Esu pasakotojas
Pokalbis su „Sengirės“ režisieriumi ir operatoriumi Mindaugu Survila
Pokalbis su „Sengirės“ režisieriumi ir operatoriumi Mindaugu Survila
Studijavote biologiją. Kodėl nusprendėte apie gamtą kalbėti kinu?
Kai mokiausi penktoje klasėje, jau buvo atsiradusios VHS kameros, ir mano auklėtojos vyras tokią turėjo. Tada ji buvo kažkoks stebuklas, ir dar vienintelė Utenos rajone. Per mokyklos žiburėlį jis sugalvojo tokią pramogą – pafilmuoti susodintus vaikus. Filmuodamas manęs paklausė, kuo noriu būti užaugęs. Atsakiau, kad gamtos fotografu arba operatoriumi. Taip nuo penktos klasės ir einu šia linkme. Dabar kiekviename mobiliajame telefone yra kamera, o tada ji kainavo panašiai kaip namą pasistatyti. Antrame kurse mano brolis iš užsienio parvežė mažytę H8 kamerytę, tad galiausiai įsigijau darbo įrankį. Tada ir pradėjau filmuoti. Kad suprasčiau, ką filmuoju, nusprendžiau baigti biologijos studijas, o tada ėmiau mokytis kino.
Iš ko ir kaip jo mokėtės?
Pagrindinis mano mokytojas buvo šviesaus atminimo operatorius Audrius Kemežys. Kurdamas filmą „Stebuklų laukas“ apie žmones, gyvenančius prie Kariotiškių sąvartyno, supratau, kad tema labai gera, bet man sunku filmuoti, kažkas ne taip. Nusprendžiau kreiptis į dokumentikos režisierių Audrių Stonį. Parodžiau jam medžiagą, ir jis supažindino mane su Kemežiu. Žiūrėdamas medžiagą jis kalbėjo: „Va, tai nebus nu filmuota. Aha, kaip ir sakiau. O dabar pasuksi kamerą kur nereikia. Va, kaip ir sakiau.“ Iki tol galvojau, kad filmuoju neblogai, bet kai susipažinau su Kemežiu, supratau, kad visiškai nieko nemoku. Todėl tiesiog pasisiūliau būti jo asistentu. Sutiko. Pirmas mano darbas buvo padėti filmuojant kažkokias teatro instaliacijas. Rinkau ten šiukšles. Kameros, šiukštu, net uostyt neduodavo. Paskui kviesdavo padėti ir prie kitų filmų. Skirdavo pačius juodžiausius darbus. Padėjau filmuojant Stonio filmą „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim“, – apie šeimą, atstatinėjančią sudegusį namą. Filmavimai vyko gaisravietėje. Ten buvo pilna vinių, stiklų, geležgalių. Turėjau tampyti laidus, statyti lempas, ir nesvarbu – lyja nelyja. Taigi baigiau labai gerą Kemežio mokyklą. Po „Stebuklų lauko“ jis man sako: „Gerai, tu jau operatorius, eik dirbt.“ Bet aš vis tiek norėdavau pas jį sugrįžti, kad ir vienai dienai. Buvo labai įdomu, kokį dar maksimumą sugebės išspausti toks ekstremalus žmogus. Paskui dirbau su Stoniu ir Sergejumi Loznica. Jie taip pat buvo mano mokytojai. Net ir dirbdamas juodžiausius darbus daug išmoksti, nes matai, kaip yra sprendžiamos iškilusios problemos. Vienas pats gali galvoti mėnesius, o čia, aikštelėje, iškart matai sprendimus. Nesvarbu, kad nežiūri pro kameros akį, ne filmuoji ir negalvoji, kaip čia pastačius kamerą.
Išmokęs filmuoti, ėmėtės ir režisūros.
