji, kažkas nauja šauna į galvą, viena pridedi, kita atimi. Tai nervina labiau, bet ir jaudina. Tad šis klausimas ne man, nes man režisūra ir scenarijaus rašymas – vientisas procesas.

Kaip sekėsi dirbti su lenkų filmavimo grupe? Ar ji skyrėsi nuo kitų šalių grupių?

Buvo nuostabu, nors su tais žmonėmis, kuriuos surado prodiuserė, anksčiau niekad nebuvau dirbęs. Apskritai žmonės ten, kur kinematografijos pažengusios, gana panašūs. Anglijoje jie techniškesni, mažiau domisi visuma, bet yra puikūs profesionalai. Prancūzų grupė taip pat buvo profesionali, o kartu fantastiškai jautri, bet filmas ten kuriamas be galo lėtai ir brangiai. Prancūzai buvo sinefilai, net kino kamerą aptarnaujantis žmogus gerai išmanė literatūrą, lankydavosi teatre, o kiekvienas elektrikas buvo matęs visus Godard’o ar Bressono filmus. Lenkų grupė buvo tarp vienų ir kitų, bet tikrai labai angažuota ir techniškai gabi. Dėl įvairių priežasčių nekūriau filmo su žmonėmis, su kuriais kadaise esu dirbęs, nes buvo per mažai pinigų, kad galėčiau pakviesti bendradarbius iš Anglijos. Tačiau tie, su kuriais dirbau Lenkijoje, iš tikrųjų buvo puikūs. Pradėjome filmą su operatoriumi, su kuriuo jau buvau dirbęs, bet jis gana greit iškrito iš filmo, nes susirgo, tad toliau filmavome „Idą“ su jaunu vaikinu, kuris iš pradžių dirbo kameros operatoriumi ir prieš tai nebuvo nufilmavęs nė vieno filmo. Paaiškėjo, kad jis talentingas, drąsus ir kupinas energijos. Nors tai buvo jo debiutas, nors kadruotė gana beprotiška, o pasakojimo būdas – rizikingas, jis nepalūžo ir nieko neišsigando. Paskui suvedinėjau garsą su danu, kuris prieš tai daugiausia dirbo su veiksmo filmais, bet taip įsitraukė, kad po kurio laiko viskas ėjosi kaip iš pypkės. „Ida“ jau buvo pasiekusi tokią formą ir turėjo savitą stiprų pobūdį, kad liko tik sekti, ko tas filmas nori.

„Ida“ – labai lenkiškas filmas. Kaip jį supranta žiūrovai kitose šalyse? Ar lenkiškos realijos kitur aiškios?

„Ida“ labai gerai suprantama. Žmonėms nerūpi realijos. Aš ir nenorėjau, kad tai būtų aiškinantis, iliustruojantis filmas. Neseniai grįžau iš Kolumbijos, kur žiūrovai puikiai suprato „Idą“, tiksliau, jos poetinį meditatyvų sluoksnį, kaip filmą apie tapatybę, tikėjimą, mirtį, gyvenimo prasmę, bet taip pat ir kaip filmą apie individo ir istorijos susidūrimą, apie tai, kad yra situacijų, kuriose žmogus neturi šansų prasimušti. Žinoma, Kolumbijoje iškart pulta lyginti su jų istorija, nes ten vyko pilietinis karas, šalis buvo pasidalijusi, daug žmonių žuvo ir kiekvienoje šeimoje vyko tragedijos. Korėjoje, Pusano festivalyje, žiūrovus taip pat sujaudino ne tik personažų likimai, bet ir istorinis fonas, nes ir ten 6-ajame dešimtmetyje per karą žuvo milijonai. Dabar filmas rodomas Ispanijoje, ir kritikai iškart pajuto sąsajas su jų šalyje vykusiu pilietiniu karu, su to karo paslaptimis, padalytu lojalumu ir kiekvieno į istorijos sūkurį įmesto personažo paradoksais. Pasaulyje, kuris yra aistoriškas, kuriame mažai kas vyksta, pavyzdžiui, dabar Vakaruose, panašios situacijos suprantamos šiek tiek mažiau, bet daugumoje šalių, kuriose filmas rodomas, žmonės turi istorinę savimonę. Jie suvokia, kad būna situacijų, kai žmogus vis tiek pralaimi, kad ir ką darytų, kad gyvenimas yra perpildytas tragizmo, o kiekvienas personažas – paradoksalus ir pasirengęs viskam.