Nemanau, kad esu režisierius, gal labiau pasakotojas. Filmą „Sengirė“ padariau ne todėl, kad jaučiau norą režisuoti – norėjau papasakoti, ką turime unikalaus ir dar galime išsaugoti. Mano vidinis siekis kuriant filmą yra ne pinigai, o žinios perdavimas. Filmuodamas sąvartyno žmones taip pat norėjau papasakoti apie kitą jų gyvenimo pusę, ne tą, kurią pateikia spauda. Paskata buvo ne režisūrinės ambicijos, o noras papasakoti apie tai, kas tuo metu man atrodė labai svarbu. Netgi siekiu kuo mažiau režisuoti, kuo mažiau kištis į tikrovę, nieko negražinti.
Savo filmais pasakojate stebėjimus. Kodėl pasirinkote būtent tokį filmų kūrimo būdą?
Toks mano filmavimo būdas – ilgai laukti ir stebėti. Bandau parodyti tikrovę, kokia ji yra. Aišku, visiškai nesikišti į gamtą neįmanoma – vien tik važiuodamas mašina nužudai begalę uodų. Nenoriu primesti vienintelės versijos, todėl filmuose nėra ir užkadrinio balso. Manau, kad taip pasakojama istorija mažiausiai veikia filmo aplinką ir herojų veiksmus. Nesu Michaelas Moore’as, prikišamai savo nuomonės neperšu. Jeigu pajusi, kad tau kažkas kišama, iškart užsiblokuosi. Jei žiūrovas nepatiki užkadriniu balsu, jis iškart atmeta ir vaizdą. Nenoriu susiaurinti žiūrovo suvokimo. Kiekvienas turime savo galvą ir viską suprantame savaip. Tiesiog noriu pridėti dar daugiau dėlionės detalių, o žmogus jau pats ją susidės kaip tinkamas.
„Sengirei“ ruošėtės aštuonerius metus, filmavote dar penkerius. Kaip per tą laiką keitėsi technologijos ir ar smarkiai pakito pirminis filmo sumanymas?
Kažkur neseniai perskaičiau, kad mėgėjai galvoja apie techniką, o profesionalai apie šviesą. Mano tikslas buvo sukurti filmą apie sengirę ir tikėjau, kad surasime geriausius techninius sprendimus. Pradėjome filmuoti su HDV kamera, bet per tuos aštuonerius metus toks vaizdas visiškai paseno. Prieš penkerius metus visi jau kalbėjo apie 4K kamerų kokybę, bet niekas dar nebuvo išbandęs. Supratome, kad kai filmas pasieks ekranus, tokia kokybė jau bus tapusi norma, tad filmuoti kitaip būtų negerai. Kamera kainavo milžiniškus pinigus, ją įsigyti padėjo rėmėjai. Daug dirbome, kad pasiektume tokią vaizdo kokybę. Taigi vaizdo technologijos pakito kelis kartus. Tačiau pirminis filmo sumanymas išliko toks pat.
Gyvūnų filmavimas turi savo specifiką. Esate pasakojęs, kad apgaudinėjate gyvūnus – ateinate dviese, vėliau vienas žmogus išeina, kad jie manytų, jog vėl liko vieni. Ar gyvūnus filmuoti sunkiau nei žmones?
Žmogus yra pats didžiausiais planetos plėšrūnas ir visi gyvūnai, kurie turi proto, jo bijo. Kad gyvūnai elgtųsi įprastai, jie turi visiškai tavęs nepastebėti, neužuosti ir negirdėti. Pavyzdžiui, nufilmuoti miško karalių briedį man užteko trijų dienų, bet nufilmuoti taip, kaip norėjau, prireikė trejų metų: ne besidairantį, suglaustom ausim, o atsipalaidavusį, tiesiog ramiai rupšnojantį žolę. Slėpėmės nuo visų ir kartais pasinaudodavom apgaule. Norint užfiksuoti skirtingas perspektyvas, reikėjo sugalvoti ir visokių patobulinimų. Pasidarėme specialias konstrukcijas, kad be garso lynu nusileistume nuo medžio. Gyvūnui nepasakysi atsistoti ten, kur krinta gera šviesa, bet dokumentikoje to nepasakysi ir žmogui. Gyvūnus filmuoti sudėtingiau, bet fiksuojant žmones atsiranda kitokių niuansų.
„Sengirėje“ nagrinėjamas žmogaus ir gamtos santykis. Ar žmogaus atsiradimas filme buvo būtinas?
Manau, kad taip. Žmogus, kurį matote filme, su mišku labai susijęs. Jis pusę gyvenimo praleido Sibire, o grįžęs į Lietuvą gyvena miškuose. Jis miškinis. Mieste žmonės zylutes batonu šeria, o jis kiekvieną dieną miško gyvūnams kapoja runkelius. Ateina stirnos, kurias jis vadina ožkom, o naktį elniai. Jis sėdi ir žiūri į juos. Išties, dėl žmogaus atsiradimo filme vos ne iki muštynių ginčijomės su montažo režisieriumi Danieliumi Kokanauskiu. Iš pradžių atrodė, kad filmo viduryje miške atsirandantis kiek sutrikęs žmogus griauna visą sengirės šventovę. Bet aš žūtbūt norėjau jį palikti, nes juk apie tai ir yra filmas. Galų gale pavyko nufilmuoti papildomus kadrus ir žmogų palikome. Jis filme kelia klausimus: ar žmogui reikalingas miškas ir ar miškui reikalingas žmogus? Galima įskaityti ir klausimą, ką mes saugome? Gorilas, pandas, banginius, liūtus. O sengirėje juk gyvena dešimtys tūkstančių įvairių organizmų. Apie daugelį jų mes išvis nieko nežinome, nedaug suprantame, neliūdėsim praradę. Bet dar daug galime išsaugoti.
Prieš pradėdami filmavimą su filmo prodiusere Ginte Žulyte rašėte scenarijų. Ką jau buvote jame numatę?
Svarbiausia buvo sudaryti gyvūnų rūšių, kurias norėtume nufilmuoti, sąrašą. Nebūtinai rečiausių, bet tipinių sengirės rūšių. O tai, kas įvyks miške, – sunkiai suplanuosi. Pasiūlyk geriausiam Holivudo scenaristui parašyti erelio ir kranklio sceną, abejoju, ar jis taip sugalvotų: atskrenda erelis su ant uodegos prišalusiu leduku, o tą leduką bando pavogti kranklys. Taigi scenarijuje surašėme gyvūnų rūšis, vėliau padedamas mokslininkų aš ieškojau, kur jie gyvena. Metų metus sprendžiau galvosūkį, kaip prie gyvūnų prieiti ir juos nufilmuoti. Tada dariau daug dublių, kad užfiksuočiau tokį, kurį būtų verta parodyti žiūrovams dideliame ekrane. Buvo rūšys ir ilgas stebuklų laukimas.
Papasakokite apie montažą. Metų ciklas, paros laikas, žemė, dangus, vanduo, gyvūnų dialogai ir mikroscenos. Ar viskas dėliojosi natūraliai, ar teko pavargti jungiant nufilmuotą medžiagą?
Iš pat pradžių žinojome, kad filme keisis metų laikai. Sengirė yra tūkstantmetė, todėl nebuvo svarbu, kad per kiekvieną metų laiką apsisuktų ir ištisa para. Gal struktūriškai montaže tai ir būtų stipriau, bet nusprendėme, kad tai neturi prasmės. Dar norėjome, kad gyvūnas pasirodytų vieną kartą. Yra kelios išimtys, bet dažniausiai prie to paties personažo negrįžtama. Vis kartojasi miegapelė, nes norėjosi parodyti, kad ji visą laiką miega, bet daugiau galvojome apie kitus dalykus.
Apie simbolines kadrų, vaizdų, gyvūnų dialogų reikšmes, sąsajas? Todėl ir apibūdinate filmą kaip dokumentinę poemą?
Taip. Filmas apie sengirę iš tikrųjų yra filmas apie gyvenimą. Paaiškinsiu labai paprastai: stovi berželis prie kelio, jeigu tai dokumentinis sakinys, tada galvoji, kokio aukščio, storio yra beržas. Leidiesi į detales ir daugmaž įsivaizduoji berželį ir kelią. Jei poetinis įvaizdis – tada detalės nėra svarbu, galvoji apie perkeltines prasmes. Gal tau toks vaizdas primins tėviškę, gal kažką kita. Taip mes galvojome ir apie šį filmą. Kiekvienas kadras turi perkeltinę prasmę. Paukštis nėra tik plunksnuotas sparnuotis. Montuodami „Sengirę“ su Danieliumi vartojome slaptažodį „National Geographic“. Jeigu pasakydavome „National Geographic“ – vadinasi, viskas blogai. Per daug nuspėjama, nėra sluoksnių. Reikia ieškoti kitų prasmių. Žiūrovai, pamatę filmą, yra pasakę – rodote netiesą, jonvabaliai juk neskraido. Aš sakau, neteisingai identifikavote, ten ne jonvabaliai, o dūšelės. Tai filmas ne apie mišką, o apie žmones. Tai tik priemonė kalbėti apie gyvenimą.
Papasakokite apie garsą, ne mažiau svarbų už vaizdą, ir puikų garso režisieriaus Sauliaus Urbonavičiaus darbą. Ar visas garsas buvo įrašinėjamas miške?
Įrašyti garsą ne miške būtų buvę kur kas greičiau ir kokybiškiau, bet buvau labai užsispyręs ir norėjau natūralaus garso. Gandras kleketuoja, uždėjai foną ir niekas neatskirs, bet man buvo svarbu važiuoti į mišką, statyti mikrofonus, grįžti po trijų dienų ir tikėtis reikiamo garso. O nuvažiavęs išgirsti, kaip gandrui pilve kažkas gurgia. To nesugalvosi. Arba kurtinio burbuliavimas: sunku įsivaizduoti, kaip tai gali skambėti. Manau, kad natūralus garsas, natūrali faktūra padėjo sukurti personažų charakterius.
Atitaikyti garsą nufilmuotam vaizdui turėjo būti nelengva.
Tokio garso, kuris įrašytas filmuojant, filme yra gal apie dvidešimt sekundžių. Bet pats procesas nebuvo sudėtingas, tiesiog reikėjo daug kantrybės. Žemesnes bangas, tarkim, varnos karksėjimą, gali įrašyti ir iš toliau, bet jautresnius garsus – tik būdamas visai prie pat. Kranklių tarškėjimus, kaukšėjimus, čerškėjimus gali įrašyti tik iš pusės metro. Grįžęs namo įrašytą garsą klausai ir bandai suprasti. Kar – piktas, kar – kvie- čia kitą, kar – tuoktuvių. Tada jau montuoti visai lengva. Kar – piktas: išklausai visus dublius ir dedi pikčiausią.
Esate sakęs, kad „Sengirę“ kūrėte žmonėms, nemėgstantiems filmų apie gamtą. Kaip sudominti tokius žmones?
Žiūrėdavau filmus apie gamtą ir man patikdavo, bet kino žmonės sakė, kad jie tokių filmų nemėgsta. Tai kam aš darau tą filmą? Mėgstantieji filmus apie gamtą ir taip viską žino apie sengires. Tada subrendo tikslas sukurti filmą tiems, kurie nemėgsta filmų apie gamtą. Todėl tai turėjo būti kino filmas – meninė, o ne televizinė dokumentika. Tai turėjo būti meno kūrinys, kuris sudomintų ir pasiektų žmones, mažiau žinančius apie gamtą.
Jums jau įteiktas „Ąžuolo“ prizas už geriausią metų operatoriaus darbą, esate nominuotas ir „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui.
„Sengirėje“ yra toks kadras, kur daug žvėrių, suėjusių į laukymę. Man atrodo, kad čia užfiksuotas rojus. Kemežys, pamatęs kadrą, sakė: „Ko tu dvidešimt metrų į šoną nepaėjai, būtų daug geresnis kadras.“ O aš ten galėjau pajudėti tik du centimetrus. Kitaip gyvūnai būtų mane išgirdę, pamatę ir išsibėgioję. Buvau įsispraudęs, susisukęs, kad tik pavyktų nufilmuoti, tad iš operatoriaus perspektyvos – ne viskas išėjo geriausiai. Man buvo uždėtas gamtos apynasris, kurio nenusimesi. Malonu, kad apdovanotas, bet, žinoma, norėtųsi nufilmuoti geriau. Gal pavyks kitame filme.